Ne tik žodžių gausybės kolekcija

DALIA ZABIELAITĖ

Orhan Pamuk. Nekaltybės muziejus. Romanas. Iš turkų k. vertė Justina Pilkauskaitė. V.: Tyto alba, 2010. 655 p.

„Tai buvo laimingiausia mano gyvenimo akimirka – nežinojau“ (p. 7) – taip prasideda vienas naujausių garsaus turkų rašytojo Orhano Pamuko (g. 1952) romanų. Ir baigiasi panašiu sakiniu: „Tegul visi žino, kad nugyvenau labai laimingą gyvenimą“ (p. 645). Šie romano pradžios ir pabaigos sakiniai tarsi įrėmina ilgą ir sudėtingą pasakojimą: Kemalio Basmadžio – Stambulo aukštuomenės atstovo, Amerikoje baigusio verslo vadybos studijas, – gyvenimo ir meilės istoriją. Tad koks yra tas romane aprašytas Kemalio „laimingas gyvenimas“? Ir ką reiškia nugyventi „laimingą gyvenimą“?

Atsakydamas į šiuos iš pirmo žvilgsnio banalius leitmotyvinius klausimus, rašytojas pirmiausia griauna stereotipinius įsivaizdavimus, kas yra „laimingas gyvenimas“. Juk romano pasakotojas ir pagrindinis veikėjas Kemalis po daugelio metų prisimindamas savo „laimingą gyvenimą“ iš esmės kalba apie savo „nelaimingą gyvenimą“: apie 1975 metais trisdešimtmečio Kemalio planuotą, bet taip ir neįvykusią santuoką su Sorbonoje studijavusia turkų ambasadoriaus dukra Sibele; kai iki sužadėtuvių lieka pusantro mėnesio, jis netikėtai sutinka naują mylimąją aštuoniolikmetę Fiusuną, neturtingą tolimą giminaitę; dėl jos, apsijuokdamas prieš Stambulo aukštuomenę, atsižada žavios ir išsilavinusios, bet ne tokios drąsios ir modernios Sibelės; deja, Fiusuna netrukus išteka už dvidešimt dvejų metų kino scenaristo storulio Feriduno, o kai šis, susidėjęs su jaunute kylančia Turkijos kino žvaigžde, ją palieka, Fiusuna sutinka tekėti už Kemalio, bet netrukus 1984-aisiais žūsta, jiems išsiruošus į priešvestuvinę kelionę po Europą.

Ši siužetinė ašis yra savitai dvilypė: tai tarsi vakarietiška dramatiška meilės istorija, bet kartu sentimentali rytietiška melodrama, o gal tiksliau – jų pastišas ar parodija. Šia istorija rašytojas išsako pagrindinę nebanaliai rimtą romano mintį, kas yra laimingas gyvenimas – tai gyvenimas, kupinas netikėtų atsitiktinumų ir nevaldomo aplinkybių žaismo, neplanuota linkme pakreipiančio gyvenimą, „įklampinančio“ ne tik į meilę, bet ir į gelminę būties tikrovę.

Vis dėlto visame ilgame ir sudėtingame pasakojime ne siužetas svarbiausias. „Nekaltybės muziejus“ yra nefabulinis romanas. Minėtoji siužetinė ašis – tik būtini pasakojimo griaučiai, kuriuos rašytojas apipina kitokiais, nesiužetinio pobūdžio elementais: knygos pradžioje dažnais, vieniems patiksiančiais, o kitiems ne, Kemalio erotinių jausmų ir mylėjimosi scenų aprašymais, kuriuos rašytojas, kaip pats teigia, pateikia vengdamas „lengvabūdiško banalumo“; per visą knygą pereinančiais ištęstais ir smulkmeniškais pasakotojo Kemalio vidinių potyrių, tų „į sielą įsisukusių džinų“ (pvz., meilės, pavydo, džiaugsmo, įtūžio, širdgėlos ir kt.), aprašinėjimais – viena vertus, tai tarsi rimta psichologinė analizė, kita vertus, perdėto intravertiškumo ironizavimas. Pasakotojo Kemalio žvilgsnis sutelktas ne vien į save, bet ir į mylimosios Fiusunos fizines bei dvasines savybes (pvz., grakštumą, skaistumą, orumą, švelnumą, santūrumą ir kt.), jų mažyčių apraiškų pagarbų stebėjimą.

Tačiau įdomiausios yra per visą pasakojimą vardijamos mažulytės, autentiškos Stambulo tikrovės detalės (pvz., gatvių klegesys, medžių ir oro kvapai, turkiškas maistas, aksesuarų krautuvėlės, europietiško stiliaus restoranai, vasaros kino teatrai-sodai, turkiški viešnamiai, Bosforu plaukiantys laivai ir kt.), iš jų tarsi iš daugybės spalvotų akmenėlių dėliojama XX a. vidurio ir antrosios pusės Stambulo mozaika – įspūdinga, realistinė. Romano pradžioje tos Stambulo tikrovės detalės ryškesnės, kai kurios išplėtotos į ilgesnius epizodus, atskleidžiančius turkų papročius, šventes, buitį (pvz., XX a. 8–9 dešimtmečių turkų aukštuomenės požiūris į grožio konkursus, turkų vaikinų ir merginų bendravimo konvencijos, sužadėtuvių ceremonijos, religinė Aukojimo šventė, laidotuvių papročiai ir kt.). Tačiau antroje knygos dalyje tos Stambulo detalės jau pernelyg smulkios, skaitant jos ima sprūsti pro akis, jų chaotiškas eklektiškumas ima varginti ar erzinti. Gali sakyti, kad tai romano trūkumas, bet gal nesuklysi pavadinęs tai pasakojimo būdu, kuriuo rašytojas imituoja savitą Stambulo miesto atmosferą.

Minėtas pasakojimo fabuliškumas ir siužetinė intriga ryškiausi romano pradžioje, o paskui, po epizodo apie Kemalio ir Sibelės sužadėtuvių pokylį prabangiame Stambulo „Hilton“ viešbutyje (p. 124–178), fabuliškumas staiga silpnėja, blanksta. Šį pasakojimo netolygumą ar trūkį iš dalies galima aiškinti tuo, kad, kaip knygos pabaigoje nurodo rašytojas, „Nekaltybės muziejus“ rašytas ilgokai – 2001–2002, 2003–2008 m. Per tiek metų net ir didžiausiam talentui išlaikyti pirminį įkvėpimo intensyvumą ne visad lengva. Skaitydamas romaną jauti, kad ypač antra jo pusė dirbtinokai sukonstruota. Kita vertus, negali nesistebėti rašytojo kantrybe ir ištverme rašant tokią grandiozinę knygą.

Čia reiktų turėti omenyje ir tai, kad „Nekaltybės muziejaus“ rašymo metai rašytojui buvo neramūs, kupini ir šviesių, ir tamsių patyrimų: 2002-aisiais mirė tėvas (Orhanas Pamukas jį gražiai mini paskaitoje, skaitytoje Nobelio premijos įteikimo proga). O štai 2003 m. rašytojas išleido savo garsųjį autobiografinį kūrinį „Stambulas: prisiminimai ir miestas“. 2005-aisiais Šveicarijos spaudoje kritiškai pasisakius apie Turkijos valdžios politiką armėnų ir kurdų atžvilgiu, turkų nacionalistai jį apkaltino „turkiškumo įžeidimu“, jam buvo grasinama kalėjimu, o turkų ultranacionalistai netgi rezgė planus jį nužudyti. 2006-ieji jau dovanojo džiugią patirtį – kaip nurodoma „Nekaltybės muziejaus“ viršelyje, tais metais rašytojas apdovanotas Nobelio literatūros premija.

Sunku pasakyti, kiek šie įvykiai padėjo ir kiek trukdė rašyti „Nekaltybės muziejų“. Bet akivaizdu, kad per tuos permainingus metus radosi romanas, kuris nėra parašytas taip, kad skaitytojui teiktų atpalaiduojantį, lengvą skaitymo malonumą. Tai romanas, parašytas ne tik Turkijoje, bet ir Europoje bei JAV žinomo lyginamosios literatūros profesoriaus, todėl nekeista, kad sukurtas taikant įvairias sudėtingas modernistinio ir kitokio pasakojimo strategijas. Ne vienas įžvalgesnis skaitytojas „Nekaltybės muziejuje“ atpažins Marcelio Prousto „Prarasto laiko beieškant“, Jameso Joyce’o „Uliso“, Thomo Manno „Budenbrokų“, Gustave’o Flaubert’o „Ponios Bovari“, Vladimiro Nabokovo „Lolitos“ ir kt. kūrinių tematines bei kompozicines paraleles – literatūrinį jų koliažą.

Turkiškos ar rytietiškos literatūros specialistas tikriausiai galėtų daug kalbėti apie nevakarietiškus šio romano turinio ir formos aspektus: pasakiškumą, ornamentiškumą (nors šių elementų čia mažiau nei pirmame 2008 m. į lietuvių kalbą išverstame ankstyvajame romane „Juodoji knyga“), rytietišką meditatyvų stilių, tikrovės pustonių žaismą (pvz., keliuose reikšminguose Kemalio ir Fiusunos meilės epizoduose pasikartojantis lietaus motyvas, kurį randame ir japono Haruki Murakami kūryboje). „Nekaltybės muziejaus“ turinio ir formos savitumą viename interviu pats rašytojas trumpai nusako taip: tai „Vakarų ir Rytų romanas“, nei grynai vakarietiškas, nei rytietiškas, veikiau romanas „tarp“, dvilypis, sujungiantis ir kartu vieną kitai priešpriešinantis Vakarų ir Rytų literatūrines kultūras, modernybę ir tradiciškumą, universalumą ir tautiškumą.

Galima sakyti, kad „Nekaltybės muziejus“ – daugiasluoksnis romanas. Kemalio, Sibelės ir Fiusunos meilės istorija čia pateikiama kaip XX a. Stambulo visuomenės modernėjimo antropologinė studija. Kemalio meilės istorija turi ir alegorinę reikšmę: dvi jo mylimosios – ne tik skirtingo tipo, skirtingai modernios moterys. Romane jos veikia ir kaip dvi alegorinės figūros, pažadinančios dvi skirtingas Kemalio asmenybės puses, dvi žmogaus būties perspektyvas ir atskleidžiančios dvi Stambulo tikrovės ir istorijos puses.

„Nekaltybės muziejus“ yra ne tik meilės, ne tik socialinis istorinis, bet ir idėjų romanas, gvildenantis laimės, meilės, gyvenimo, metafizinės aukos prasmės, turkiško identiteto ir kt. temas. Kaip ir kituose savo kūriniuose, šioje knygoje Orhanas Pamukas aiškina, jo akimis, specifiškai turkišką – metafizinę – hüzün (liūdesio, melancholijos, ilgesio, rezignacijos) sąvoką, jos turinį išplėsdamas naujais – universaliais ir tautiniais – motyvais (gaila, kad šio svarbaus žodžio reikšmė lietuviško leidimo išnašose nepaaiškinta). Metafizinio liūdesio, melancholijos, ilgesio ir rezignacijos apgaubta visa Kemalio ir Fiusunos meilės istorija; rašytojas parodo, kaip ši gelminė metafizinė jausena lemia turkišką identitetą bei unikalią Stambulo dvasią ir gal net yra bendražmogiška nebanalios būties ir laimės kategorija.

Knygos antraštė „Nekaltybės muziejus“ irgi konceptualiai sudėtinga. Ką reiškia žodžiai „nekaltybė“, „muziejus“, traktuojant juos ne banaliai, o iš rašytojui rūpimos Vakarų ir Rytų jungties ir priešpriešos perspektyvos? Šioje perspektyvoje „nekaltybė“ kaip lytinio gyvenimo sąvoka papildoma socialinėmis, metafizinėmis ir estetinėmis reikšmėmis. Savitai traktuojama ir žodžio „muziejus“ reikšmė. Muziejus suvokiamas ne įprasta vakarietiška prasme – kaip kultūros įstaiga, kur eksponuojami civilizacijos šlovę ar galią liudijantys objektai. Muziejus veikiau yra vieta, kur per eksponuojamus paprastus kasdienės buities daiktus pasakojama asmeninio gyvenimo istorija, jai suteikiama visuotinesnė prasmė, kitiems galinti tapti pamoka, kaip meditatyviai „stebėti savo gyvenimą“ (p. 637) ir, kad ir kiek jame būtų melancholijos, liūdesio, ilgesio ir rezignacijos, juo didžiuotis (p. 629), jo kasdienę tikrovę matyti ne pilką, o nepaprastą, stebinančią.

Ši muziejaus samprata dar pagilinama pasitelkus Aristotelio „Fizikos“ perskyrą tarp „dabarties“ (konkrečių, nedalomų akimirkų) ir „Laiko“ (dabarties akimirkas jungiančios linijos) (p. 347–349). Nekaltybės muziejaus eksponatai – chronologine seka išdėstyti kasdienės buities daiktai – it kokie fluxus koliažai saugo prisiminimus apie laimingas-nelaimingas Kemalio ir Fiusunos gyvenimo akimirkas ir pasakoja jų istoriją: Fiusunos cigarečių nuorūkos mena įvairias dvasines būsenas, kurių apimta ji gesindavo cigaretę; filmų afišos – nepaprastus patyrimus vasaros kino teatruose-soduose, kur kartu su Kemaliu žiūrėdavo filmus; Kemalio laikrodžiai – ilgesį, kurį jausdavo laukdamas Fiusunos ir skaičiuodamas minutes; odekolono buteliukai – bendrumo jausmą, kurį, apsišlakstę juo, patirdavo Fiusunos namuose vakarais žiūrėdami televizorių ir kt.

Beje, romane aprašomo nekaltybės muziejaus idėją Orhanas Pamukas ketina įgyvendinti. Teko skaityti, kad tokį kasdienės buities daiktų, kurie bylotų apie jo paties gyvenimą, jo mylimo Stambulo istoriją, muziejų rašytojas planuoja atidaryti 2011 m. Knygos pabaigoje spausdinamame Stambulo gatvių žemėlapyje pažymėta būsimo muziejaus vieta – toje pat Čukurdžumos gatvėje, kurioje gyveno romano veikėja Fiusuna ir kur Kemalis it kokiame įstabiame laimės kampelyje lankėsi aštuonerius metus. Romano 631 puslapyje spausdinamas bilietas galbūt irgi ne fiktyvus, o tikras ir su juo į būsimą muziejų bus įleidžiami lankytojai.

Atrodo, ir pats „Nekaltybės muziejus“ yra muziejinis romanas – realus būsimo muziejaus eksponatas. Be to, tai eksponatas knygų kultūros, kuri dabar nepopuliari, nykstanti, kuri vis dar patinka gal tik saujelei rimtosios, sunkiosios literatūros mėgėjų – ne kaip maloniai pasiskaityti skirtas, o kaip tyrinėtinas romanas, reikalaujantis detalesnių komentarų (lietuviškame leidime esančios kelios išnašos grybšteli šią komentavimo galimybę).

Iš paviršiaus banalus, bet iš esmės sudėtingas ne tik romano turinys, bet ir stilius. Kitaip nei 2003 m. parašytas „Stambulas: prisiminimai ir miestas“ (2009-aisiais pelnęs geriausios lietuviškos Metų verstinės knygos titulą), „Nekaltybės muziejus“ nepasižymi grakščiu stiliumi. Šio romano sakiniai yra sudėtingos sintaksinės konstrukcijos, neretai ilgi, aštuonių ar dešimties eilučių. Jų kalbinė raiška klampoka ir sausoka – kai kurie užsienio kritikai ją vadina alchemiška, specialiai apsunkinta, slepiančia gilesnes prasmes (pvz., įsimylėjusio Kemalio veržimasis prie Fiusunos interpretuotinas ir kaip savo giluminio Aš, ir kaip būties centro ieškojimas). Tokio sunkoko stiliaus ir konstrukcijos sakinius į lietuvių kalbą išversti, ko gera, nebuvo lengva. Reikia tik džiaugtis, kad, kitaip nei daugelis rytiečių autorių (pvz., japonų, kinų), šis rašytojas į lietuvių kalbą verčiamas iš originalo kalbos, o ne iš anglų, kaip jis verčiamas į kai kurias kitas užsienio kalbas.

Gyvenimo, skaitymo lengvumo ieškančiam mūsų laikų žmogui „Nekaltybės muziejus“ kažin ar patiks. Šį romaną nelengva skaityti, jame kalbama apie nelengvus, bet gyvenimą lengvą ir laimingą darančius dalykus. Norisi tikėti, kad tokios retos ir vis retėjančios sunkios knygos, kurių autoriams literatūra vis dar yra žodžio ir minties menas, o ne į rinkos poreikius orientuota komercinė prekė, šiandien kam nors dar bus reikalingos ir įdomios – ne tik kaip muziejinė, bet ir pirmiausia kaip gyvenimo vertybė.

Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos projektas „Metų verstinės knygos rinkimai“