Literatūra ir narkotikai: trumpa istorija

MARK TOWNSEND

Samuelis Tayloras Coleridge’as, opijus

Poetas romantikas vieną žymiausių savo kūrinių parašė 1797 metais, pavartojęs opijaus tinktūros. Atsigavęs po stuporo, kurio ištiktas susapnavo įspūdingus Kinijos imperatoriaus malonumų rūmus, jis sukūrė „Kublachaną“ (Kubla Khan). Žalingas įprotis Coleridge’ą galutinai pražudė 1834 metais.

Thomas De Quincey, opijaus tinktūra

1821 metais išspausdintas autobiografinis pasakojimas „Opijaus mėgėjo iš Anglijos išpažintys“ apie priklausomybę nuo opijaus žaibiškai išgarsino jo autorių. Knyga tapo kelrodžiu daugumai rašytojų, bandžiusių sekti narkomano De Quincey pėdomis, ir netgi sulaukė dar daugiau skaitytojų, kai Baudelaire’as 1860 metais paskelbė šios knygos vertimą į prancūzų kalbą pavadinimu „Dirbtinis rojus“ (Les paradis artificiels).

Charles’is Baudelaire’as, hašišas

Prancūzų poetas buvo 1844–1849 metais veikusio Hašišininkų klubo (Club de Hachichins), kuriam, be kitų, priklausė ir Alexandre’as Dumas bei Eugene’as Delacroix, narys. Nemažai apie hašišą rašęs Baudelaire’as teigė: „Siekiant to, ką aš vadinu dirbtiniu idealu… iš visų narkotikų parankiausi ir vertingiausi yra hašišas ir opijus.“

Robertas Louisas Stevensonas, kokainas

„Keista daktaro Džekilo ir pono Haido istorija“ (1886) buvo parašyta per šešių dienų kokaino „puotą“. Pasak Stevensono žmonos Fanny, „beveik neįtikėtina, kad tokio neįgalumo mano vyras sugebėjo per šešias dienas savo rankomis suraityti 60 tūkstančių žodžių!“

Aldous Huxley, meskalinas

Garsiojoje knygoje „Suvokimo durys“ (1954), davusioje pavadinimą Jimo Morrisono grupei, išsamiai atpasakoja, ką patyrė vartodamas meskaliną. Šis pejotlio kaktusuose aptinkamas psichodelinis alkaloidas sukelia haliucinacijas, ir būtent jos, Huxley teigimu, išplėtė jo suvokimo ribas ir įkvėpė parašyti minėtą knygą.

Jackas Kerouacas, benzedrinas

Rašytojas bytnikas „Kelyje“ (1957) popieriuje išliejo mažiau nei per tris savaites. Vis dėlto jam prireikė dar penkerių metų parengti romaną leidybai.

Williamas Burroughsas, heroinas

Dar vienas garsus bytnikas, rėmęsis žalingo įpročio patirtimi, ypač romanuose „Narkašas“ (1953) ir „Nuogas kąsnis“ (Naked Lunch, 1959). Pastarąjį Burroughsas parašė Maroko uoste Tanžere, veikiamas marihuanos ir opioido eukodolio.

Philipas K. Dickas, amfetaminas

Didžiąją dalį šio puikaus fantasto veikalų įkvėpė intensyvus amfetamino ir kitų haliucinogenų vartojimas. Į amfetaminą panašiu narkotiku – semoksidrinu palaikydamas maniakišką įkarštį per vienus metus (1963–1964) iškepė 11 mokslinės fantastikos romanų, neskaitant esė ir apsakymų.

Hunteris S. Thompsonas, viskas

Liūdnai pagarsėjusioje knygoje „Baimė ir neapykanta Las Vegase“ (1972) aprašė savo 1971 metų klajones automobiliu. Pasakotojas – autoriaus alter ego – į kelionę išsiruošia su „dviem krepšiais žolės, 75 meskalino piliulėm, 5 superamfos „spaustukais“, puspilne druskinaite kokaino ir miriadais visom spalvom žybsinčių stimuliantų ir antidepresantų, užvedančiųjų ir nuraunančiųjų“.

Stephenas Kingas, kokainas

Didysis siaubo literatūros klasikas 1979–1987 metais buvo įjunkęs į kokainą, kurį pasitelkdavo kūrybiniam šišui sužadinti. „Vienas kokaino šniūkis, ir tavo kūnas ir siela tau nebepriklauso“, – 2000-aisiais prisipažino jis mūsų savaitraščiui.

„The Observer“, 2008.XI.16

Vertė Andrius Patiomkinas