„Eglė žalčių karalienė“: gyvybės ir mirties domenas

EUGENIJUS ŽMUIDA

Pasaka yra sąlyginis „Eglės žalčių karalienės“ apibūdinimas. Ją nagrinėjusieji ne kartą buvo sustoję ties tokiu apibrėžimu, sakydami: tai neįprastas, netipiškas, atviros struktūros kūrinys. Pasaka vadinti netikslu, nes nėra laimingos pabaigos. „Eglė žalčių karalienė“ baigiasi tragiškai. Vadinasi, tai tragedija. Esame įpratę tragedijomis laikyti tik dramos kūrinius, nors vos ne kiekvienoje pasakoje esama dramatiškų įvykių ir tragiškų vaizdų. Pirmosios mums žinomos graikų dramos – tragedijos ir komedijos – siužetus imdavo vien iš folkloro, tai yra iš mitų. Dalis graikų mitinių siužetų išties primena pasakas, bet juose yra ir daug tragiškų istorijų. Graikų dramos žiūrovai paprastai gerai žinodavo mitologinę fabulą ir stebėdavo tik vienos ištraukos iliustraciją. Egzistavo lyg koks visuotinis tekstas, nes graikų mitai tarp savęs susiję, o autorinis kūrinys tebuvo ištraukos interpretacija. Graikų dramos nebuvo nereikšmingi reginiai. Už jų slypėjo tikrovės „tekstas“, kuriuo tikėjo ir kuris jaudino žiūrovus. Mitai pasakojo tikėjimų, miestų, kultūrų, tautų istoriją, dievų ir herojų dvasinius išbandymus, tarpusavio kovas, likimo peripetijas. Tragedijų autoriams rūpėdavo ypatingi lūžiai, dviejų vertybinių sistemų konfliktai ir vienos iš jų tragiška baigtis. Senieji dievai nueina nuo scenos, nors juos lydi užuojauta, užleisdami vietą naujiesiems, senosios vertybės pralaimi kovą naujosioms, kraujo ryšius keičia racionalūs santykiai. Perversmų metu iškylančios moralinės dilemos sprendžiamos per tragišką herojų, kurio mirtis yra protesto išraiška.

Taip yra ir su Eglės pasaka – jaučiame, kad už jos slypi kitas praeitin nugrimzdusios kultūros ir gyvenimo tekstas, kurio mes nepajėgūs perskaityti, nes jis mus pasiekia iš labai senų ikiindoeuropietiškųjų akmens amžiaus laikų. Taip spėti leidžia, pavyzdžiui, tai, kad Eglės pasakoje nėra turtinių santykių, hierarchijos, pasaka neturi analogų tarp kitų, yra vieniša. Panašaus siužeto mitiniai pasakojimai pamažu išnyko, neatpažįstamai transformavosi, prisitaikydami prie naujos socialinės tikrovės, sušvelnindami konfliktą ir virsdami pasakomis, o Eglės drama išliko gerokai archajiškesniu pavidalu, todėl yra pasaka iki pasakos, architekstas ir, žinoma, mitas, kuris, įspėjus jo metaforinių vaizdų reikšmes, virstų raktu suvokiant vėlesnes pasakas (ir mitus).

Yra du dalykai, gluminantys šios pasakos interpretatorius: tai pasakos finalas ir vienaprasmė simpatija žalčiui. Kodėl Eglė nužudo savo vaikus, žodžiu užgesindama jų sąmonės šviesą, įsakydama mirti, sumedėti (kai kuriuose tikriausiai vėlesniuose variantuose – pakardama ar palikdama medžiuose, paversdama paukščiais ar pan.)? Kodėl ji iškyla lyg kokia gyvenimą ir mirtį valdanti deivė ir kodėl jos sprendimas toks rūstus artimiausiems? Koks tai gestas ir kokia jo prasmė?

Iki šiol pateikta nemažai versijų (žr. Eglė žalčių karalienė, I–IV t., sudarytojas Leonardas Sauka, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2008). Bene populiariausia dar 1938 m. sukurta Viktoro Katiliaus – žmona taip išreiškė ištikimybę savo (kitos genties ar tautos) vyrui. Tačiau jei motinos būtų žudžiusios savo vaikus kiekvienąkart, kai netenka vyro, turbūt žmonija būtų išnykusi. Toks aiškinimas nepakankamas ir kiek supaprastina gilią mintį. Kaip, beje, ir kiti, apie finalą kalbantys kaip apie priaugusią etiologinę sakmę (Donatas Sauka), kosmogoninį mitą, derlingumo kultą ar lietuviškojo dievų panteono sukūrimą (Gintaras Beresnevičius). Dėmesys nukrypsta nuo siužeto, finalinė scena interpretuojama ne šios pasakos kontekste. Tiesa, bandymai susitelkti į patį siužetą, jo struktūrą ir specifiką (Ada Martinkus, Bronislava Kerbelytė ir kiti) kardinalių rezultatų taip pat nedavė. V. Katiliaus interpretacijoje vertinga yra orientacija į tikrovę, bandymas įsivaizduoti pasaka perteikiamus realius santykius. Pasakos „istorinių šaknų“, anot Vladimiro Propo, bus ieškoma ir šiame rašinyje.

Galima neabejoti, kad Eglė nužudo savo vaikus ir pati nusižudo protestuodama, parodydama ištikimybę savo principams ir sumokėdama už kažkokią tragišką klaidą ar neišperkamą kaltę. Simbolinis veiksmas, kurio turinį ir reikia suprasti, giliai įsirėžęs kolektyvinėn atmintin ir virtęs mitu, nėra vien įspūdinga žmonos skausmo išraiška. Tai netektis, toli peržengianti šeimos ribas. Simbolinis veiksmas, kurio turinį ir reikia suprasti. Į tą išraiškingą finalą, manau, yra dėsningai einama visu pasakojimu. Jis toli gražu nėra atsitiktinis.

Į Eglės pasaką norėdami žiūrėti kaip į vientisą kūrinį ir kartu siekdami matyti gyvenimiškąjį tekstą, turime demontuoti įprastą pasakojimą, atskirti naujesnius intarpus, atsiradusius dėl jau vėliau sukurtų pasakų. Ši tendencija folklore labai stipri – siužeto perpasakojimas pagal analogijas rimtai grėsė sunaikinti ir šį archajišką unikumą (užtenka pasakyti, kad Žilvinas – piktos valios laikinai užkeiktas karalaitis, ar parodyti, kaip Eglės giminės nugali žaltį-slibiną, kad sesuo laimingai grįžtų į gentį). Taip pat dekonstruoti metaforas. Toks judesys gali išlaisvinti nematomas reikšmes. Kartu, galvodami apie slypinčias už pasakojimo realijas, turime susitaikyti su mintimi, kad net ir labai seniai žmonės negalėjo virsti medžiais, žalčiai – žaliaakiais princais, negalėjo balsu prabilti nei pieno, nei kraujo puta. Tenka atsisakyti viso gražaus stebuklinės pasakos stebuklingumo suvokiant, kad tai yra metaforos, užšifravusios realius įvykius.

Žalčių (gyvačių) deivė. Mino kultūra. Knoso rūmai, Kretos sala. Apie 1600 pr. Kr. Rasta 1903 m. per anglo archeologo Arthuro Evanso kasinėjimus. Herakliono archeologijos muziejus

Pirmas dekonstrukcijos žingsnis – „suskliausti“ (hermeneutikos terminais) ir nukelti į šalį Eglės vestuves su visais etnografiniais nuotakų keitimo elementais ir jos trimis darbais apsunkintą sugrįžimo į namus epizodą. Tai greičiausiai yra vėlesni pagražinimai, sužmoginantys sąjungą su gyvūnu, bet užtemdantys pirminį siužetą. Mat archajinėse bendruomenėse vestuvių dabartiniu supratimu tikrai nebuvo, jos atsirado vėliau, diferencijuojantis šeimoms. Manyčiau, kad Eglės siužetas pasakoja apie tuos laikus, kai tiesiog gyveno moterų ir vyrų („seserų“ ir „brolių“), priklausančių tam pačiam totemui, bendruomenė, gentis. Jie, žinoma, susilaukdavo vaikų. Būtent vaikai ir yra šios pasakos centras.

Pasaulio modelyje, kurį pateikia pasakojimas, tėra dvi sferos – vandens (požemio) ir žemės. Taigi dar nėra trečiosios sferos – dangaus. Tokioje dvinarėje struktūroje dievai, iš kurių gaunama gyvybė ir kurie palaiko žmonių gyvenimą apskritai, buvo miško arba chtoninės būtybės. Eglės pasakoje gyvybė gaunama iš vandens. Krante vaikų nėra, ir gentis nežino, iš kur Eglė parsiveda vaikus. Tiksliau, žino, kad iš paslaptingo, transcendentinio pasaulio, kuris buvo suvokiamas gana konkrečiai, tarkim, kaip šalia esanti giraitė prie vandens telkinio, t. y. vieta, iš kurios moterys grįždavo nešinos vaikais. Tai galėjo būti vyrams uždrausta zona, nes moterys ten gimdydavo ir, kaip tikėta, iš toteminio žvėries gaudavo gyvybę. Beje, yra vos keli pasakos variantai, kur Eglė grįžta kiekvienąkart su kitu, nauju vaiku. Tragedija įvyksta, kai ji grįžta su mergaite. Pasikartojančio sugrįžimo su vaikais epizodas gali būti senesnis už mums įprastą lietuvišką (grįžimą kartu su visais vaikais). Archajiškesnėse (pavyzdžiui, Afrikos) pasakose visi išbandymai tenka ne jauniausiajai, bet vyriausiajai seseriai. Reikia manyti, kad ir Eglė, jei rekonstruojame pirminį modelį, yra vyriausia dukra, subrendusi turėti vaikų. Tai patvirtina jos išskirtinumas – ji vienintelė iš seserų turi vardą. Eglės varde užkoduotas ir jos likimas. Kaip, beje, ir kitų veikėjų. Pasakoje žūva visi, kurie turi vardus. Susiduriame su unikaliu atveju, kai konkrečiai per Eglės pasaką matome tą mitinės sąmonės metą, kai žodis ir vardas buvo ypatingi ir turėjo magišką galią – juose dar neišsiskyrę turinys ir forma, garsas ir reikšmė, žodis ir veiksmas, vardas ir daiktas, vardas ir likimas. Bet grįžkime prie siužeto. Eglė yra vyriausia dukra, ir žaltys įšliaužia būtent į jos marškinių rankovę. Šią pirmąją pasakos sceną turėtume suprasti kaip lytinio akto nusakymą dažnai tabu paskirtį turinčiais metaforiniais vaizdais. Eglė yra nuoga, ką tik išlipusi iš vandens. Esama šiek tiek nemalonios prievartos: žaltys neišeina, kol mergina nepasižada būti jo. Vėliau, kai Eglė savo genčiai motyvuoja (vieną ar kelis kartus) norą grįžti į jūrą, ji sako, kad jai ten labai gera, kad ten ji – karalienė, laiminga, užsimirštanti, nebegalvojanti apie laiką ir gyvenimą krante (tik vaikai priverčia apsilankyti).

Moters nėštumo periodas yra ilgas laiko tarpas, kuris neleidžia suprasti ryšio tarp suartėjimo ir pasekmės – vaiko atsiradimo. Atrodo, kad Eglės „istorija“ yra apie tuos laikus, kai to ryšio dar nesuprato genties vyrai. Toks tarpsnis žmonijos istorijoje tikriausiai buvo ir galbūt truko daugybę tūkstantmečių – gerokai didesnę žmonijos gyvavimo dalį. Gyvybės paslaptis buvo moters paslaptis, jos galia. Vyrai tegalėjo pavydėti jai šios stebuklingos galios – duoti naują gyvybę. Kol gyvybės ir kartu mirties domenas priklausė moteriai, tol ji buvo šventa būtybė, dievybė. Vytautas Kavolis, aptardamas Eglės pasaką, pateikė spėjimą, kad Eglė galėjo būti šamanė; šios interpretacijos kontekste tai labai vykęs spėjimas, nors autorius kalbėjo daugiau apie tarpininkavimą. Išties moteris buvo mediumas, palaikantis ryšį tarp žmonių ir antgamtinio pasaulio, sekuliarios ir sakralios sferų, kartu ir pusiausvyrą tarp jų bei stabilumą visuomenėje.

Taigi dabar jau aišku, apie kokį lūžį pasakoja Eglės tragedija – apie gyvybės ir mirties domeno netektį (kartu ir šventumo praradimą). Eglės broliai, genties vyrai, kupini įtarumo ir slaptos neapykantos, kuri verčia juos kankinti vaikus. Jie nori atskleisti gyvybės paslaptį ar pasitvirtinti spėjimą, kad kuriant gyvybę dalyvauja ir jie. Tai, ką galiausiai išduoda Drebulė, yra prisipažinimas, žinoma, užkoduotas metaforomis, kad jų, Eglės vaikų, tėvas yra ne žaltys, bet žmogus. Juk tai, kad Žilvinas yra ne žaltys, o vyras, gražus jaunuolis, žino tik Eglė ir jos vaikai. Eglės broliai priverčia Drebulę išduoti šią paslaptį. Laikantis logikos reikėtų vėl pasiūlyti tam tikrą korekciją ir manyti, kad išties ne visi vaikai žinojo paslaptį, tik Eglės dukra, mergaitė, būsima moteris. Berniukai paslapties neišduoda, nes jos paprasčiausiai nežino. Tai, kad jie neva kantrūs, stiprūs, vyriški, galėjo būti sugalvota ir pridėta vėliau, jau žvelgiant iš kitų (tėvo) pasakojimo pozicijų. Scenos miške, prie medžių su kankinimais, ugnimi, plakimu ir pan. kelia asociacijų su iniciacijos – išbandymų ir įšventinimų į vyrus – ritualais, kurie labai svarbūs bendruomenėje ir gerai, t. y. neatsitiktinai, pasakoje įkomponuoti. Visai kitą prasmę turėjo Drebulės kvotimas – tačiau aiškinantis svarbiausią pasakos mintį kol kas šios prielaidos nėra esminės.

Vėl grįžkime prie rūpimo siužeto ir išdavystės reikšmės. Drebulės išdavystė (nurodė vyrą, kuris yra jų tėvas, ir kartu pasakė, kad tai – ne žaltys) sužlugdo visą moterų giminę, užtraukia jai visuotinį prakeiksmą ir pasmerkimą. Kartu tai yra ir senojo giminės totemo (šiuo atveju – žalčio) mirtis – jis demaskuotas. Įvyksta lūžis, po kurio į pirmą planą išeina vyrai, pasiskelbdami tėvais, gyvybės davėjais, gyvenimo ir mirties valdovais. Žalčio sukapojimas dalgiais greičiausiai yra moterų šventyklos, į kurią iki tol galbūt buvo draudžiama jiems įžengti, išniekinimas, žalčių, galbūt maitintų moterų pienu, irštvos suniokojimas – senų stabų sunaikinimas. Radusi ne pieno dubenėlius, bet kraujo putas, Eglė suvokia, kas įvyko, ten pat, atsigręžusi į savo vaikus, juos užkeikia ir pati nusižudo. Tabu sulaužymas baudžiamas mirtimi, kurią turi dalytis visa Eglės šeima. Rusų ir kitų tautų šios pasakos variantuose mūsų Eglė virsta gegute, o vaikai – kitais paukščiais. Juose svarbus ir aiškus simbolis yra gegutė – ta, kuri daugiau niekad neturės savo vaikų, nors juos ir išperės.

Drebulė – turbūt neįmanoma parinkti taiklesnio vardo – visą moterų giminę pasmerkia pamažu virsti drebulėmis ir drebėti vyrų valdomoje visuomenėje. Iš pradžių moteris netenka šventosios statuso, vėliau išskirtinių privilegijų, galiausiai prieinama prie moters žeminimo ir niekinimo (kai jau nebe moteris gimdo vyrus, bet moteris sukuriama iš nereikšmingo vyro kaulo; moters seksualumas yra „nešvarus“, moteris – nuodėmės pradininkė ir t. t.).

Eglė ir jos vaikai tampa žalčio (senojo požemių dievo) ir brolių (sukursiančių naują dievų panteoną danguje) dvikovos epicentru. Ši dvikova tarsi ir užmaskuota, bet jos pradžią kaip vandens ir ugnies sankirtas galėjome pastebėti ir anksčiau: žalčio Eglei užduoti darbai ir ištikimybės priesakai įveikiami ugnimi (klumpės, kuodelis, duonos kepimas; vaikų kankinimas prie laužo; trumpiausios Joninių nakties – šviesos triumfo prieš tamsą – parinkimas pasakoje irgi neatsitiktinis, nors greičiausiai pridėtas vėliau).

Kartu šiame kontekste susiduriame su tuo, kas buvo iškelta už skliaustų: Eglės išvykimo ir sugrįžimo sunkumai (psichologinių barjerų simboliai). Abiem atvejais trukdoma pereiti iš vienos sferos į kitą. Po tris kartus simetriškai tenka įveikti kliūtis, kurios yra mįslės pobūdžio ir kurių pagrindiniai personažai (žalčiai, Eglė) patys įveikti negali, jiems reikalingi pagalbininkai: pirmuoju atveju jie padeda požemių būtybėms, antruoju – žmogui. Tačiau pasakos struktūroje šie pagalbininkai (tai nėra tradicinės pasakos pagalbininkai, jie į siužetą patenka visai iš šalies) atlieka tą pačią funkciją – „prasuka“ užstrigusį siužetą. Tokiu būdu jie suvaidina likimo (lėmėjų) funkciją – padeda įvykti tam, kas neišvengiamai turi įvykti. Tikrovėje (istorijoje) tai yra neišvengiamas sąmonėjimo judesys – perėjimas nuo vienalytės žmogaus kilmės sampratos prie dvilytės (tokį spėjimą (žr. ten pat, IV t.), be platesnių eksplikacijų, yra pateikęs Juozas Algimantas Krištopaitis).

Taigi nieko prie šios pasakos nepridėję, netgi atsisakę kai kurių elementų, iš metaforų rūbo „išrengę“ kai kuriuos paveikslus, regime visai „nuogą“ siužetą, kuris atskleidžia šios tragedijos mastą ir nuspėjamas jo pasekmes: moterys neteks gyvybės ir mirties domeno, iš jų bus uzurpuotas ryšys su sakralia sfera, matrilinijinę genties sanklodą pakeis patrilinijinė. Eglės pasaka (tragedija) kalba apie kardinalų perversmą žmonijos istorijoje. Marija Gimbutienė pasakytų, kad baigiasi Motinos Deivės epocha (moterų deivių vis mažės dievų panteone, kol neliks nė vienos). Tai žingsnis ne tik moters, bet ir visos gamtos (gyvybės žemėje sąlygos ir šaltinio), viso pasaulio desakralizacijos link.

Šis procesas, žinoma, nebuvo staigus, jis truko tūkstantmečius (tebetrunka ir dabar), bet Eglės pasaka yra kūrinys, kuriame labai koncentruotai meno kalba perteiktas tas nepaprastas posūkis, po kurio prarandama vienovė su gamta, vis labiau įsigali dualistinis pasaulio matymas ir ideologinis jo apdorojimas, kitaip peraiškinant daugelį natūralių reiškinių. Tokį Eglės pasakos perskaitymo kodą patvirtina vėlesni šio siužeto tęsiniai. Ta proga galima pasakyti, kad visų pasakų siužetai yra susiję. Kol kas mokslininkai pajėgūs atpažinti tik atskirus motyvus, tam tikras jų virtines, o rekonstruoti pirminio visa suimančio teksto, siužetų „prokalbės“ – ne. Galima manyti, kad ir visi pasauliniai naratyvai susiję kaip bendrojo teksto dalys (mažesnis modelis – visi graikų mitai). Ligšiolinės pasakos bei jos naratyvų studijos ir teorinės mokyklos (pradedant rusų formalistais ir baigiant poststruktūralistais) iš esmės tebedirbo su vieno modelio pasaka – jos pagrindinis personažas yra vyriškosios lyties. Į pasakas gilinęsi istorinės raidos požiūriu, tyrinėtojai pripažįsta, kad siužetai su moteriškosios lyties personažais yra senesnės kilmės – kaip ir mitų bei religijų tyrinėtojai, kalbantys apie ankstesnėse epochose neabejotiną moteriškųjų dievybių gausą. Tačiau labai trūksta rašytinių ir sakytinių tekstų, kurie padėtų rekonstruoti daugmaž bendrą siužetą ir pasiūlytų teorinį tokio visa apimančio naratyvo modelį. Archajiška Eglės pasaka yra mitas, ne mažiau svarbus už Sovijaus, pranešantis apie religinę reformą, kardinalų lūžį istorijoje. Iš jo kaip iš pirmojo sprogimo nusidriekia gijos, į visumą susiejančios daugelį ne tik folkloro, bet ir apskritai kultūros tekstų (apie tai galėtų būti kur kas platesnis rašinys).

Parengta pagal pranešimą, 2010.IV.29 skaitytą konferencijoje „Prof. Norberto Vėliaus skaitymai 2010“

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.