Sveikas, paskutinis herojau!

Šiemet sukako 20 metų nuo tragiškos Viktoro Cojaus (1962–1990), legendinės rusų grupės „Kino“ lyderio ir dainų autoriaus, žūties. Nors pats atlikėjas kadaise sau ir gerbėjams yra linkėjęs nesikurti stabų, šio kūrėjo populiarumas metams bėgant anaiptol neblėsta, – artimiausiu metu paminklas melancholiškojo idealizmo dainiui iškils ne tik jo gimtajame Peterburge, bet ir Vilniuje, ir netgi Kalmukijos sostinėje Elistoje.

Čia pateikiamas V. Cojaus interviu (be pavadinimo) spausdintas 1989 m. gegužės 6 d. Volgogrado laikraštyje „Jaunasis leninietis“ (Молодой ленинец).

– Kūrinyje „Filmai“ dainuojate: „Palik mane ramybėj, nelįsk į mano sielą.“ Iš tikrųjų esate uždaras žmogus?

– Taip, bet ta daina vis dėlto humoristinė. O apskritai tai juk kiekvienam iš mūsų su vienais žmonėmis įdomu šnekėti, o su kitais – atvirkščiai.

– Mokėtės dailės mokykloje, o tapote muzikantu. Kaip taip nutiko?

– Tiesiog pabodo vieni dalykai ir užėjo noras užsiimti kitais.

– Po Aleksandrui Bašlačiovui [1988 m. tragiškai žuvusiam roko muzikantui, bardui] atminti skirto koncerto, kuriame grupė „Akvariumas“ nedalyvavo, Borisui Grebenščikovui buvo mestelta: „Bobai, tu išdavikas.“ Kaip į tai žiūrite jūs?

– Aš nenoriu nieko teisti. Jeigu kas nors elgiasi taip, kaip aš nesielgčiau, vis tiek negaliu sakyti, kad tas žmogus neteisus, išdavikas… Kiekvienas pats kuria savo biografiją.

– O kodėl jūs dalyvavote tame koncerte, kas jums buvo Bašlačiovas?

– Bičiulis… Mes puikiai sutarėme, bet labai artimi draugai nebuvome.

– Pastaruoju metu Konstantinui Kinčevui [grupės „Alisa“ lyderiui] vis dažniau prikišama, kad jo dainose akcentas iš „mes“ perkeliamas į „aš“…

– Aš gerai pažįstu Kostią: jis neserga „žvaigždžių liga“, ten kitos priežastys. Beje, kalbant apie dainas, aš kaip tik žodžio „aš“ šalininkas. Jis sąžiningesnis.

– Prieš pusantrų metų laidoje „Iki 16 ir vyresniems“ atsisakymą gastroliuoti užsienyje aiškinote tuo, kad jūsų dainose labai svarbu žodžių prasmė, užsieniečiai nesupras. Neseniai grįžote iš Prancūzijos…

– Žinote, po tos laidos aš kaip tik pagalvojau, kad mane gali neteisingai suprasti. Taip ir nutiko, nes daug kas paskui kalbėjo: tu toks herojus, atsisakinėji, visi, kas važiuoja, blogi, o pats… Bet iš tikrųjų aš turėjau omeny tai, jog šiuo metu viskas, kas rusiška, Vakaruose nepaprastai madinga: sovietinė simbolika ir taip toliau. Bet į visa tai žiūrima labai nerimtai, kaip į matrioškas: va, stebėkite, rusai gitaromis groja, beveik kaip mes. Ir aibė grupių, naudodamosi galimybe, galvotrūkčiais puolė į užsienį, susitaikę su tuo, kad juos ten priims pačiomis prasčiausiomis sąlygomis – tiek finansiniu, tiek koncertiniu požiūriu. Man visiškai nesinorėjo atrodyti tokia „matrioška“. Juk čia ne tiek piniginiai, kiek šalies prestižo reikalai. Jeigu taip norisi į užsienį, geriau jau vykti kaip turistui.

Kalbant apie mūsų grupę, tai mes pabandėme eiti kitu keliu. Pirma, iš pradžių Prancūzijoje išleidome plokštelę. Antra, mes dalyvavome ne kokiam ten renginyje iš serijos „Koncertas iš Rusijos“, o Europoje išties garsiame roko muzikos festivalyje. Būtent dėl to nusprendžiau nuvažiuoti ir pasižiūrėti, ar įmanoma užmegzti kokių nors ryšių. Negaliu sakyti, kad viskas klojosi puikiai, nes iš mūsų labiau laukė kažkokios rusiškos egzotikos, o išvydo tiesiog roką. O prieš tai mes dar važiavome į Daniją. Ten vyko koncertai Armėnijos fondui paremti, mus pakvietė, na, ir buvo sunku atsisakyti. Nors kitokiomis aplinkybėmis aš greičiausiai būčiau atsisakęs.

– Neseniai Maskvoje vyko festivalis „Garso takelis“, kuriame dalyvavo gausybė įvairiausių grupių. Ir štai kas nustebino: žmonės audringai sutiko D. Malikovą, R. Žukovą, „Stalkerį“, o, pavyzdžiui, „Urfin Džius“ ar „Čai-F“ – kur kas šalčiau. Kas tai – išaušo popmuzikos era ar tik laikina krizė?

– Manau, ten buvo susirinkusi tokia publika, kurios didžioji dalis atėjo atsipūsti, paklausyti lengvos muzikos. O iš tokios nuostatos persijungti į būseną „paklausyti ir dar pamąstyti“ – sunku.

– Kaip manote, jauniems talentams reikia padėti ar, kaip sakoma, talentas pats nusities sau kelią?

– Tikram muzikantui išorinio gyvenimo aplinkybės neturi beveik jokios reikšmės. Jam, kad galėtų kurti, reikia tik instrumento, daugiau nieko. Pažįstu daugybę žmonių, kurie sako: va, jeigu turėtume aparatūrą… Mūsų grupė neturi jokios aparatūros, na, neskaitant instrumentų. Bet mes ir toliau kažką darome, o anie sėdi ir laukia, kada pasirodys aparatūra.

– Koks šiuo metu jūsų grupės statusas?

– Joks. Nepriklausomi. Niekam nedirbame, neturime jokių kontraktų.

– Apie filmą „Adata“ (Игла) kino kritikai kalba kaip apie kino reiškinį, girdi, Cojus sukūręs naują romantinio herojaus paveikslą.

– Šiaip tai aš nieko nekūriau, stengiausi būti toks, koks esu, ir tiek.

– Filmuose „Assa“ (Αсса) ir „Rokas“ (Рок), sakykime, buvote savimi – roko muzikantu. „Adatoje“ – aktoriaus darbas. Ir vis dėlto susidaro įspūdis, kad vaidmuo parašytas būtent jums, vaidinote tartum save patį.

– Iš dalies taip ir buvo. Tačiau aš leidau sau ir paeksperimentuoti. Na, kartais įdomu pavaizduoti, tarkim, chamą. Gyvenime vargu ar taip elgčiausi. Bet nuo realaus personažo vis tiek nedaug tenutolta, filmas kurtas be jokių ten kostiumų ir šukuosenų. Koks vaikščiodavau gatvėje, toks įžengdavau ir į kadrą. Filmą statė mano draugas Rašidas Nugmanovas. Jis paskambino ir pasiūlė šį darbą. Iš pradžių, žinoma, turėjome pirminį literatūrinį scenarijų, paskui Rašidas parašė režisūrinį, daug ką pakeisdamas. Galiausiai iš originalo beveik nieko neliko.

– Ketinate dar filmuotis kine?

– Iš principo man būtų įdomu, bet tai ne nuo manęs priklauso. Aš turiu savo kinematografinių idėjų, o režisierius, suprantama, savo. Po tų filmų sulaukiau nemažai siūlymų filmuotis, bet ten turėčiau vaidinti kaip profesionalus aktorius, vilkėti kažin kokius kostiumus, sakyti scenarijuje numatytas replikas… Man tai neįdomu.

– Dokumentiniame filme „Rokas“ pasakėte maždaug taip: aš nežinau, kuo užsiimsiu rytoj, bet šiandien man rokas yra tai, dėl ko paaukočiau viską. Kai kas pirmąją šio pareiškimo dalį palaikė išsižadėjimu…

– Išsižadėjimu? Aš paprasčiausiai buvau sąžiningas. Juk gali ateiti toks laikas, kai pajusiu, jog man belieka tik kartotis. Aš nutrauksiu veiklą, ir tai, manau, ne išdavystė, o atvirkščiai – sąžiningas pasitraukimas nuo scenos.

– Ar materialinė gyvenimo pusė gali turėti įtakos roko muzikanto kūrybinėms pažiūroms?

– Tai priklauso nuo žmogaus. Yra žmonių, kuriems būtinai reikia gyventi gerame bute, turėti mašiną, vasarnamį ir taip toliau…

– O jūs visa tai turite?

– Aš – ne… Ir vieni dėl to pasirengę eiti į kompromisus, kiti – ne. Kai pradėjau groti roką, apie pinigus galvojau mažiausiai. Tada buvo aišku, kad, be nemalonumų (beje, pačių rimčiausių), už tai nieko negausi. Mes buvome kur kas neturtingesni, nei galėjome būti, įsitaisę į kokius nors darbus… Ir visąlaik buvome persekiojami kaip nepataisomai sugadintos reputacijos žmonės.

– Kodėl jūsų dainose tiek daug „nakties, lietaus, rudens, krentančių žvaigždžių“?

– Nežinau… Tai jau iš kūrybos analizės srities, o aš tuo neužsiimu.

– Žurnalo „Sovietinė kultūra“ straipsnyje „Rusiško roko veidai“ parašyta: „Cojaus pasaulis – vienišių brolija, suvienyta išeities nebuvimo“…

– Tai vienišių brolija, bet suvienyta ne išeities nebuvimo. Išeitis iš tikrųjų yra… Na, bet apie tai galima ilgai pasakoti.

– Jūsų kūryboje kaip nors atsispindi visuomeninio gyvenimo permainos?

– O kaip jos galėtų atsispindėti? Aš – ne socialinio protesto dainius, rašau dainas apie „dienos skaudulius“.

– Dainuojate: „Aš vienas, bet tai nereiškia, kad vienišas.“ Iš tikrųjų niekada nejaučiate vienatvės?

– Na kodėl… Ta daina apie konkrečią būseną, joje nėra gyvenimo programos.

– Prieštaringas žmogus esat?

– Ne, aš – grynas monolitas.

– „Pogrindinio“ roko laikais nuolatinis roko muzikantų gujimas versdavo juos būti herojais. Dabar laikai pasikeitė, heroizmo kaip ir nebereikia. Kas toliau?..

– Nebereikia? Dabar jo reikia dar daugiau.

Iš: Виктор Цой. Стихи, документы, воспоминания,

Санкт-Петербург: Новый Геликон, 1991

Vertė Andrius Patiomkinas