Atvykėlės pasakojimai

SONIA AVISHERVAN

Ištrauka iš tekstų ir fotografijų ciklo

Turėjau skelbti šlovę

Tų, kieno šlovę skelbiu,

Aš nepažįstu.

J u s t i n i š k ė s

Arklys ir aš (fone kandidatas į prezidentus)

Vieną dieną ant Rygos 35 namo sienos radau skelbimą, tai galėjo būti ir Rygos 33. Bet jokiu būdu ne 37 numeris, nes ten neseniai buvau prilupta guminiu „šliopansu“, prilupo rusai, susenusių, pusnuogių ir visiškai girtų senių pora vijosi bėglę nuo 7 aukšto ligi pat 5, todėl šią laiptinę įsiminiau amžiams. Taigi, Rygos 35 ar 33 ant sienos kabėjo lapelis ir siūlė ne manikiūrą, kompiuterių remontą ar telefonspynę, o susitikimą su kandidatu į prezidentus. Šalyje rudens metas, rinkimai ant nosies, aš pati gerai nusiteikusi klajojau po savo naująją apylinkę, viskas buvo įdomu, nes kitaip, ir dar dėl to, kad pati taip norėjau, net tie rusai mušeikos ir kandidatas į prezidentus… be to, žmonės kalbėjo, kad jis didis agitatorius. Norėjau tai pamatyti.

Pilna salė žmonių, mokyklos ūkio personalas. Fotoaparatas ir aš. Net ankšta nuo durų ir asmens sergėtojų. Siauralūpis kandidatas į prezidentus kalba aštriai ir greitai – esame „Sietuvos“ mokyklos aktų salėje, kalba pagarsinta, todėl sunkiai suprantama. Žiūriu susikaupusi, prieina ūkvedė. Gal aš galinti įteikti pranešėjui gėlių?

– O, ne, – atsakau ir dar priduriu, – negaliu. Esu užsienietė ir net neturiu teisės balsuoti rinkimuose.

Ji tai mato ir atstoja. Susikaupusi įsižiūriu vėl, tada prieina arklys ir sužvengia man. Gal aš galinti įteikti kalbėtojui gėlių?

– Ne, tikrai ne, – kartoju nustebusi, – esu užsienietė ir visiškai netinku tokiai užduočiai.

Arklys džiugiai sužvengia:

– Taip, suprantama, bet kaip tik dėl to visų pirma ir tinkate, net labai!

(Ir užsienietės garbina mūsų kandidatą į prezidentus!!! – džiūgauja visa savo esybe, aiškiai tai matau.) Tada mėginu sakyti tiesą.

– Nenoriu, – prisipažįstu.

Ore dar kybo džiugus žvengimas, tačiau virš jo jau nuvilnija nedidelės sutrikimo bangelės. Ką?..

– Tai būtų jums tikras nuotykis ir malonus atsiminimas!

Kurgi ne… o koks nors nevidonas su fotoaparatu spragtelės ir išspausdins „Lietuvos ryte“. Dėl iš anksto sunkiai numatomų aplinkybių tai pateks į užsienio spaudą. Gali nutikti, kad tapsiu matoma visam pasauliui, kaip įteikiu gėlių kažkokiam kandidatui į prezidentus. Mano šlovė, net jei tokios ir neturiu, sutrypta negrįžtamai. Dar apmaudžiau… kad nepelnytai. Todėl:

– Prašau, nereikia.

– Reikia, – tvirtina jis.

– …?

Ne! Reikia! NEA!

Tikras absurdas. Žvengimas pasidaro isteriškas, arklys bejėgis, aš taip pat. Abu bijome skandalo ir gėdos. Salė maža, siauralūpis kandidatas pakelia akis nuo tribūnos. Visi sėdi, tik mes stovime, triukšmaujame, o kandidatas į prezidentus žiūri, ką man daryti? Pakliuvęs į dėmesio centrą arklys pasijunta dar labiau įpareigotas, aš mat užgavusi jo poną! – o žvengimas virsta piktu. Kodėl tuomet aš apskritai čia esanti, jei nenoriu įteikti jo ponui gėlių? Na… NA?.. Kai jau jis toks piktas, man tampa baisu, net labiau nei gėda, bet gėlių vis tiek įteikti nenoriu, panikos apimta skubiai perkratau galvoje pabėgimo galimybes, ar pro tas ankštas gretas mane dabar praleis, tiesiog pro duris ir lauk?..

Pasprukau. Lauke jau tamsu. Trepenu dešinėn. Dar nežinau, kad neilgai trukus prasidės krizė ir kokios šaltos iš tiesų būna Lietuvos žiemos. Aukštyn Taikos stotelės link, septintuku, iš viso metus kasdien po kelis kartus pirmyn ir atgal maršrutu Justiniškės–Žvėrynas. Daug valandų kasdien klamposiu tamsoje sniegu, vėliau matysiu pavasarį tuose niekieno ruožuose išauštantį tarp monolitų ir plieno. Taip gerai pažinsiu visus namų ir gatvių posūkius, ypač tuos nedidelius niekieno ruožus, kad jie jau nebepajėgs nuslėpti nuo manęs savo paslapčių. Pridarysiu pasiutusiai gerų nuotraukų. Išsilaižysiu senas žaizdas, pamažu man palengvės ir po metų ateis laikas permainoms. Ak, arkly. Juk buvai gerokai nustebintas. Tokio pasiūlymo… atsisakyti… pfff!

Vilnius, 2009 lapkritis

N a u j i n i n k a i

2 ir 2a

Sankryža su Basanavičiaus, tada Kauno, tolyn, tolyn Švitrigailos gatve, visą laiką tiesiai, kažkur čia prasideda Naujininkai, tad nebūtina nuolat stebėti maršrutą… jei autobuso vairuotojas prieš kilometrą nesumanys pasukti kairėn, ir ne slapukaudamas, o rėždamas staigų pusratį. Krapštomės iš kampo, į kurį mus suvertė, ir atsargiai iriamės vairuotojo kabinos link:

– Čia juk 2-as, jis važiuoja į Naujininkus!

Autobuso vairuotojas su mumis nesikalba, jis skuba ir aiškiai turi kitų planų. Lekia ir lekia kažkur, į Vilniaus Niekur, tada staiga sustoja ir pareiškia:

– Paskutinė stotelė.

Penkiese gūžiasi ir jau stovi lauke, mes, likusieji, vėl savo:

– Čiagi 2-as, jis važiuoja į Naujininkus!

– Kas jums sakė? Kur taip parašyta?

– Ant jūsų autobuso, matote? Be to, jis visada važiuoja į Naujininkus.

– Šiandien nevažiuos. Išlipkit!!! – šiurkščiai nukerta vairuotojas.

Bilietas vienkartinis, todėl einu pėsčiomis. Naujininkuose gyvena vargšai, vakare vienam gatvėje geriau nesirodyti, o mes dirbame dar toliau, smulkiosios pramonės rajone su oro uostu horizonte. Iš ten 2 pro Lukiškių aikštę važiuoja į centrą, retesnis 2a prasuka pro čigonų taborą ir narkomanų aikštelę. Vakare jį pilotuoja tikrai keista kompanija, kažkelinta narkomanų karta, tiesiog nenusisekęs gyvenimas taip nesubjauros: bukas, kreivas žvilgsnis, kaip ir rankos kojos, vienas toks grasina savo draugužiui, kumštis dar kybo ore, o kūnas jau susmunka ant sėdynės. Baisu? Kur ten, tik liūdna, verčiau jau sužiūrame pro langą į itin naujovišką skaitmeninę iškabą „Sveiki atvykę į Vilnių“… Miela Lietuva, taip paprastai europiečiais netampama! Šitaip afišuoti savo vargetas… Pas mus tokie slepiami. O tarybiniais laikais net Henytė į Lukiškes važiavo specialiame pašto simbolika pažymėtame traukinio vagone. Ką pasakys malonūs svečiai, oro uosto stotelėje nekaltai sulipę į autobusą?

Jie gūžiasi, kreivai dėbčioja. Kiek tvirčiau sugniaužia pirštais lagaminų rankenas.

Bet diena dar tik prasidėjo, man į kitą pusę, ateinu, aišku, gerokai vėluodama. Koks skirtumas, darbo vis tiek nėra. Vokiečio direktoriaus taip pat dar nėra, tik Ana ir Monika, ir virš galvų sklandanti šmėkla: greit gausime didelį užsakymą! Pasvajok – tik retkarčiais, deja, užsuka direktorius.

– (Heil) Europa! Lietuvai dar teks daug ko išmokti, – dėsto, blondinė Monika žavisi, o jis tuo metu apgaudinėja mus pasinaudodamas tarptautinėmis įstatymų spragomis taip, kaip sugebėtų bet kuris narkomanas. Fricui viskas galima. Mes pralaukiame visą pavasarį, laukiame iki vasaros, retkarčiais skambiname į Vokietiją, teiraujamės. Vis dėlto atlyginimą mums sumoka, bet tiek nedaug, kad pirminė įmonė nė nepajunta, tik todėl ir esame. Baisu? O taip. Ak kaip nyku… Mano lietuvių kalba čia taip pat nepagerėjo, visa tai aš ištversiu nebent iki liepos, gal iki rugsėjo… O tada Naujininkai liks už nugaros ir man, 2 ir 2a, narkomanai ir Ana, ir Monika… Toliau traukinukas važiuos be manęs… ate!

Vilnius, 2010 sausis

U ž u p i s

Juegos lituanicos*. Šmėkla

Tikslesnės jo atvykimo į Vilnių, metus dirbus kitoje sostinėje, šiauriau, aplinkybės, jo tolesni planai bei guru ketinimai taip ir liko man neaiškūs. Apie savo atvykimą jis pranešė el. paštu – kontaktas, kurio patys niekuomet nebūtume užmezgę, nors ir buvome susitikę. Jis turėjo užduotį, tiek buvo aišku – tai mane sudomino.

Tarp keliaujančiųjų nuolat buvau keliaujanti tranzitu, tik sakiausi turinti planų. Trūks plyš visur suspėti man visada atrodė neįdomu, nauja buvo tik dar griežtesnis tonas, reikėjo greičiau prarasti kuo mažiau laiko, greičiau iškeliauti toliau, greičiau užmegzti daugiau pažinčių (įsk. seksą) – pelningas reikalas. Taip pat neblogai buvo kvietimas vakarienės ir nakvynės tikruose namuose. Seksas įsk. – buvo priimama tiesiog šitaip, viskas kartu.

Išsiaiškinus, kad pas mane gali valgyti ir nusiprausti po dušu, tačiau mano lova jam esanti tabu, persikraustė gyventi į Užupį, greitai rado ten draugę, mane aplankydavo tik kartkartėmis – ir atsargiai kvotė. Ar aš žinanti, kaip čia būtų galima ką nors suveikti? Juk turėtų būti kas nors, kur galėtum išlošti. Tik kaip, kokiomis priemonėmis?

Mano būties stilius jam atrodė keistas, beprecedentis atvejis prie įvairiapusio įsitvirtinimo pripratusio keliautojo pasaulyje. Buvau svetimšalė iš Vakarų, turėjau darbą ir planų; tačiau pažinčių vengiau, nepadariau išimties ir jo viršininkui. Kaip galėjo šitaip būti, kodėl ir kas tuomet už viso to slypėjo?

– Žinau ir aš, kaip gauti pinigų, – šniukštinėjo jis.

Nėra didesnės grėsmės nei svetimi pinigai, jei turi planų. Tik tyliai pagalvok „planas“ – tuojau garsiai nuskambės „sandoris“ ir ims lipti tau ant kulnų. Tada bėk greitai ir toli. Slėpkis. Slėpkis miesto pakrašty, susiriesk į kamuoliuką ir išlauk. Tam buvau pasirengusi. Tik už viso to slypėjo kažkas neapčiuopiamai daugiau. Masalas, kuris manęs neviliojo, ant siūlo, kurio galą tik nujaučiau esant. Iš ten pūtė didokas gūsis Laukinių Rytų ir seikėjo vyriškos galios atributus šios šalies kalboje, suformuotoje per tūkstantmečius ir tvirtinančioje pasipriešinimą bet kurios rūšies svetimiems valdovams. Gebėjimas klaidinti, blefavimo talentas, prabangos ir pompastikos, ir plačių užmojų… „Man taip pat duokit valdas! Ir pavaldinių!“

– Na taip, – tariau jam, tokios instancijos tarpininkui, – kodėl jie turėtų leisti tau laimėti? Čia juk jų žemė. Jei jie mums ir nerodo, ko tuo siekia – naujų ponų jiems tikrai nereikia. Jie nori žaisti savo pačių žaidimus.

Aš likau savam kely. Tik kartą aplankiau jo olą, mėgino paslėpti nuo manęs savo merginą, paskui saulėje gėrėme kavą. Jis pats save pakvietė, gražus žvėris, sočiai apsvaigęs ir begėdiškas – pagaliau juk buvo žiūrovų, taip jau jis buvo įpratęs. Paskui pradingo.

Vėliau pasipylė automatiškai siunčiami el. laiškai, į kuriuos neatsakinėju niekam, niekada. Jis išliko atkaklus, maldavo. Rašė, kad pralaimėjęs, išsiųstas namo Ispanijon, ten dabar ir esąs. „Bet tu man paaiškink, koks tai žaidimas. Kas JAME tokio yra?“

„Vik, – atrašiau, – nežinau. Bet aš ir nenoriu laimėti, noriu GYVENTI – savo gyvenimą, savo širdimi, savo protu. Ar begali būti didesnių planų, drąsesnių??? Kol kas tupiu savo bokštelyje ir galvoju apie savo reikalus ir apie baltiškuosius princus, metančius ilgus šešėlius.“ Ne, paskutinio sakinio neištariau. Žaidžiantys savo ponų žaidimuose dažnai pralaimi – tai šiaip ar taip esu jau anksčiau jam prikišusi.

Į mano pirmąją, dar tik išgalvotą parodą jis kaip ypatingas svetys atvyko pavėlavęs dviem savaitėm. Tarp kita ko buvau pranešusi apie šios istorijos skaitymą. Dabar gyveno išimtinai tik pas mane, kelias dienas, vengė Užupio kaip velnias švęsto vandens – ir atsargiai kvotė.

Pati niekuomet iki galo taip ir neišsiaiškinau, kas gi tada nutiko. Net jo gydytojas būtų patvirtinęs, kad tos kalbos apie juegos lituanicos visiškai beprasmės, nerišliai niurnėjo jis, ir kad ant savo viršininko nepykstąs. Atsisveikino tardamas:

– Nežinau, ar jau pastebėjai – aš labai impulsyvus.

Ir išlėkė. Liko šokoladinių saldainių dėžutė, vis mirksėjo man, kol pagaliau ėmiau ją ir išvalgiau.

Vilnius, 2009 lapkritis

_____________________

* Lietuviški žaidimai.

Ž v ė r y n a s

Jokūbas už krosnies

Jokūbas už krosnies yra mano šeimininkas. Pusiau rusas, pusiau lietuvis, išauklėtas pagal sentikių tradicijas ir stebėtinai gerų manierų. Todėl moterims jis patinka. Jo manieros tokios nepriekaištingos, kad paveikslėlyje, prilipdytame tualete, ant bambos aukštyje įtaisyto vandens bakelio, pavaizduotas tik merginos veidas – apvaliai iškirptas po pat smakru. Kaskart plaudama klozetą stengiuosi pernelyg nepermerkti jo mergaitės, juk gyvename kartu ir vienas kitą gerbiame. Abu esame neturtingi ir visiški našlaičiai.

Jokūbo kamarėlė už virtuvės krosnies atskirta tik užuolaida (yra dvi: viena vasarai, kita žiemai), jis daug rūko ir tiršti dūmai palube keliauja po visą butą, kai pas jį susirenka draugai, klausosi „Stalkerio“ ir geria alų. Kartkartėmis vis tenka ką nors pataisyti, tuomet pasikviečiamas vienas iš kaimynų, kuris kaip atlygį išsineša nuo vieno iki kelių stiklainių konservuotų grybų. Dėl panašios durų skambučio priežiūros nebuvo sutarta, tad garsiai belsk, jei užsuktum. O plokštė, kuri dengė skylę virtuvės lubose, kaip tik paskolinta ir viryklės ugnį kartais užlyja lietus.

Šviesiai žalias – spalva dar šiaip ne taip įžiūrima – medinis dviaukštis namas, šeši butai. Kamarėlė, virtuvėlė, tualetukas, vonia sienoje ir kamara-svetainė. Joje – gyvenu aš. Erdvu, šviesu, du medžiai auga tiesiai langan. Gali užuosti netoliese esant upę – Kęstučio gatvė, Žvėrynas. Kadaise buvę bajorų medžioklės plotai – o, jei žinotumėt, iš kur aš – naujai įvertinti ir paversti prestižiškiausiu miesto gabalu. Čia gyvena pinigų ir kita valdžia, kūpso ambasados, kurių miesto centre nerasi, o kitapus gražių tvorų dienas stumia neturtingi rusai ir lenkai. Jie ir aš perkame „Maximoje“, kitas užsienis susitinka už kampo esančioje „Iki“.

Lig šiol tik kartą buvom susikibę. Mėnesių mėnesius tyčiojausi iš stiklinės, naudojausi ja valydama dantis ir laikiau vonios kambarėlyje. Bendras gyvenimas tapo kančia – o aš to nė nepastebėjau! Po keturių mėnesių Jokūbas pradėjo tris dienas trukusią slaptą kovą už stiklinės grįžimą į virtuvinės spintelės gilumą.

Pagaliau susivokiau ir pasibaisėjusi savo nejautrumu pranešiau, kad išsikraustau. Tikrų tikriausias pasibjaurėjimas jo veide: Heil Hitler! – išlemeno.

O kadangi norėdamas priversti mane pasilikti griebėsi paties netinkamiausio – tai dar kiek laiko likau pas jį.

Vilnius, 2009 gegužė–2010 sausis

U ž u p i s

Imperija

„Maniau, kad tu nori įkurti imperiją. Šio tipo svajonėms nepritariu. Bet kai girdžiu, kad tau sunku, noriu padėti“, – rašiau.

Jis sutiko. Tada išskėtė šviesiaplaukę leteną ir nuvijo mane kuo toliau.

Buvo jaunas, iš išorės dar labai šviesus. Daugelis manė, kad jis tik žaidžia.

Tačiau aš susirinkusi savo paveikslus ir istorijas nuėjau prie upelės. Kvėpuoti iš karto pasidarė lengviau. Kas šviesu, vėl tapo šviesu, o tamsa vėl atgavo savo vardą. Man įkyrėjo…

Vilnius, 2009 lapkritis

Iš vokiečių kalbos vertė Giedrė Gricienė