Bijau pasenti

REGINA RAGAUSKAITĖ

Bijau pasenti. Ir neberasti akinių. Knapinėti kaip vištelė po virtuvę, senatvinėm dėmėm nutaškuotom rankom čiuopti klijuote užtiestą stalą, netyčia palieti vakarykštį, gižtelėjusį pieną… Ir staiga atrasti juos ant spintelės šalia lovos, kur stiklinėje mirksta dantų protezai.

Arba bandyti prisiminti, kur aš: įlipu ar ką tik išlipau iš „mikriaus“, vežančio nežinia kur. Nejuokinga. Nes tas laikas artėja. Štai jau antra diena sadistiškai kankinu save, norėdama prisiminti vieno kino operatoriaus pavardę. Nei man jos taip labai reikia, nei ką. Išlįs, kai būsiu apie tai visiškai pamiršusi. T. y. pamiršiu, kad buvau pamiršusi. Užpelkėjusi sąmonė. Užmaršties dumbliais vis labiau užželia smegenų vingiai. Baisiausia, kad atminčiai silpstant nė kiek nemenksta vaizduotė. Ji ir gąsdina: baisu pasenti. Jau ir dabar, dažnai sutikusi savo buvusį mokinį (jų turėjau šimtus), nors pasiusk, nebeatkasu, iš kokios jis „operos“. Tada kalbu aptakiai, frazėmis, kurios tiktų visiems atvejams: kaip sekasi? Ar vedęs (ištekėjusi), kiek turi vaikučių, ar turi darbą? Ir t. t. Kartais šitaip besišnekučiuojant ir paaiškėja (nuskaidrėja), kas yra kas. Jeigu taip ir neatpažįstu, pereinu prie oro temos arba politikos…

Liūdna būtų mokytojui mokykloje sulaukti valstybės nustatyto pensinio (kalbu apie prailgintą) amžiaus. Kas nežino, kad mokytojai nukvanka, anot mano senutytės mamos, suvaikėja anksčiau už kitų sričių darbuotojus. Prisimenu studijų metus. Buvo tokių dėstytojų, kuriuos iš Alma Mater išnešdavo tik su karstu. Vieną, prisimenu, „užbovydavome“ klausimais apie senovės Graikiją. Ir klausimai, ir atsakymai kartodavosi vos ne kas antrą paskaitą. Jei senučiukas suklusdavo, nutaisydavome nekaltus veidus ir papriekaištaudavome, kad „anoj grupėj pasakojot“. Kitas buvo vaikiškai nekaltai pamišęs dėl žalios spalvos. Sėkmės garantas egzamine – žalios spalvos drabužis. Persirenginėdavome čia pat už durų, vis su tuo pačiu megztuku įeidavo kas trečia studentė…

Dabartiniams savo mokiniams sakau: mielieji, jei matysit, kad sunkiai orientuojuosi, kur durys, – pavėdėkit, parodykit, pro kur išeiti. Turiu omenyje – iš pamokos. Klausai nusilpus, triukšmas nesukels keblumų ramiai sau snūduriuoti tas 45 minutes. Jei kas, skambutis pažadins laiku.

Bet vis tiek senatvės bijau. Pratinuosi prie sveikos pensininkų mitybos, kitaip sakant, vis labiau darausi žolėdė (suprantama – lėšų stoka), bet va kavos atsisakyti – ne mano jėgoms. Įsivaizduoju save su vienu priekyje kėpsančiu dantim, rankose – kavos puodukas (mokiniai padovanojo – buvo tokia mada). Niekur nebeskubu, laikas plaukia lėtai, dar lėčiau teka minčių upė: sunkiai bevokiu, kuo buvau ir kas besu šiame pasaulyje.

Vaikams ir vaikaičiams bus daug vargo, kol pasidalys mano užgyventą turtą. Kaip tik todėl vis dar miegosiu ant savo išskleidžiamos sofos, pirktos sovietmečiu. Ji, kaip antikvarinė retenybė, turės neįkainojamą vertę. Dėl jos ir aš tapsiu neįkainojama. Bet į senelių namus nenoriu. Nes visi senukai turi keistą įprotį daug kalbėti, bet neprigirdi, ką kitas kalba. Be to, naktimis jie ieško prarastų-pavogtų-po pagalve pakištų pinigų (o gal jaunystės?), ir tuomet visi įtariamieji (o įtariami visi) keliami ir surengiamas naktinis patikrinimas… Ir vargas tam, kuris šitą spektaklį pramiega.

Dar viena blogybė, kad senyvi žmonės nemato to, kas yra, bet mato tai, ką nori matyti. Kartą, dar jaunumėj, teko palatoje gulėti su trimis senutėmis (vaikai buvo pavargę prižiūrėti, atvežė, kad pailsėtų). Viena mano kaimynė kasnakt bandydavo išstumti mane iš lovos, esą tai jos vyro vieta. Jaučiausi nesmagiai, nes kas rytą tekdavo vis iš naujo aiškintis, kad nesu kokia laisvo elgesio moteris.

Juokiuosi, nes… bijau, kad ir aš neilgai trukus ieškosiu akinių, protezų, vyro lovos, pinigų, o labiausiai – vietos savo žilai galvai priglausti. Iš kalno, kaip sako žemaičiai, atsiprašau, kad pasensiu ir vargausiu iš savo mokytojos pensijos, kaltai žiūrėdama į kiekvieną, žvilgsniu priekaištaujantį, kad taip neoriai atrodau. Gėdysiuosi ne savo fizinės senatvės, o pašiepiančio žvilgsnio, dar labiau – su gailesčiu atmieštos nepagarbos, ištinkančios mūsų senolius: man nesmagu dėl jų iškritusių dantų, kaltų žvilgsnių, pavargusių ir neviltingų akių. Bijau, kad ir manęs kas nors gailėsis, nes mano buvimas kažkam ėsdins sąžinę ir neleis jaustis teisiam, kitaip sakant, niekam neskolingam.

Komentarai / 2

  1. am.

    o štai Sloboda (žr. aukščiau esantį tekstą) sako, kad yra žmonių, norinčių būti seniais (turbūt ne t.p. kas norinčių pasenti?). o prieš kelias dienas, girdėjau, dvi pradinukės norėjo būti pensininkėmis – nereikia eiti nei į mklą, nei į darbą, turi daug laisvo laiko…

  2. am.

    p.s. durnius tas Sloboda. ne ką protingėsnės ir tos pradinukės, bet joms atleistina, jos pauūgės ir ateis į protą

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.