Eilės. RAMŪNAS JARAS
šuo prie kelio
gaurai vėjyj
kad tik jis nesulotų
šeimininku tavęs nepaverstų
Ar uždegsi paviršių vandens mere vandens
Ar nuleisi linkstančiomis rėjomis krešantį strazdą į upę
Ar į žemę susmegęs lazdą apžergęs tapsi tarytum
Vėjo galūnė skrodžianti užterštą geismą
Ar panirsi į drumsčiamą rytmečio vandenį mere vandens
Vyną ant stalo palikęs plikę pridengęs seniu
Ar akim kuri žvelgia nuo slenkančio debesies krašto
Dūsaudamas dėl praėjusio laiko netakto
Rankenoj suspaustos rožės krenta ant grindinio tau
Lieka nuvargėlių nuėsti keliai apsėsti benamių drugių
Meras vandens atsistoja
Trykšdamas morale ir kaulais pasiekia paviršių vandens
vemianti mergina
tarsi lietūs marso jūroj
plaukai liaunų traukulių
veidas sultyse skrandžio
neišlikęs šviesoje
uždengtas maišu plastmasiniu
paslėptas nuo kaimiško vyno
Pabundu
kai tu dar miegi
kitame pasaulio gale
įsmeigiu akis į tave
paukštis tupintis prie pelės urvo
pamažu merkiasi tavo akys
jo raibuliuojančiame dugne
matau
Berniukas iš Manipuros valstijos sėdėjo raitas ant
mirštančio eržilo
Degė laužas
Berniuk, berniuk – šnabždėjo jam gėlėtas šlaitas
Aš tave suvalgysiu, berniuk, – kalbėjo jam Sibiro
eglės iš vaikystės, – mes apžergsime tave, berniuk
Berniukas gulėjo raudamas rankomis žolę tylėdamas
šimtas Brandenburgo koncertų
jo parašyta
šimtas karučių apuostyta
raukinukais perukas
bobos iš langų moja trusikais
jis šypsosi dar smarkiau
kaukolė transformuojasi
dantų eilės dygsta viena po kitos
labiau ryškina šypseną
pirštų galuose dantys dygsta
dantų siūlo reikia vis ilgesnio
daug jis ėda
storos bobos neša kūną savo ir mėsą
galvoje mintis vis tvirtėja
esu solidus klestintis Bachas
Autoriaus piešinys
Kai Yoko Ono nužudė savo pirmąjį kūdikį, jos rankos pasruvo krauju. Ji sėdėjo palinkusi ir žiūrėjo priešais save, matydama tik kraujo dėmes.
Kai Yoko Ono nužudė savo antrąjį kūdikį, jos tik širdis ėmė daužytis, tačiau veidas išliko ramus – nei žandikaulis atkaro, nei ašaros žliaugė.
Kai Yoko Ono nužudė savo trečiąjį kūdikį, jos rankos tapo ledinės. Ji atsitiesė ir tarė: „Laikas.“
Ir Yoko Ono nužudė Johną Lennoną.
Vėtros spinduliu grįžta galvon
Nutrūkusi Senio Šalčio ranka
Nutraukusi begalybės liūdną patyrimą kad skrendant
Už užbrėžtų gyvatvorės vaikų voros
Palikęs šį pasaulį mėsėdis poetas
Išleidžia viešėti ant svieto geriančias gerves.
Rytas
Vėl lauke iškelia rankas auksu aplipus fėja žiedų ir žiedadulkių auksiniu veidu bėgdama rytu nusineša storžievius tarnus ir keliaklupsčius racionatus. Žyra žvaigždės ir žvyras, bliūkšta raumenys vyro delne, mažėja jo galvoje gyvuliai, leidžiasi rytas atgal – jau viską jis matė.Tu prakeiktas varputi šilko išlinkęs naktyj neapkęstas
dienoj
Geležiniu rūbu nušlifuotas lyg raidės sudegintos
knygos vairalazdėj
Jis pasakė: jau smeigsiu atraitojęs rankoves
Šunį paleisiu ir kailiu jo bursiu į pragaro vartus
Vėju praeisiu tarytumei geismo šešėlis
Giltine debesį dengsiu tarytumei šilkas nuogumą
Viltis atraitojus rankoves pakils ir nuleis mano burę
Nurimusiu štiliu tada
Kai vandeniu teka pašventintas velnio vanduo.
Edgaras Poe muzikoje skęsdamas balsu savo tarė žodžius:
„Gegute mano ir tūkstančiai tavo plunksnų raibų
ar traukia giesmes tavo dangiški vaikai
ar tik sapalioja apie ribuliuojančius žmonių kaklaryšius?
Poetas, – tarė jis, – mąsto delnais – pamažu juos
pakeldamas ir lėtai panardindamas vandenin
šventan. šiltan. šaltan. Kyla burbulai nuo delnų.
Pučiasi gyslos ir išpampsta pūslės. Raštai dažosi
blausiai ir daužosi vaivorykštiniame mėnulyje – kiek
tūkstančių butelių, kiek šimtų moterų viršum prekystalio!“
Edgaras Poe užčiaupė nasrus nešvankius savo ir
sudėjęs rankas ant krūtinės užmigo lig ryto auksinio.
Įsivaizduok, – sako man poetas, –
Mano smilkinys yra tarsi laidotuvių karieta
Aš jaučiu mirtį artėjant smilkinyje
Brahmos koja įkypai sustingusi man gerklėje –
Jokie vaistai negelbsti
Šok pro langą šnabžda man giltinės burtai
Lįsk po automobiliu
Arba matuokis naują kostiumą
Ir eik į gatves žmonos ieškoti.
Du keliai, – sako man poetas, – du keliai veda į
greitkelį – vienas mėlynas, kitas žalias, vienas sėtas
plunksnomis, kitas apskritai sėtas, nors imk ir
žudykis, kur link suka šis kelias, – klausia poetas.
