Senosios prabangos likučiai
DALIA ZABIELAITĖ
Jacek Dehnel. Lialė. Iš lenkų k. vertė Birutė Jonuškaitė. V.: Kronta, 2010. 390 p.
Didžiausią nuostabą keliančių dalykų galima rasti ne tik postmodernioje dabartyje, bet ir praeityje, senelių ir prosenelių gyvenimo istorijose, jų epochoje, apie kurią prirašyta aibė knygų, tačiau kuri dar ir šiandien iki galo neatskleista, stebinanti. Kaip tik todėl modernus, jaunas lenkų rašytojas atsigręžia į (pro)senelių gyvenimo laikotarpį ir randa didžiausią nuostabą keliančių dalykų.
Kalbu apie lenkų prozininko ir poeto Jaceko Dehnelio (g. 1980) romaną „Lialė“. Nepaisant kai kurių formos trūkumų – romano pradžia šiek tiek chaotiška, vietomis sunku susigaudyti, kuris veikėjas pasakoja, bet paskui to chaotiškumo nebelieka – tai gana įdomus, lengvai skaitomas istorinis pasakojimas apie Vidurio Rytų Europą, apie XIX a. pabaigos ir XX a. lenkų dvarininkų ir inteligentų šeimos kelių kartų gyvenimą. Šis pasakojimas prasideda pasakotojo proprosenelių magnatų ir dvarininkų Broklių gyvenimu Rusijos imperijoje XIX a. pabaigoje, grįžimu į Lenkiją, jų vaikaitės Lialės (Helenos Bienieckos), taip pavadintos, nes buvo graži kaip lėlytė, vaikyste, gyvenimu magiškame Lisuvo dvare su nepaprastu sodu, dviejų santuokų ir senatvės istorija, kurią romano pabaigoje į knygą sutašo Lialės vaikaitis Jacekas (Varšuvos studentas).
Romano istorinis pasakojimas turi aiškią chronologinę – linijinę ir kartu fragmentišką – eigą, į kurią įterpiami dažni dialogai, t. y. grįžtama į pasakojimo dabartį Olivoje, kur, skinant sode gėles, geriant kambaryje arbatą ar prie radijo imtuvo laukiant žinių laidos, močiutė Lialė (visad buvusi švytinti, išdidi, užsispyrusi ir stipri, jaunystėje baigusi klasikinius mokslus, knygų, dailės, muzikos, gražių daiktų mėgėja) prisimena vieną ar kitą istoriją ir ją ima pasakoti vaikaičiui Jacekui. O močiutei senstant, pasiligojus ir suvaikėjus (ji „tokia sulysusi, smulkutė, lengvutė“, p. 7) tas istorijas – anksčiau nekart girdėtas – perpasakoja jaunasis Jacekas, ją prižiūrintis, maudantis, skalbiantis, maitinantis. Pasakojimus-prisiminimus pažadina senąją prabangą liudijantys daiktai, papuošalai, porcelianiniai servizai, nuotraukos (daug jų sudegina bolševikai), natų tomai, paveikslai, per kuriuos byloja praeitin nueinančios epochos ir jos dvarininkų inteligentų kultūra. Pasak pasakotojo, „žinojau, irgi iš pasakojimų, ką reiškia poniškas gestas, Kijevo puotos, važinėjimas prie mineralinių vandenų. Ir iš pasakojimų žinojau, kaip visa tai tampa griuvėsiais.“ (p. 315)
Apie šią vienos lenkų inteligentų giminės prabangą ir jos griuvėsius pasakojama nesudėtinga šnekamąja kalba su jai būdingu kapotu ritmu, lakoniška sintakse, pauzėmis. Tarsi imituojant paprastą pasakojamąjį kalbėjimą, įkvėptą prabangios, turtingos praeities dvelksmo.
Ši nedidelio formato knyga yra trumpų, kartais mažiau nei vieno puslapio, istorijėlių rinkinys: dažnai anekdotiškų, kartais tragiškų, atskleidžiančių herojų keistybes, kasdienybės nepaprastumą – tuos mažus kasdienybės stebuklus, kurie „yra akivaizdi pasaulio prigimtis“ (p. 319). Įdomios ir didžiosios istorijos detalės: dvarininkų ir valstiečių, lenkų ir žydų, lenkų ir vokiečių karininkų, lenkų ir rusų kareivių santykiai, lenkų inteligentų kultūrinis darbas sovietmetyje ir kt. Ir čia negali nesistebėti jauno rašytojo istorinėmis nevadovėlinėmis žiniomis, jo erudicija. Sugauni save smalsiai klausiant: iš kur šis jaunas žmogus prisirinko tiek istorijėlių, tų mažyčių istorinių anekdotėlių?
Kita vertus, skaitydamas romaną kaip visų tų istorijėlių, kurių dažna turi mažą moralą, rinkinį, gali pasigesti romano visumos gilesnės minties ir problematikos. Perskaičius šį istorijėlių rinkinį, lieka įspūdingas iš dvarininkų kilusios Vidurio Rytų Europos inteligentijos gyvenimo paveikslas. Bet negali nepastebėti nebūtinai pagrindinės, bet vienos iš būdingų romano pasakojimo intencijų, kai pasakojama apie praeitį iš dalies tam, kad būtų įrodyta jaunąjį vaikaitį Jaceką (kadangi romanas biografinis – tai ir patį rašytoją Jaceką Dahnelį) turint „ponaičio sielą“ (p. 60), su pasididžiavimu įsisąmonintą dar vaikystėje. Visa ši aristokratiškos giminės rekonstrukcija pasakojama tarsi mėgaujantis savo kilme, nes močiutės aristokratiška istorija romane pateikiama kaip jaunojo Jaceko tapatumo istorija (savo aristokratišką kilmę kai kuriose nuotraukose internete pats rašytojas pabrėžia pozuodamas senoviško stiliaus kostiumu, su cilindru ir lazdute).
Kai sužinai, kad rašytojas yra openly gay, viešai pasisako esąs gėjus, nors pabrėžia, kad nėra gėjų judėjimo aktyvistas ir „gėjų rašytojas“, tai didžiavimasis savo kilme romane įgyja dar vieną – asmeninio (kartu ir homoseksualinio) tapatumo apoteozės, gal savigynos ar savigyros – prasmę. Dėl to knyga keistai dviguba – lyg protėvių praeities, bet kartu ir rašytojo savojo tapatumo apoteozė. Neatsitiktinai kai kurie lenkų kritikai pabrėžia, kad pretenzingumas yra Jaceko Dehnelio kūrybos trūkumas. Be to, pasak lenkų kritikų, prabangios praeities apoteozė, istorinė romano perspektyva yra pajungta schemoms, kuriomis siekiama įtikti XXI a. skaitytojams (pvz., močiutės, kuri turėjo du vyrus, liberalus požiūris į santuoką: grįžusi iš Briuselio, kur jos vyrui Julekui buvo pasiūlyta kultūros atašė vieta lenkų pasiuntinybėje, ji išsiskiria su juo ir išteka už girininko Zygmunto).
Šiaip ar taip, nepaneigsi, kad šis jaunas rašytojas turi literatūrinį talentą. Iš pradžių garsėjęs kaip poetas, romanu „Lialė“ Jacekas Dehnelis pelnė populiarumą ir reputaciją daug žadančio jaunosios kartos lenkų prozos kūrėjo. Anot lenkų kritikų, savita, unikali, į tradicines, klasikines pasakojimo formas orientuota jo kūryba įdomi kaip tik tuo, kad „netelpa į šiuolaikinės lenkų literatūros įvaizdį“. Beje, ištraukas iš šio romano Jacekas Dehnelis skaitė šių metų gegužės 12 d. Londono Britų bibliotekoje vykusioje European Literature Night, kur dalyvavo septyni Europos rašytojai (tarp jų – mūsų Giedra Radvilavičiūtė), pakviesti reprezentuoti „modernų Europos literatūros veidą“.
Įkvėptą pasakojimą apie senąją prabangą lietuvių kalba sklandžiai perteikia vertėja ir rašytoja Birutė Jonuškaitė. Pasakojimo įkvėptumo, regis, nesugadina ir pora vertimo leksinių klaidų: „konkubinas“, „konkubina“, „Novy Świat gatvėje“. Tokių vertimo riktų nėra daug. Labiau į akis krinta tai, kad svetimų kalbų – vokiečių, prancūzų, rusų ir kt. – paskiri žodžiai ar frazės, romane nurodantys daugiakalbę aplinką, istorinę karo situaciją ar veikėjų erudiciją, nepaaiškinami išnašose. Pvz.: bon vivant, passé étui, reichsdeutschane, Geheime Staatspolizei, verboten, barnia, Eto vaše? My dumali, što eto germanskoje ir kt. Ne kiekvienas lietuvių skaitytojas yra poliglotas, tad ne pro šalį būtų padėti jam tokiam tapti.
Toks yra šiuolaikinės Europos literatūros veidas, literatūros, kuriai vis dar įdomi senosios prabangos didybė ir likučiai. Jaceko Dehnelio surašytomis istorijėlėmis prieš akis iškyla spalvingas Vidurio Rytų Europos praeities, iš dvarininkų kilusios inteligentijos paveikslas, gal kiek estetizuotas, pajungtas modernioms schemoms, bet tikrai vertas pažinti.