URSZULA KOZIOŁ. Eilės

Viena žymiausių šiuolaikinių lenkų poečių Urszula Kozioł gimė 1931 m. Liublino krašte. Nuo pokario gyvena Vroclave, tenykščiame universitete baigė lenkų kalbos ir literatūros studijas. Redagavo literatūros žurnalą „Odra“, bendradarbiavo su teatru „Kalambur“. Keliolikos poezijos rinkinių, dviejų romanų, vieno apsakymų rinkinio ir dviejų feljetonų rinkinių autorė, taip pat rašo dramas ir prozą vaikams. Apdovanota daugeliu svarbiausių lenkų literatūros premijų. Jos eilėraščiams būdingi platūs poetiniai gestai, gausios biologinės metaforos ir kultūrinis kontekstas, juose susiduria mitas ir tikrovė, neišleidžiant iš akių konkretybės, kalbama apie tvarius, begalinius dalykus. Pasak kritikų, jos poezijoje esama „ir šieno kvapo, ir amžinybės skonio“.

Atsisveikinimas

Beveik viskas jau surinkta
susukta
išnešta už durų

girdėti vienos po kitų užtrenkiamų durų dundesys
tokiame varganame trapiame sielos
bute
(kuris vis dėlto buvo man brangus)

veltui genai, chromosomos
veltui įvairios ląstelės
seka mane baugiomis akimis

užtrenkiu tolesnius praėjimus
gesinu šviesas
nutraukiu laidus
jungiančius mane su bet kuo

jokio tęstinumo
jokių permainų ir metamorfozių

tęsinio nebus
diskusija baigta

it won’t be continued

Dagių pūkai

niekas manęs nelaiko
į nieką neatremsiu rankos
tarsi viena ar kita būtų mano

joks vabalas
joks žolės stiebelis
nesivadina mano vardu

dulkės prigludusios man prie šonkaulių
neatspės kad aš
esu aš

tuščiomis rankomis čia atėjau
ir tuščiomis išeisiu
jau greitai bus lyg manęs nebūtų buvę

tačiau dar šiandien
– ar tik šiandien? –
atpažįstu kaip savo tuos stulpelius
kuriuos dagiuose už lango stuksi
dagilis

ir atsargiai padedu į atmintį
lietaus lašą
kaip vertingiausią tvaraus
žodžio sėklelę

Ievos Laniauskaitės piešinys

Suledėję perspektyvoje prisiminimai
sustingę
dar neseniai buvę gyvi
apibrėžti kvapo, spalvos
anuomet trukusios akimirkos
arba kamuojantys patirtu skausmu

staiga svetimi
atšalę
tarsi kam nors kitam o ne man nutikę
ir tarsi papasakoti man
kieno nors

tokie mažareikšmiai
prisiminimai neprisiminimai
sveriantys lygiai
kaip pernykštis sniegas

– tai štai kas yra senatvė?

Lyg Odisėjas

Nesiraukyk nuo perdėtų kai kurių
mano eilėraščių ornamentų

jų tankiame kailyje
slepiu nuogą, beginklį „aš“
juk tarsi Odisėjui, po avių pilvais
bėgusiam iš tamsios olos
teks išeiti ir man
iš būties olos kurią ir tada ir dabar tebesaugo
nepermaldaujamas Kiklopas

į tokią neaiškią
– nes kas apie ją ką nors žino? –
erdvę anapus laikinybės

Kalba atsargiai tiria raidžių iškilumus
skverbiasi į plyšius tarp garsų

kai kurios užrašytų žodžių lazdos
yra lyg baobabų kamienai

čia galima gyventi
čia galima slėptis
nusižiūrėtoje nišoje plyšelyje
sugrūsti po ženklų žieve
plika akimi nematomus
aukso žiedus
praeinančio
laiko sluoksnius

Reverse

Vis dažniau man
nebenutinka

viena ar kita šiaip ar taip
man jau nebenutiks

viena ar kita jau nebebus patirta
pajusta prisiminta

vis dažniau į tuštumą to ko nebuvo
įkyriai prasprūsta
– prisimeni?
O tai ar dar prisimeni? –

Kai kas toks brangus man
kaip tik plaukia laivu nežinomybėn
o aš tuo metu
likusi šiame krante
pakeliu nosinę prie akių

1996

Pradžioje nebuvo žodžio
pradžioje buvo daugių daugiausia jo pradžia

kuris nors garsas
raidė
kuris nors šventas skiemuo –

Kas yra prieš žodį kas
prieš tave yra
ekstazė susimąstymas
gestas
tamsi šnekta po kalbos epiteliu –

Po tokio brūkšnio koks
brūkšnys
po tokio žodžio koks žodis
dulkės kokios po tokių dulkių –

artėja kyla iš naujo
akimirka ta pirmoji
kai pasaulio magma galiausiai turi nusileisti
žodžio prievartai
ir kai niekas
turi tapti kaip kas nors –