Siuitos

FEDERICO GARCÍA LORCA

Žemė

Vaikštome
veidrodžiu
be amalgamos,
krištolu

be debesų.

Jei lelijos augtų

atvirkščiai,

jeigu rožės augtų

atvirkščiai,

jei visos tos šaknys
regėtų žvaigždes
ir mirusieji neužmerktų
savo akių,
būtume kaip gulbės.

_____

Kadangi dar jaunystėje (drauge su Sigitu G.) buvau atmintinai iškalęs ispanų kalbos vadovėlį, kadangi nuo to laiko galvoje liko šioks toks supratimas apie jos gramatiką ir žodyno nuotrupos, kadangi ispanų kalba man labai graži, kadangi Federico García Lorca – vienas mėgstamiausių mano poetų, nieko keisto, kad aš svajojau paskaityti jį ispaniškai. Ir štai skaitau – puikų dvikalbį (ispanų–anglų) 1000 su viršum puslapių leidimą. Kadangi paprastesnius eilėraščius suprantu ir matau, kaip jie padaryti, kadangi šalia – labai pažodiški angliški vertimai, kadangi kai kurie eilėraščiai žavėte žavi, imuosi avantiūros – verčiu Lorcą į lietuvių kalbą… Yra didžiulis Lorcos eilėraščių blokas, vadinamas „Siuitos“. Atskira knyga jis išleistas tik 1983-iaisiais, nors parašytas 1921–1923 metais. „Siuitas“ sudaro ciklai, susidedantys iš kelių ar net keliolikos eilėraščių: „Veidrodžio siuita“, „Palimpsestai“, „Vasaros valandos“, „Mugės“, „Laikrodžių miškas“ ir t. t. Šie kūriniai laikomi šiek tiek netipiškais Lorcai. Čia pateikiami eilėraščiai – iš įvairių siuitų. A.A.

______

Frederico García Lorca. Paukštis grifas. Apie 1923

Dvi jūros žvaigždės

Aušros
bokšte
Marija moko Venerą
megzti.
Venera parodo Marijai,
ko jinai verta,
ir Marija stulbsta.

Aušros
bokšte.

Sūpuoklės

Mergaitė sūpuoklėse kyla ir krinta
iš pietų į šiaurę,
iš šiaurės į pietus.
Parabolėje
virpa raudona žvaigždė –
visų žvaigždžių apačioj.

Spalvos

Virš Paryžiaus mėnulis
tampa žibuoklių spalvos
ir gelste pagelsta
mirusiuos miestuos.

Visose legendose
spindi žalias mėnulis.
Esti mėnulis voratinklių,
esti – sudaužytų vitražų.
Viršum dykumų –
jisai kruvinas ir tamsus.

O baltasis mėnulis,
tikrasis mėnulis
tešviečia tyliose
bažnytkaimių kapinaitėse.

Šikšnosparnis

Šikšnosparnis,
tamsos eliksyras,
mylėte įsimylėjęs tą žvaigždę,
kanda dienai į kulną.

Fontanas

Priešais šaltą fontaną
medituoja Kristus,
tarp jo rankų –
sėkla.

(Išdžiūvusi
vėjo vaga.)

Priešais tyrą fontaną
Kristus ir jo siela
kovoja dėl žodžio,
kursai tebemiega.
O fontanas trykšta!

Sniegai

Laukas – be kelių,
miestas – be stogų.
Pasaulis –
begarsis ir tyras.
Ant, milžiniškas
žvaigždynų balandis.
Ko iš dangaus nesileidžia
tas amžinasis peslys?

Užutėkis

Aš noriu grįžti į vaikystę,
o iš vaikystės – į šešėlį.

Eini sykiu, lakštingala?
Eime!

Aš noriu grįžti į šešėlį,
o iš šešėlio – pas gėlę.

Eini sykiu, kvepėjime?
Eime!

Aš noriu grįžti pas gėlę,
o nuo gėlės –
į savo širdį.

Eini sykiu, meile?
Sudie!

(Į mano apleistą širdį!)

Laikrodžių miškas

Įžengiau
į laikrodžių
mišką.

Tiksėjimų lapija,
dūžių skambesio kekės,
o po daugiaveide valanda –
švytuoklių žvaigždynai.

Mirusių valandų
juodos lelijos.
Gimusių valandų
juodos lelijos.
Vis tas pat, tas pat!
O meilės valandos auksas?