ALEKSANDRS ČAKS. Eilės

Iš ciklo „Širdis ant trotuaro“

Marijos gatvė

O, Marijos gatve,
žydų
ir nakties plaštakių
monopolio gatve, –
leiski gi man
apdainuoti tave
posmais ilgais ir lieknais
kaip žirafų kaklai,

gatve Marijos
– amžinoji prekeive –
saulė ar mėnuo,
tu parduodi perki
visa ką:
ir šlamštą visokį,
ir dievišką kūną žmogaus.

Tavo drebančiuos nervuos
pati šiuolaikybė gyvena,
tviskančiai
tarytum gyvatės oda
mano sielai
esi gimininga;
begalinis veržlumas,
amžinas nerimas veja tave,
virpulinga, judri
kaip liežuvis lekuojančio šuns.
O, Marijos gatve!

Malda

Mėnuli,
geltonas simboli visų geidulių,
kuriuos tik išspjauna naktis.

O, koks tu begėdis!
Bastaisi po sodžius,
klajoji virš miestų
apvalus, plikas – kaip senio pakaušis.

Mulki!
Būtum bent užsimovęs kelnes,
prieš slinkdamas spoksot pro langus,
goslus,
nešvankus,
senberni intrigante,
dangaus Šerlokai Holmsai.

O, kaip nekenčiu aš tavęs,
tu
pasalūniškai geltonas
pašaipus Mefisto
iš dangaus žydrynės,
nekenčiu
dėl to, kad tu žinai,
koks nedoras esu,
koks bjaurių geidulių kupinas indas
yra mano siela.

O, kad galėčiau
nuplėšt tave nuo dangaus,
kad neprimintum
man mano kartėlio!
Kodėl mane kankini?

Pradink ar išlaisvink
nuo potraukių ir nuo kančių,
kurios plėšo mane,
tik nežiūrėk į akis iš aukštybių
kaip priekaištas gyvas,
nežiūrėk į akis, kai naktis.

Mėnuli,
geltonas simboli visų geidulių,
kuriuos tik išspjauna naktis.

Vertė Vigmantas Butkus