Esu pats vienas

Šiemet Šiaulių literatūros festivalyje „Po šiaurės dangum“ viešėjęs latvių rašytojas PAULAS BANKOVSKIS (g. 1973) tituluojamas latvių literatūros legenda, produktyviausiu savo kartos Latvijos rašytoju (jo sąskaitoje aštuoni romanai, trys smulkiosios prozos knygos). Šiaulių publikai autorius paskaitė apsakymą „Kreivas trikampis“ apie benamius, antropomorfiškai transformuotus į paukščius, iš būsimo apsakymų rinkinio „Zvēri man“ (pavadinimas dviprasmiškas, gali reikšti ir „Prisiek man“, ir „Žvėrys man“, nes kiekvienas apsakymas apie vis kitą gyvūną). Po skaitymų viešbučio „Šiauliai“ fojė įjungiu diktofoną ir klausiu apie latvių literatūrą.

– Toks įspūdis, kad jau kurį laiką latvių literatūroj dominuoja moterys. O kaip pats pradėjai rašyti?

– Rašyti pradėjau nepalankiu momentu. Buvo 1993–1994 metai. Galiu drąsiai teigti, kad rašytojai, kurie dešimtajame dešimtmetyje reiškėsi labai uoliai ir leido knygas, staiga liovėsi rašyti dėl istorinių peripetijų. Tuo metu moterys prozininkės buvo apibrėžta grupelė, jos rašė toliau arba ėmėsi rašyti, pavyzdžiui, Nora Ikstena dar prieš mane išleido porą knygų. Bet tu vis tiek pradedi beveik tuščioje vietoje. Buvo, aišku, toks fenomenas, kuris Gunčio Berelio dėka iki šiol vadinamas „piktosiomis moterimis“ (dusmīgās sievietes), tokia lengvai klasifikuojama, bet greičiausiai išgalvota bendrija (Rudītė Kalpiņa, Gundega Repšė, Andra Neiburga). Jas vienijo kitas atvirumo ar tiesumo laipsnis, nei buvo įprasta sovietmečio literatūroj. Jos nesisaugojo; apie ką norėjo rašyti, apie tą ir rašė, itin nerūšiuodamos. Iš pradžių pavadinimas buvo gana abejotinas dėl to „piktumo“. Ir paskui, sprendžiant iš to, kiek knygų išleista – jei apskritai statistiką galima imti kaip kriterijų – visiškai akivaizdu, kad rimtojoj literatūroj dominuoja moterys: Inga Abelė, vis dar Gundega Repšė, randasi ir naujų, tarkime, Inga Žoludė, Margarita Pervenecka, kurios asmeniškai aš nepajėgiu paskaityti.

– O ką manai apie Žoludę?[Fragmentas iš romano „Šilta žemė“ spausdintas „Šiaurės Atėnuose“ 2009.IX.11 – L. L.]

– Nieko ypatingo nemanau. Ji ateidavo pas mane, kai vedžiau kasmetines rašytojų dirbtuves, kaip ir Gundaras Ignatas. Šiaip jau Ignato kūryba man atrodo daug simpatiškesnė nei tai, ką daro Žoludė.

– Gundaras pernai irgi buvo Šiauliuose. Lietuviams jis pasirodė pernelyg realistiškas, nemodernus.

– Taip, taip, žinau. Apskritai mano žmona [rašytoja Andra Neiburga – L .L.] negali suprasti, kas jis per vienas, kodėl jo rašymus reikėtų laikyti literatūra ir kaip kažką panašaus iš viso galima kurti, jai tai atrodo visiškas siaubas. O aš manau, kad yra kažkokia trajektorija ir kažkokia styga, labai tiksliai atliepianti įvairiausias mūsų kasdienybės būsenas, į kurias šiaip tikriausiai neatkreiptume dėmesio. Tai viena iš literatūros krypčių. Aišku, galima norėti didžiųjų pasakojimų, bet tai, kas atkreipia dėmesį, koks tu iš tiesų esi mažas, irgi turi prasmės.

– O kaip Laima Muktupavela? Ar ją taip pat būtų galima įtraukti į šitą moterų eilę?

– Žinoma, jei tik galima skirstyti pagal lytį, ji puikiai įsiterpia. Ar, greičiau, pati yra save įterpusi, nes ji labai tikslingas ir aktyvus žmogus.

– Dėl kurio autoriaus Tau pačiam būtų gaila, jei jis nustotų rašyti?

– Ypač apgailestauju, kad nerašo Andra Neiburga. Kadangi ji yra mano gyvenimo žmogus, žinau aplinkybes, kodėl ji to nedaro, bet man vis tiek gaila, nes man patiko, ką ji yra parašiusi, pradedant „Tilu ir šunų vyru“ – knyga vaikams, tokia, kokių nedažnai pasitaiko, baigiant apsakymų rinkiniu „Stumk stumk“. Bet iš savo patirties gerai žinau, kad priversti kitą žmogų rašyti neįmanoma.

– Argi leidyklos nepriverčia?

– Ne, jos neturi tokių išteklių, kad galėtų priversti. Gal kur kitur tai ir vyksta, kai, tarkim, išleidi vieną sėkmingą romaną ar apsakymų rinkinį, ir leidykla užuodžia, kad galės iš tavęs pasipelnyti, ir, žinoma, turi atitinkamų lėšų, kad galėtų tave prisirišti. Bet tokiose mažose šalyse kaip Latvija tai paprasčiausiai nerealu.

– Esu girdėjusi, kad Lietuvoje tokių atvejų yra buvę.

– Tikrai? Leidykla „Valters un Rapa“, išleidusi tą nepaprastai populiarų, vis dar labai skaitomą ir bibliotekose paklausų Andros Neiburgos „Stumk stumk“ bei kelias mano knygas, faktiškai šiuo metu yra bankrutavusi. Knygynų dar neuždarė, bet pati leidykla iš esmės nebeegzistuoja. Tai kas čia ką gali priversti?

– O kaip gyvuoja kritika, ar jai pakanka kritiškumo?

– Gyvuoja sunkiai. Man ne visai aišku kodėl, nes, tarkim, paskaitęs tarpukario laikraščius ar žurnalus, matai, kad pilna kritiškų atsiliepimų ar knygų recenzijų. Žinoma, ir ten karaliavo ta amžinoji tvarka, kad ranka ranką plauna, tarkim, dėstytojas susižavėjęs recenzuoja savo buvusio studento knygą. Bet kartais pasitaikydavo labai principingų ir aštrių nuomonių, kurių dabar stinga, išskyrus retas išimtis. Tarkim, mūsų interneto portalo „Satori.lv“, kuriam aš irgi rašau, autoriai yra daugiau mažiau nepriklausomi nuo visokių ryšių ir leidžia sau ką nors kritiškesnio pasakyti. Bet, mano galva, to reikia, priešingu atveju visi verda pasitenkinimo savimi sultyse ir apskritai nemato jokio reikalo siekti ko nors daugiau. Ir tai liūdna. Tokioje mažoje visuomenėje kaip Latvijos visi menai iš esmės remiasi projektų konkursų sistema. Būna, kad vertintojas atsiduria vertinamojo vaidmenyje ir visi yra vienas nuo kito taip nenormaliai priklausomi, kad neįmanoma garbingai ir atvirai reikšti savo nuomonę. Tai vienas dalykas. Kitas – kad vertintojai dažnai patys užsiima tuo, ką jie vertina, ir visada atsiranda papildomų veiksnių, pavyzdžiui, pavydas. Kam nors kas nors gerai pavyko ar blogai, apie tai geriau patylės. Taip susikuria absoliučiai plynas, neutralus ir niekieno nedominantis nuomonių ar, tiksliau, neišsakytų nuomonių laukas. Tas pats su vizualiaisiais menais. Ten irgi visa kritika – už akių, žodžiu, kažkur pakampiuose, o kai žmogų girdi, visiškai aišku, kad jis remiasi asmeniniais motyvais, o ne tuo, kokia buvo tų metų kokybė ar kiti faktai. Nežinau, kaip Lietuvoj, aš čia tokį atvirai depresyvų paveikslą piešiu, gal pas jus viskas gerai.

– Pas mus irgi trūksta kritikos, poleminio požiūrio, o kultūros leidinių užtenka, gal net per daug.

– Per daug? Tai neįtikėtina! Atiduokit kokį mums su sąlyga, kad jūsų valstybė ir toliau jį finansuos.

– O latviai, kiek žinau, turi tik porą.

– Yra „Kultūros forumas“, apie kurį dabar sklinda gandai, kad tikriausiai jis greitai baigs savo dienas. „Karogs“ išvis nebeaišku, kokiu periodiškumu išeina, kartą per du ar tris mėnesius, bet šioks toks naujausias numeris dar pasirodė. Naują žurnalą ėmėsi leisti Literatūros centras, tuos „Latvių raštus“, bet jis irgi serga amžinomis Latvijos kultūrinės spaudos ligomis. Niekaip nesuprantu, kam reikia spausdinti skaitomą žurnalą tokiame klaikiai storame popieriuje ir dar su nuotraukomis. Juk reikia proto turėti ir leisti taupiai. Esama su įvairiais menais susijusių leidinių: „Studija“ – vizualinių menų žurnalas, „Foto kvartāls“ – fotografijai skirtas, „Latvijas architektūra“ – architektūrai, dar yra man visiškai nesuprantamas žurnalas, skirtas dizainui, rodos, ir viskas.

– O kaip rimtoji kultūra reprezentuojama televizijoje ir radijuje?

– Radijuje kultūros laukelis puoselėjamas gana uoliai – yra valstybinio transliuotojo trečioji programa „Radijo klasika“. Aš mašinoj nieko kito ir nesiklausau. Problema ta, kad daugelyje Latvijos vietų, pavažiavus toliau nuo Rygos, nesigirdi. Tai klasikinės muzikos programa, bet pasitaiko laidų su visokiais komentarais. Kultūrai nemažai vietos skiriama ir pirmojoje radijo programoje. Kasdien popiet būna valandėlė kultūrai. O valstybinėje televizijoje? Kiekvieną darbo dieną po pusvalandį eina „Šimtas gramų kultūros“, kartojama po vidurnakčio.

– Ką pasakytum apie latvių literatūros sklaidą, vertimus užsienyje?

– Ilgą laiką buvo gana veiksminga Valstybės kultūros kapitalo fondo sistema. Jie turėjo specialią tikslinę programą latvių literatūros vertimams užsienio šalyse. Užsienio leidėjai galėjo kreiptis ir į Literatūros centrą. Bet pinigai VKKF vis karpomi, karpomi, tai nežinau, kaip ten šiuo metu, ar dar apskritai kas nors prieinama.

– Tai pagrindinė problema – pinigai?

– Ir neturint pinigų kyla visokių puikių idėjų, kurias iki tam tikro lygio įmanoma realizuoti. 2008–2009 metais, kai, visų nuomone, buvo didžiausia krizė, atsirado visokiausių iniciatyvų. Šiuo atžvilgiu tai buvo labai įdomus metas. Man kaip tik kilo mintis padaryti knygą vaikams su išlankstomais žvėreliais ir padariau, visiškai be jokios valstybės paramos. Pinigų leidybai man davė „Žaliasis taškas“, kuris užsiima atliekų rūšiavimu ir perdirbimu. Neturėjau jokio tikslo iš tos knygelės uždirbti, bet man ją visą finansavo ir, atrodo, tai buvo gana retas atvejis, nes nieko nereikalavo mainais – jiems tiesiog patiko idėja. Bet, aišku, pasitaiko, kad sukis kaip nori, pinigų reikia, ir ne visada koks nors verslininkas pasiruošęs paremti nematydamas naudos sau.

– Bet pasitaiko ir tokių mecenatų kaip Raimondas Gerkenas, kuris finansavo leidyklos „Karogs“ romanų konkursą ir laureatų knygų leidybą.

– Apie Gerkeną kaip tik vakar girdėjau, kad jam pačiam nekaip sekasi. Parduotuvę Rygos centre uždarė, ir jau bus apie dešimt metų, kai tos premijos romanams nebeskiria.

– Gal pereikime nuo ekonominių prie kūrybinių aktualijų. Ar save priskirtum prie kokios nors kartos?

– Vargiai. Kaip jau sakiau, tuo metu, kai pradėjau rašyti, mano amžiaus, mano kartos žmonės dėl man nesuprantamų priežasčių nerašė. Suvokiant kartą pagal gimimo datą ir publikavimosi laiką, tai esu pats vienas. Pavyzdžiui, buvo toks Klavas Elsbergas, išleido sensacingą knygą ir nutilo. O Edmundas Frīdvaldas, kuris irgi nieko naujo nebeišleidžia, pradėjo rašyti gerokai vėliau už mane, nors yra keletu metų vyresnis. Ar jis mano karta, ar ne? Sunku pasakyti.

– Bet ar esama kokių bendrumų pačioje literatūroje? Panašaus pasaulio suvokimo, raiškos?

– Irgi ne. Buvo jausmas, kad gali daryti bet ką, kas tik šauna į galvą, nes niekas nieko panašaus nėra daręs. Tai buvo tikras kaifas. Su tokiu jausmu parašiau „ČeKą, kamuolį ir rokenrolą“, „Misterį Latviją“.

– Kaip prasideda Tavo romanai – nuo temos, idėjos, jausmo?

– Su misteriu Latvija išvis juokinga istorija. Jis prasidėjo nuo pavadinimo. Maždaug XX amžiaus paskutinio dešimtmečio pradžioj išpopuliarėjo visokie grožio konkursai – ir vyrų, ir moterų. Misis Latvija, mis Latvija, misteris Latvija. Jei tau įsikerta į protą koks nors žodžių junginys ir pradedi jį nuolat kartoti, po kurio laiko supranti, kad jis siaubingai beprasmiškas. Su misteriu Latvija taip ir buvo. „Misteris“ yra angliškas žodis, nurodantis nei daugiau, nei mažiau, o vyrą. O kartu jis „Latvija“ ir su anglais niekaip nesusijęs. Man tai visą laiką kirbėjo, kol kartą pasakiau sau – sukursiu herojų, kuris tuo pačiu metu bus ir misteris, ir Latvija. Reikia pamėginti tai suvienyti. Tada pamaniau: anglas – ne, tebūnie amerikietis, kuris gimsta Amerikoje, o galiausiai tampa latviu. Romane įvyksta transformacija ir kai pabaigoje jo klausia, kas tu esi, jis nedvejoja: esu latvis. Kaip ir visi, išvykstantys į Ameriką – praeina pora metų ir paklaustas, kas tu esi, jis išdidžiai sako: amerikietis.

– Kuris iš Tavo romanų Tau pačiam artimesnis?

– Matyt, tas pats „Misteris Latvija“. Tiesą sakant, nesugebu skaityti to, ką esu parašęs, bet kai krausčiau knygų lentyną ir atsiverčiau šitą knygą, pats nustebau. Malonus jausmas.

– Internete esu užtikusi mintį, kad reikia perskaityti bent du Tavo romanus norint suprasti, kas tas Bankovskis yra – visi jie tokie skirtingi.

– Taip, jie tikrai skiriasi. Pačiam būtų nuobodu kartotis. Kaskart reikia preteksto ir norisi išbandyti ką nors naujo.

– Vienas kritikas Tave yra pavadinęs realistu su polinkiu į postmodernizmą. Tai kas visgi esi: realistas su polinkiu į postmodernizmą ar postmodernistas su polinkiu į realizmą?

– Jokiu būdu nelaikau savęs postmodernistu, nes man iki šiol neaišku, kas tai yra. O mano interpretatoriams neaišku – kas yra mano tekstai. Jie netelpa į jų patirtį ir įsitikinimus, kokia literatūra turėtų būti. Kai tekstas neatrodo lengvai suprantamas arba neatitinka žmogaus įsitikinimų, tada visokios neadekvačios reakcijos ir atsiranda. Apibrėžimas „postmodernizmas“ labai patogus, tiesiog įstatai viską į rėmelį ir baigta.

– Tai stengiesi neapriboti savęs jokiais rėmais?

– Stengiuosi, taip. Bet kiti aprėmina.

– O kaip pradėjai rašyti vaikams?

– Kai mano dukra paaugo, ėmiau ją dominti kaip rašytojas. Pati ji dar neskaitė, bet domėjosi tuo, ką jai skaitau garsiai. Galop man ir pačiam pasidarė įdomu jai skaityti ne svetimus tekstus, o tai, ką parašydavau pats. Iš tų fragmentų, kuriuos kasdien jai skaitydavau, pamažu susidarė pirmoji knyga vaikams [„Mažgalviukai žaidžia namuose“ – L. L.]. Ir ta antroji, apie žvėris, atsirado labai panašiai. Šiuo atveju ne tiek skaitėm, kiek meistravom kartu. Tarkim, iš kokios batų dėžės ar senos kartoninės pakuotės padarai kokį nors gyvūną. Tokie dalykai mane patį traukė dar nuo vaikystės. Pasitaikė puiki proga tai prisiminti. Pamenu, vaikystėje būdavo tokie vaikiški žurnalai ir mane labiausiai domindavo kaip tik tie puslapiai, kur galima ką nors iškirpti, išlankstyti ir pamatyti, kas iš to išeina.

– Kur Tau geriausiai rašosi?

– Virtuvėje prie stalo. Aš faktiškai devyniasdešimt procentų savo gyvenimo praleidžiu namie, prie virtuvės stalo. Taip jau yra, kad namie visi kambariai, išskyrus miegamąjį ir vonią, gana neapgyventi. Mes kartais ten užsukam ir kuo nors užsiimam, bet dažniausiai tik pereinam. Pagrindinė patalpa, kur viskas vyksta, yra virtuvė.

– Ar dažnai važiuoji į kokius rašytojų namus užsienyje?

– Ne per dažniausiai. Yra tokių vietų, kurias maloniai prisimenu, bet man niekada nesinorėjo tapti vienu iš tų rašytojų, kurie tokį gyvenimą yra pavertę savo egzistencine būsena, kurie tik blaškosi iš vienų rašytojų namų į kitus, nuo vienos stipendijos prie kitos ir daugiau jokio turinio jų gyvenime nėra. Baisiausia, kad ir jų rašymas tam tikra prasme pasidaro priklausomas nuo šitų kraustynių.

Taip jau nutiko, kad visas savo knygas iš esmės parašiau tokiomis sąlygomis (išskyrus vienintelę išimtį), kai tikriausiai būtų buvę protingiau tą knygų rašymą padėti į šalį. Tuo metu, kai tarsi buvo daug svarbesnių dalykų. Gerai žinau, kodėl taip atsitinka; tai paplitęs ir psichologiškai paaiškinamas triukas. Ir, matyt, aš toli gražu ne vienintelis rašytojas, sugavęs save šitaip elgiantis. Visada didžiausia pagunda užsiimti tuo, kas mažiausiai būtina. Jei turi šimtą ir vieną pareigą, o šimtas antroji pareiga tik pačiam sau, tarkim, pabaigti kokį nors apsakymą, didelė tikimybė, kad jos ir imsiesi.

– Kaip suprantu, esi uždarokas. O ar dažnai Tave kviečia į visokias knygų muges?

– Taip, bet tos mugės man visiškai nepatinka. Yra buvę, kad niekaip negali atsikratyti, tenka važiuoti, na, tarkim, Prahoje išleidžia tavo knygą. Pati knygų mugė kaip renginys manęs visiškai nedomina. Retai pasitaiko, kad jos būna tokios sėkmingos ir malonios kaip, pavyzdžiui, Geteborgo, kur gali sutikti žmonių, kurių kitaip niekad gyvenime nesutiktum. Tada pasidaro įdomu, bet trainiotis po tuos koridorius tarp knygų lentynų neturiu jokio intereso. Visas knygas, kurias norėtum pastebėti, anksčiau ar vėliau gali pasiekti kitais būdais.

– Tiesą sakant, mane gerokai nustebino, kad taip greitai sureagavai į mano kvietimą atvykti į Šiaulius.

– Vienintelis įdomus dalykas yra žmonės. Čia gal nukrypsiu nuo temos, bet skaitau dabar tokią knygą, kur rašoma, esą visų problemų priežastis, kad žmonės pastebi tik tai, kas skirtinga. Tarkime, tas žmogus skiriasi nuo manęs arba aš skiriuosi nuo gyvūno, nuo šuns arba katino, ir panašiai. Tai į aklavietę vedantis samprotavimas, daug vaisingiau būtų mėginti pastebėti tai, kas panašu arba vienoda. Pradėjus taip žiūrėti ir į žmones, ir į gyvūnus galima padaryti stulbinančių atradimų. Pavyzdžiui, kuo aš panašus į savo šunį…

– Dabar rašai apie skandalingai pagarsėjusį latvių vertėją Atį Rolavą, kuris visą gyvenimą paskyrė Immanuelio Kanto darbų vertimui. Kaip užkibai už šitos temos?Juk tai nebus romanas?

– Tai bus biografija. Jau esu ganėtinai įsibėgėjęs. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Rolavui pavyko išleisti tik „Grynojo proto kritiką“, iki pat šios dienos tai yra vienintelis to darbo vertimas latviškai, kito nėra. Vertimas yra tapęs antikvarine retenybe ir filosofijos studentai perperka vienas iš kito, nes jis nebuvo nei perleistas, nei išspausdintas faksimiliškai. Rolavas nenustojo versti ir po karo, iki pat mirties 1969 metais, be to, dar parašė siaubingai didelės apimties monografiją „Immanuelio Kanto gyvenimas, darbai ir sistema“. Jei gerai prisimenu, tai maždaug 3000 puslapių storio rankraštis, savotiška enciklopedija apie visus Kanto darbus, bet niekas nebuvo išleista dėl Rolavo ideologinio nepatikimumo. Praėjus dvidešimčiai metų, 1987-aisiais, pasirodė nauji Kanto darbų vertimai, pasirašyti filosofijos profesoriaus Rihardo Kūlio vardu. Kažkur pakampiais vis pasigirsdavo kalbų, kad kažkas su tais vertimais negerai. Nežinau, kodėl niekas nesiėmė palyginti bibliotekoje esančių Rolavo manuskriptų su jo verstom knygom ir paviešinti. O tas vaizdelis ganėtinai nemalonus. Du žmonės gali versti tą patį tekstą užsirakinę dviejuose skirtinguose kambariuose, bet niekada nepasirinks tų pačių sakinio konstrukcijų, ypač versdami iš tokios specifinės kalbos kaip tuometinė vokiečių. Be to, tarpais pasitaiko tokių žodžių, kokių joks sveiko proto žmogus dabar nevartotų, visiškų anachronizmų. Vos pradėjęs tyrinėti Rolavo biografiją, parašiau du straipsnius, ir nieko nevyksta, visi tyli. Mano supratimu, būtų logiška, kad Kūlis, kuriam pateikti tokie įtarimai, imtų ir viešai pasakytų: ne, taip nėra. Praėjo maždaug metai tokios tylos, kol Filosofijos fakulteto studentai ėmė ir sukėlė skandalą. Galiausiai viskas iškilo į viešumą, universiteto valdžia sudarė komisiją, ši palygino, deja, tik vieną vertimą – „Praktinio proto kritiką“, bet išvada buvo gana griežta – to negalima laikyti vertimu, tik nuodugnesne redakcija ir toks elgesys nederamas universiteto profesoriui, todėl jam teks palikti profesoriaus vietą. O jis atsisako! Galų gale byla įteikiama teismui. Bet šitas pasakojimas apie Kūlį ir vadinamąjį plagiato skandalą, mano nuomone, nėra pats įdomiausias šioje istorijoje. Įdomiausia paties Rolavo biografija.

– Man rodos, kad biografijos, biografinio romano žanras latvių literatūroje apskritai labai populiarus ir stiprus.

– Yra dvi rūšys. Pirmiausia – autobiografijos. Tuo metu, kai staiga nebeliko draudžiamų temų, visi ėmėsi pasakoti. Dauguma dešimtojo dešimtmečio pradžioje išėjusių knygų buvo autobiografijos iš serijos „Dabar aš papasakosiu, kaip viskas buvo“. Antropologijoje tai labai paplitęs ėjimas, kai tenka dorotis su tragiška patirtimi – ar tai būtų Sibiro tremtis, ar atsiminimai apie holokaustą. Žmonės pasakoja ne tai, kas jiems asmeniškai skaudu, bet referuoja nuolat kartojamą įvykių versiją. Taigi to negalėtume laikyti ypač vertingu indėliu į šį žanrą. Antras variantas, kai biografiją rašo kitas asmuo. Šitą variantą pavadinčiau, paprastai tariant, „diktofonas įjungtas–diktofonas išjungtas“. Nueini pas ką nors, ilgiau ar trumpiau pasiklausai, ką tas žmogus pasakoja, paskui automatiškai visa tai iššifruoji ir ne itin gilindamasis užrašai. Šis būdas per daug nesiskiria nuo to pirmojo, tik atlikėjas kitas. Pirmuoju atveju rašo pats herojus, antruoju – kas nors kitas jį paverčia herojumi. O aš stengiausi, – kadangi Rolavas jau miręs ir iš jo interviu nepaimsi, – kuo tiksliau restauruoti visą jo gyvenimą, nesikišdamas su savo versijomis, interpretacijomis, bet laikydamasis konkrečių faktų, kuriuos galiu patvirtinti tuo, ką radau archyve, ką papasakojo vienas ar kitas liudininkas. Nesikišu su visokiais meniniais nukrypimais, kad štai jis ėjo saulėta gatve…

– Į ką linksta latvių literatūra dabar?

– Kartais man susidaro įspūdis, kad latvių literatūra galbūt sąmoningai, galbūt dėl kokių nors vidinių priežasčių veikia visiškai priešinga linkme nei likusio pasaulio literatūra. Tai gali būti vienas iš motyvų, kodėl vis kyla nesusipratimų su skaitytojais, kurie anksčiau skaitydavo užsienio literatūrą rusiškai, dabar skaito angliškai, vokiškai ar prancūziškai ir gyvena platesnėje literatūros erdvėje. O apie pačius rašytojus to nepasakysi. Jie vis dar trinasi kažkokioje pačių išsigalvotoje latvių literatūros erdvėje, kuri, bijau, ne per daug susijusi su greta jų gyvenančiais žmonėmis. Tai automatiškai reiškia, kad žmonėms trūksta motyvacijos skaityti, ką saviškiai rašo.

– Ar yra kokia literatūros ypatybė, kurią būtų galima diagnozuoti kaip išskirtinai latvišką?

– Manau, galėtų būti pora. Viena būtų mėginimas apsimesti tuo, kas nesi. Tai aprašyta pačioje literatūroje, pradedant „Matininkų laikais“ [pirmasis latvių romanas, išleistas 1879 metais – L. L.]. Žmogus bando dėtis kažkuo kitu, vartoja nusižiūrėtas kalbos formas ir iš kitų pasisavintus posakius. Antroji ypatybė būtų latviams apskritai būdingas absoliutus lėtumas. Abi drauge jos sukuria pavojingą kokteilį.

Kalbėjosi Laura Laurušaitė