Tandemas, arba Kelionė literatūron

Ištrauka iš rašomos knygos

INEZA JUZEFA JANONĖ

Rašiau eiliuotus tekstus ir vidurinės mokyklos laikais, tačiau neskubėjau brautis su jais į spaudą gal ir todėl, kad intuityviai nujaučiau, jog negaliu skubėti. Sukurti įsidėmėtiną kūrinį ne taip paprasta, o jei ir aplankytų toks stebuklas, vis tiek juo niekas patikėti neskubės dėl paprasčiausios priežasties: esi niekam nežinoma autorė ar autorius…

Bandykim įsivaizduoti dar didesnį stebuklą, sakykim, tavo tekstas kažkam užkliuvo už akių ir netgi jį išspausdino. Bet ir tuomet reikėtų blaiviai įvertinti susiklosčiusią padėtį ir nepamesti galvos. Visiškai tikėtina, kad jis atsitiktinai pasipainiojo po ranka sėdinčiam prie redakcijos stalo darbuotojui, o jis tą rytmetį be saujos migdomųjų gerai išsimiegojo, ir sveikata nekėlė rūpesčių, puikiausiai skrandis virškino, su žmona sutarė, nesuko jam galvos dėl menko uždarbio ir dar dėl daug ko, šį rytmetį, kaip niekada, abu tarpusavy gerai susigiedojo, ir tas eilėraštis, jam pasitaikęs po ranka, tikriausiai pusė velnio, ne vienas jis, žiūrėk, keli, ant stalo suguldyti, užteks ir vieną iš pradžių leidinyje išspausdinti, šypsokis, jaunas autoriau, laimingą bilietą loterijoj ištraukei, matau, kad kojom žemės nebesieki, paplast paplast vis gatvėm lyg drugelis, kaitrion liepsnon jau be atodairos skrendi, širdis krūtinėj daužosi iš laimės, svarbiu žmogum šią valandą jautiesi, išskirtiniu, bet neskubėki krykštauti kaip mažas vaikas, greit iš dangaus nukrisi žemėn, todėl nesikarščiuok, įvertink blaiviai padėtį, dar viskas prieky tavęs laukia: džiaugsmai ir liūdesys, laimėjimai ir pralaimėjimai.

Tai gal reikėtų dėkoti intuicijai, kad neskubėjau siūlytis, nors, kaip sakiau, dar vidurinėje mokykloj eilėraščius rašiau, todėl netvėriau savam kaily duris redakcijon praverti, tuomet partkomo sprendimu tas miesto laikraštis „Panevėžio tiesa“ vadinosi, ir kituos miestuos tokių „tiesų“ pridygo ne viena – lyg grybų po lietaus, – vėlesniais metais dar vienas laikraštis pašonėj jo išsikerojo, šį sykį jau „Tėvynė“, jos horizontai toliau už miesto plėtėsi, nuklysdami į kolchozus, ten kolūkiečių dvasią kėlė, jiems komunizmą pažadėdamas, tai kolūkiečiai pylė lempon už tokią laimę ateity, retai išsiblaivydami…

Tokioj „tiesoj“ norėjau skelbti savo tiesą, penkiolikmetės tiesą, kurią bandžiau eilėraščiuos iškloti, teisybė, sunkiai sekėsi, nes prieštaravimai vis trikdė ir šiaip – priešybės, nes viskas, ką mačiau aplinkui – regėjau gyvus prieštaravimus, kurių man niekas nepaaiškino, todėl galiausiai nuošalėj juos palikau, į skaitymus įkritusi.

„Skaityti, skaityti, skaityti – toks mano pagrindinis siekis. Skaityti ne tik grožinės literatūros knygas, bet ir Markso bei Lenino veikalus, studijuoti mokslinę literatūrą…“ – rašiau iki šių dienų išsaugotame moksleiviškam dienorašty.

Tame pačiame dienorašty nestinga spėliojimų, kuo ateity galėčiau būti ir kokius darbus turėčiau nuveikti: „Bet vis dėlto… rašysiu eilėraščius. Tik niekam jų nerodysiu… Vienintelis tikslas, kurį geidžiu įgyvendinti, tai kada nors parašyti ir išleisti nedidelės apimties eilėraščių knygelę…“

Niekam nenorėjau rodyti pirmųjų savo eilėraščių ir vis dėlto nenorėdavau slėpti jų po pagalve. Įsivaizduodavau senelių reakciją, kai jie išvys tuos tekstus, išspausdintus laikrašty, tikriausiai apsidžiaugs, girdi, sakys kaimynams, ne veltui mitiname ją, tikrai ne veltui…

Tikriausiai baimė sulaikydavo redakcijon įkelti koją.

Esu baikšti, tos baimės visada turėjau perteklių, privengdavau redakcijoj patirti šnipštą, šiukšliadėžėj išvydusi iškentėtą rankraštį.

Mokykloj dėjau pastangas prilygti bendraklasiams, kad įsileistų jie mane į savo tarpą, užmiršusi ambicijas kitoj šviesoj geidžiau jiems pasirodyti, tačiau kažkas man koją nuolatos pakišdavo, nes jie manęs privengė ir apskritai nepastebėdavo.

Ir Utenos gatvelėj ne geriau. Kaimynės, Kazlauskienė ar Labanauskienė, žiūrėk, viena per kitą skuba senelei raportuoti, girdi, anūkei jūsų ne visi namie, neduok tu Dieve, išprotės vargšelė, kas tokią sau į žmonas ims, girdžiu šnekas jų, plaukai man piestu stojas ant galvos, nenoriu išprotėti, viliuosi sulaukti princo, atjos jisai laukais ant balto žirgo ir užsikels šalia savęs kaip artimiausią žmogų, kaip savo mylimiausiąją, kaimynės tegu sau tauzija, jeigu netingi, tik pamanykit: išprotės, joms keista, nesuprantama, kad per dažnai aš laukuose šlaistausi, iš ten su lauko gėlių glėbiais grįžtu, su samanom, o akys spindi lyg vabuolės, greičiau kaip beprotės, jų nuomone, ką tokio tuose laukuose randu, ko jos nerandančios, vis gūžčioja pečiais, prie smilkinio dar pirštais pasukiodamos, o ir eilėj prie duonos senelei aiškina, girdi, iš rankos knygos nepaleidžia, žmonių šalia savęs nemato, akis įbedus knygon, tik tuščiai laiką leidžia, geriau jau mezginio mergelė nusitvertų, tai vis šiokia tokia nauda namams ir jai pačiai…

Senelis vėlei žmonai priekaištauja, kad nepristato ji manęs prie darbo, neverčia viralo maišyti ar megzti kojinės, prašluoti gryčios, sugrįžus iš mokyklos, tuoj nosį knygon įbedu kaip ne žmogus, jis sako, per romanus ir valgį pamirštu, o pažymiai prasti, labai prasti dienyne, nes nieko nesimokau.

Senelė tyli, ji neskuba iškloti vyrui savo nuomonės, vėliau išdėsto ją nesikarščiuodama, kad viskam savas laikas, tai ir anūkei jis ateis, subręs jinai kaip visos moteriškės, vaikų pasigimdys, tuomet išmoks įsimaišyti tešlą ir blynų išsikepti, prašluoti gryčią, kasdieninių darbų jai niekad nepristigs, nes moteriškė ji, ne vyras… Tai kam ją skubinti prieš laiką? – vėl dėbtelėjo į senelį akim meiliom ir išraiškingom. Kol ji gyva, tegul anūkė pasilepina…

Seneliai – kaip ir kiti kaimynai ar kaimynės – o tokių daug Panevėžy, kaip ir kitur, o šiais laikais turbūt daugiausia, nes televizorius dabar svarbiausia, kompiuteriai arba kitokia technika ir, kas be ko, labiausiai sportas domina, o Lietuvoj – krepšinis, – tai knygų skaitymas palieka paskučiausioj vietoj, jo niekas niekada nelaikė rimtu darbu, kurį vertėtų gerbti – ne tik sovietmečiu, bet ir dabar.

Ir veltui stengtumeis įtikinti, kad geros knygos žmogui reikalingos, nes protą lavina, jausmus bei pojūčius, tokiam pasaulis daug gyvesnis, ne lėkštas ir nevienatonis, mįslingas jis ir metafiziškas, bet skeptikai tik gūžčiotų pečiais, ir kas iš to, mes patys daug patyrėm, o ir supratom ne mažiau, tai ką mums knygos pasakys, tik laiko gaišatis skaityti jas, senelė dar pridurtų, na, dar maldaknygė jai turi būti nuolat po ranka, nors moka ją atmintinai, o naują puslapį daugiau iš įpratimo verčia, nes rašto nepažįsta, taip skaitė jos tėvai, o jie beraščiai žmonės, taip skaito ji pati, maldaknygė – gera knyga, ji sako, o senelis tyli, tai kaip eilėraštį galėtų juodu vertinti, nebent kaip šventą giesmę?

Nors Vienažindį senelis pripažįsta, girdėjo giedantį bažnyčioj vaikystės metais, nemaža žino jo dainų, gražus senelio balso tembras, kai tas dainas užtraukia vakarais, tai negaliu atsiklausyti, jam iš paskos senelė negarsiai pritaria.

Eilėraščių jiems niekad neskaičiau, ne Vienažindys aš, senelis, jų klausydamas, tikriausiai tuoj užsnūstų, sėdėdamas prie šiltos koklių krosnies, arba atsainiai leptelėtų: „Žiūrėk, kad valgyt ko turėtum…“

Mokykloje taip pat – nei mokytojams, nei mokiniams – apie eilėraščius neprasižiodavau.

Susilaukusi dviejų vaikų – mergaitės ir berniuko – atsiverčiau mokyklinių laikų dienoraštį ir perskaičiau jame gal dešimtį eiliuotų tekstų, penkiais iš jų labiau susidomėjau, nes smilktelėjo man galvon, kad esama juose kažko, tai išdėliojau vieną paskui kitą ir užrašiau tam ciklui pavadinimą: „Kalba vaikiški piešiniai“.

1968 m. šis ciklas atsidūrė Kaišiadorių rajono laikrašty „Į komunizmą“, Černiachovskio kolūkio valdybos ir partinės organizacijos praėjusiais metais paskelbtame literatūriniame konkurse, skirtame „pažymėti garbingiausią jubiliejų – Tarybų valdžios penkiasdešimtmetį“.

Kaip jame rašoma, „apybraižos ir eilėraščiai labai pagyvino laikraščio puslapius, tapusius savotiška tribūna jauniesiems rajono literatams, kurie savo posmais stengėsi apdainuoti tarybinio žmogaus siekius ir ryžtą, veržimąsi į laimę, į ateitį“.

Nežinau, ką bendro su tais tarybinio žmogaus siekiais bei ryžtu galėjo turėti maniškiai eilėraščiai, sakykim, nors ir šis:

Naujuose Žaslių kultūros namuose tą dieną, kai buvo skelbiami nugalėtojai, susirinko žemdirbiai, partinės organizacijos ir kolūkio valdybos nariai, rajono jaunieji literatai, svečiai iš Kauno – „Nemuno“ žurnalo redakcijos atsakingasis sekretorius A. Kadžiulis, poetai R. Keturakis ir A. Dabulskis, prozininkas V. Žvirdauskas…

Tarp konkurso laureatų viešai paskelbta ir mano pavardė, kartu su kitais pirmą sykį tituluojant mane jaunąja rajono poete…

Rašinio, kuriame susumuoti Černiachovskio kolūkio literatūrinio konkurso rezultatai bei paskelbtos laureatų pavardės, pavadinimas ir vėl optimistiškai nuteikiantis – ILGAI ATMINTY PASILIKS.

O kitą dieną, kai iš Kaišiadorių rajono laikraščio „Į komunizmą“ redakcijos laukujų durų linkui slinkau ilgu ir menkai apšviestu koridoriumi, kojomis jau nebesiekiau grindų, akimis neįstengdama atsiplėšti nuo laikraštyje pirmą sykį išspausdintų savo eilėraščių eilučių.

Ir še tau – plojausi veidu tiesiai stiklo sienon!

Važiuodama autobusu Žaslių miestelio linkui, pasičiupinėdavau sutrenktąją savo nosį. Ją maudė be perstojo, tačiau nė per milimetrą nebuvo nukrypusi šonan, nors maudė prakeiktąją vis tiek.

Ir viskas buvo beveik gerai.

Po pamokos vėriau duris į mokytojų kambarį, akys užkliuvo už laikraščio. Jis buvo pamestas ant viršaus šiukšlių dėžėj su stambiomis raidėmis surinkta pirmojo puslapio vedamojo antrašte: PIENO GAMYBAI – VISŲ DĖMESĮ!

Trečiajame puslapyje (kaip paprastai tokiais atvejais) eilėraščiai… Mano pirmieji viešai paskelbti eilėraščiai.

Suspaudžiau tvirčiau lūpas, sugniaužiau kumščius, vis tiek akimoju išdžiūvo burna, nė seilės nuryti neįstengiau.

Po kurio laiko tuos pačius eiliuotus tekstus išsiunčiau „Tarybinės moters“ redakcijon.

Apie šiuos savo „nuotykius“ informavau ir savo sutuoktinį Jurgį Buitkų, tais metais dirbusį Žaslių vidurinės mokyklos direktoriaus pavaduotoju.

Nežinia, ar tie faktai kažką ir jo viduje sujudino, o galbūt nulėmė ir kitos priežastys, bet nuo to laiko jį vis dažniau išvysdavau užgulusį ant stalo popieriaus lakštą ir kažką jame energingai berašantį.

Tikriausia jo nebetenkino įprastinė gyvenimo kokybė, kiti užsiėmimai labiau pradėjo masinti, ir rezultatų neprailgo laukti, „Tarybinis mokytojas“ išspausdino nemenkos apimties apybraižą.

Prieš jį nelabai kuo galėjau pasididžiuoti, iš „Tarybinės moters“ sulaukusi tokio turinio atsakymo:

Drg. Buitkuviene*,

Su Jūsų eilėraščiais susipažino visas redakcijos KOLEKTYVAS. Bendra nuomonė tokia, kad Jūs esate didelėje S. Nėries įtakoje. Vietomis tiesiog prasiveržia visiškas nuotaikos, įspūdžių, ritmo panašumas („Juokias jaunos akys – mylimą palydi“ ir kt. ). Labiausiai patiko „Pirmasis žmogaus piešinys“. Jį kada nors vėliau išspausdinsime.

Linkime sėkmės!

ATS. SEKRETORĖ     A. Baltrūnienė

Buvau „didelėje S. Nėries įtakoje“? Tuo džiaugtis ar dėl to apgailestauti ir liūdėti? Rašantis visada remiasi kitų patirtimi kaip natūralia kultūros dalimi, nuo jos negalima ir neteisinga būtų atsiriboti. Tai ėmiau savęs klausti: kas aš pati, kam reikalingas mano rašymas?

Man reikia pasakyti tai, ko S. Nėris nepasakė ar negalėjo pasakyti…

O ko ji nepasakė?

Vėl gilinausi į S. Nėries eilėraščius, stengdamasi geriau pačioje savyje susigaudyti.

Bet ne taip paprasta, kaip gali iš šalies atrodyti.

Tai diskutuodavom su J. Buitkum iki paryčių, o jau paskui, nė bluosto nesudėję, menkai ką perkandę, kulniuodavom mokyklon.

Bet ir mokykloj pabėgti nuo savęs nelengva.

Vis klausinėdavau: kas dar nepasakyta, o kas jau pasakyta?

Gal laukti įkvėpimo, ir jis man padiktuos, ką reikia užrašyti, bet jis vis delsė aplankyti…

Galbūt eilėraščio tekstan turėčiau suimti „kasdieniškas smulkmenas“, kurios iš esmės labai svarbios, jei jas pro labai tankų rėčio sietą išsijočiau…

Tokiam triūsui reikalinga vienuma, nors ir nedidelis, tačiau tik tau vienai skirtas trobesio kampas, kuriame galėtum netrukdoma susitelkti.

Bet ne viena juk gyveni, ir tokio kampo namuose nėra.

Ir pagaliau tu moteris, ne veltui perspėjo mane senelė, kad knygas teks į šalį atidėti, kai šeimoje gyvensiu.

Nors vyras geranoriškas bei supratingas, jis žino, kad lengvai nepasirašo niekas, tačiau abu mes verčiami galvoti, kuo pamaitinti šeimą, aprengti ją, vaikai juk du – berniukas ir mergaitė – o pinigai vis tirpsta, nepraktiški abu, galų nesiseka sudurti, tai nuolat prasiskolinę, skolas šiaip taip užkamšom, mažai kas iš algų belieka, tada vėl skolinamės, ta pasaka kartojasi kiekvieną mėnesį beveik be permainų, rytais kulniuojam į mokyklą, vaikai paliekami lopšely, o naktį nesimiega ir jam, ir man, abiem pašlijo nervai, mums kraują nerimas užnuodijo, tabletėm jį malšinam, įkyri aplinka, dar šunys loja po langais, beglobės katės trainiojas po kiemą, sąsiuviniai ant stalo, susikaupė jų stirtos, o rašomuosius reikia ištaisyti, abu lituanistai, vis trukdžiai trukdžiai, bemiegėm naktimis svarstau, kaip rasti žodį tinkamą šiai pajautai išreikšti ar suvokimo blyksniui, kurie atrodo tokie svarbūs, kelies iš lovos, užrašai, kad nepamirštum, nusivili, kai rytą perskaitai, ne tas, visai ne tas, ne tai norėjai pasakyti, svarbiausia užmiršai, prasprūdo, nugarmėjo nebūtin, o laikrodis skaičiuoja valandas, tuojau vėl keltis…

Jam sekasi kur kas geriau, apsakymų ne vieną jau parašė, kelias apybraižas, negalima trukdyti, tikriausiai jis talentingesnis už mane, imlesnės dvasios ir platesnių akiračių, kam Dievas davė, tam ir dribtelėjo, o man, o man, kas man daryti, kur savo nerimą padėti, kur nugramzdinti jį ar išsprogdinti, tuomet jau būsiu nebe aš, ir pagaliau, ar aš jo priedas, tegu ir talentingo vyro, gal jam esu tik veidrodis, į jį pažvelgęs, jis lieka savimi patenkintas, nes veidrodyje sau pačiam patinka, o aš, o kaipgi aš, kaip man toliau gyventi?

Tandemas, mums išeitis viena – tandemas!

Sutinka jis, ne tik neprieštarauja, bet džiaugias tuo ir skatina rašyti, jis tiki manimi, kad aš pajėgsiu, nuvilti jo nenoriu, negaliu, nors nežinau, aš nuolat abejoju savimi, pati sau prieštarauju ir vis dėlto rašau ne vien tik popieriuj, dažniau galvoj.

O rezultatai?

Jau pora mėnesių „Tarybinė moteris“ žada spausdinti vis tą patį vienintelį mano eilėraštį…

Siunčiu jai keletą naujų, pačių naujausių savo tekstų.

Atsakymo netrukus susilaukiu, man tenka pripažinti, redakcija ši mandagi, ne taip kaip mūsų dienomis, kai laukiama atsakymo jei ne metus, tai pusmetį ar neribotą laiką.

Štai ką rašo gerbiama A. Baltrūnienė:

Dėkojame už nuoširdų laišką. Jūsų prisiųstuosius eilėraščius pateikiau svarstymui, tačiau jie nesulaukė pritarimo. Kūrinėliams stinga poetinės jėgos, jie kiek naivoki. Taigi, užplanuotas lieka vienas eilėraštis „Pirmasis žmogaus piešinys“.

Taigi – „Pirmasis žmogaus piešinys“…

Geriau nei nieko, juk geriau? – vėl raminu save, nors protestuoju visom mintim, jausmais ir pojūčiais, vis klausinėdama savęs ir jo: kodėl, kodėl, kodėl?

Kodėl taip greitai skubama tekstams užklijuoti etiketes, kai rašoma: „Kūrinėliams stinga poetinės jėgos, jie kiek naivoki.“

– Tokie sprendimai tuščias darbas? – vėl kantriai laukiu jo atsakymo.

Jis neskuba man atsakyti, tai man belieka tęsti pradėtą monologą:

– Tu patikėk, tokio pobūdžio sprendimai man visiškai nieko nereiškia, nes argi įmanoma kurį iš tekstų pasverti ar išmatuoti jo poetinę jėgą… Ir argi taip blogai, jei kūrinėlis naivokas?

Jis sako: nesikrimsk, atvėsk, tai blusos įkandimai…

Taigi kad blusos, o galbūt atvirkščiai?

Gal aš pati – kaip musė – veržiuos į medų?

J. Buitkaus pirmieji apsakymai respublikinėje spaudoje pasirodė 1969 m., o savo pirmąją prozos knygą „Pavasarį gimęs“ (rankraščiuose ją vadino „Atsisveikinimas“) „Vagos“ leidykloje išleido 1972 m., ir iš karto su viena knyga (ne dviem, ne trim, kaip buvo įprasta tais metais) jis buvo priimtas Rašytojų sąjungon kaip perspektyvus ir daug žadantis prozininkas.

Mano pirmoji prozos (ne poezijos!) knyga „Veidas“ toje pačioje leidykloje išleista 1978 m., taigi atsilikau nuo J. Buitkaus šešeriais metais ir nebuvau priimta Rašytojų sąjungon.

Paskui ganėtinai ilgai užsitęsė mums abiem pertrauka.

Maždaug keturiolika metų.

Kas nulėmė mudviejų abiejų tylą?

Abiem visiškai skirtingos ir kažkuo tapačios aplinkybės, ne veltui jau anksčiau esu jums sakiusi, kad kelionę literatūron pradėjome nuo savanoriškos mudviejų sąjungos arba tandemo, o tandeme esama ir minusų, ir pliusų, ir dar kažko, kas nelengvai atsekama ir išanalizuojama.

_________

*1968 m. savo kūrybą skelbiau Buitkuvienės pavarde.