Hanochas Ben Yami: „Filosofas nėra ekspertas“

Hanochas Ben Yami yra Vidurio Europos universiteto (Vengrija) filosofijos profesorius. Jis tyrinėja kalbos filosofijos, logikos ir fizikos filosofijos problemas. Lapkričio 8 d. profesorius Vilniaus universitete skaitė paskaitą.

– Minėjote, kad Lietuvoje lankotės pirmą sykį. Kokį įspūdį jums paliko mūsų šalis?

– Aš čia esu dar tik porą dienų – tai per mažas laiko tarpas, kad susidaryčiau tvirtą nuomonę apie jūsų šalį. Ir vis dėlto apsilankymas Lietuvoje mane šiek tiek jaudina: aš esu žydas, Lietuvoje gimė mano tėvai. Tėtis – Kaune, mama – Vileikoje (dabar šis miestas yra Baltarusijoje, tačiau ten iki šiol gyvena daugybė lietuvių). Tėvai išvyko iš Lietuvos dar prieš II pasaulinį karą. Tačiau daugybė giminaičių pasiliko. Visi jie – išskyrus vieną tetą – buvo nužudyti. Prie to prisidėjo ne tik nacių kareiviai, bet ir kai kurie lietuviai.

Vakar vaikščiojau po Vilnių, apžiūrinėjau pastatus, monumentus – ženklus, rodančius, kad kadaise čia gyveno didelė ir svarbi žydų bendruomenė, šimtai tūkstančių žmonių, tarp kurių buvo ir mano giminaičiai. Taigi man Vilnius nėra tik dar vienas miestas, kurį aplankau: jame užlieja prieštaringi jausmai. Kai lankysiuosi Lietuvoje kitą sykį, ketinu nuvykti į Kauną ir, jei pasiseks, į Vileiką. Juk ten – mano istorija.

– Apie ką skaitysite paskaitą šiandien?

– Apie Wittgensteino metafilosofiją. Manau, kad tai, ką Wittgensteinas kalba apie filosofijos vaidmenį – ką ji daro, ką ji gali padaryti, ką turėtų – yra svarbu ir įdomu.

– Kalbant apie filosofijos vaidmenį: paprastai žiniasklaidoje mąstytojas kalbinamas tada, kai nagrinėjama kokia nors kontroversiška tema. Daromi interviu su pora ekspertų ir galiausiai suteikiamas žodis „išminčiui“. Ar manote, kad filosofai turėtų teikti patarimus, rekomendacijas ar pamokymus?

– Apskritai – ne. Jokioje konkrečioje srityje filosofas nėra ekspertas, kitaip nei fiziologai, astronomai ir kitų profesijų atstovai. Filosofas negali suteikti kitiems informacijos kokia nors tema. Bet manau, kad jis pasižymi kritine kompetencija. Kritinio kalbėjimo tradicija leidžia filosofams tapti atsargesniems, objektyvesniems. Tai nėra informacijos apie kokią nors sritį saugojimas. Tai sugebėjimas diskutuoti apie tai, kas tam tikru metu yra dėmesio centre, žadina susidomėjimą, kelia emocijas. Galbūt tai bus klausimai apie tautybę, teises, abortus, eutanaziją, elgesį su ligoniais…

Pirmiausia filosofui turėtų būti suteikiama pakankamai informacijos, kad jis galėtų pateikti protingą, etišką, objektyvų sprendimo variantą. Žinoma, nekalbu apie tokius atsakymus, kurie atrandami vis labiau gilinantis į temą, pavyzdžiui: „Ar įmanoma atlikti abortą šioje stadijoje?“ Kalbu apie bendresnius klausimus, kurie susiję su vertybių konfliktais, pavyzdžiui: „Ar apskritai teisinga atlikti abortą?“ Tokią kompetenciją filosofas gali turėti, net ir neturėdamas kompetencijos jokioje konkrečioje srityje.

– Ar tokiu atveju neatsiranda skirtumo tarp filosofų, kurie domisi etika, ir, pavyzdžiui, analitikų?

– Manau, kad kiekvienas mūsų studijavo – privalėjo studijuoti – moralės filosofiją, taigi etika mums visiems nesvetima, taip pat ir tiems, kurie nesispecializuoja šioje srityje. Net jei domiesi kitomis temomis, dirbi su kitais tekstais, iškyla etikos klausimai: apie juos diskutuoji su draugais, kolegomis…

– Ar manote, kad filosofija gali daryti įtaką mokslui? O gal ji tik atspindi ir šiaip vyraujančias mintis?

– Kaip jau minėjau, nemanau, kad gali būti toks dalykas kaip filosofijos žinios. Taigi filosofija negali mokslininkams suteikti informacijos. Mes neatliekame eksperimentų, nedirbame laboratorijoje. Todėl nemanau, kad filosofija gali tiesiogiai paveikti mokslą.

Kita vertus, daugybę metų filosofiniai pastebėjimai darė įtaką pažangai. Taip galėjo nutikti dėl to, kad filosofai, žiūrėdami konceptualiai, padėdavo identifikuoti sumaištį pačiame mąstyme, nauju, netikėtu kampu pažvelgti į nusistovėjusias tiesas. Nėra taip, kad mąstytojas ateitų pas mokslininką ir sakytų: „Daryk taip.“ Bet neretai prie mokslinio atradimo padeda prieiti kokia svarbi įžvalga.

Pavyzdžiui, Descartes’as pirmasis pastebėjo reliatyvią judesio prigimtį. Vėliau fizikai panaudojo šią įžvalgą. Tai susiję su kitokiu žvilgsniu į daiktus, jis gali atverti naujas suvokimo erdves, leisti pastebėti tai, kas nebuvo pastebėta anksčiau.

Dar vienas pavyzdys. Senovėje žmonės mėgino įminti paslaptį, kodėl visi daiktai krenta į žemę, bet pati žemė lieka vietoje. Į ką ji remiasi? Pirmieji mąstytojai senovės Graikijoje skirtingai mėgino atsakyti į šį klausimą. Pavyzdžiui, žemė plaukioja vandenyje. Bet jei taip – ant ko laikosi vanduo? Indijoje buvo kalbama apie dramblius, kurie stovi ant vėžlio. O ant ko stovi vėžlys? Tai buvo tiek filosofinis, tiek mokslinis klausimas. Tada Anaksimandras – maždaug VI amžiaus prieš Kristų viduryje – iškėlė teoriją, kad žemė nekrenta, nes yra vienodai nutolusi nuo visko. Ji neturi kur kristi, nes yra viduryje. Dabar žinome, kad taip nėra, tačiau tiesa yra ta, jog žemei nereikia į nieką remtis, kad išsilaikytų vietoje. Anaksimandras neturėjo teleskopo, nebuvo nuvykęs į kitą pasaulio pusę, kad pamatytų, jog ten nieko nėra – šią įžvalgą jis išmąstė. Tai buvo naujoviška mintis. Ir ši mintis atvėrė naujus horizontus mokslui.

Manau, kad šitokias įžvalgas filosofija ir galėtų pasiūlyti apsvarstyti mokslui.

– Ar manote, kad yra tokių laikotarpių, kai žmonijos mintis tampa aktyvesnė?

– Manau, tokių laikotarpių yra. Paprastai minties aktyvumas – ar jo mažėjimas – susijęs su istoriniais laikotarpiais. Pavyzdžiui, viduramžiais tiek filosofija, tiek mokslas, tiek kultūra pasistūmėjo nedaug.

O kalbant apie vėlesnius laikus visgi reikėtų skirti mokslo progresą nuo ryškių filosofinės minties poslinkių. Paprastai mokslas progresuoja tada, kai prie to progreso prisideda daugybė žmonių. Manau, filosofijos, skirtingai nei mokslo, progresas labiau priklauso nuo didžio, ryškaus, novatoriško mąstytojo. Tai yra daugiau mažiau sėkmės reikalas: ar atsiranda tuo metu didis filosofas, ar ne. XX amžiuje keletas ypatingų asmenų smarkiai prisidėjo prie filosofijos vystymosi. Žinoma, pirmiausia turiu omenyje Wittgensteiną, taip pat ir kitus – Fregę, Russellą, Heideggerį. Bet noriu pasikartoti – filosofija nekaupia žinių.

– Ar skaitote naujienas? Ar esate patenkintas tuo, kaip žiniasklaidoje atspindima jūsų profesija?

– Paprastai skaitau Izraelio laikraščius. Manau, kad filosofinė veikla beveik neminima. Bet juk tai natūralu: šioje srityje nenutinka tokių įvykių, kuriuos visuomenei būtų būtina žinoti.

O kai mąstytojai skatinami pareikšti savo nuomonę kontroversiškomis temomis, manau, tai yra įdomu ir naudinga. Žinoma, visose srityse yra žmonių, kurie trokšta žiniasklaidos dėmesio. Jie noriai leidžiasi kalbinami žurnalistų, duoda interviu radijui, rodosi per televiziją… Tokie žmonės neretai pasako provokuojamų dalykų ir taip klijuoja neigiamą etiketę savo profesijai. Aišku, žiniasklaida tyčia ieško tokių žmonių ir kalbina juos, nes provokaciją lengviau parduoti.

Kalbėjosi Miglė Anušauskaitė