Hofmaniana

ANDREJ TARKOVSKIJ

„Hofmaniana“ – režisieriaus Andrejaus Tarkovskio (1932–1986) scenarijus, 1976 m. išspausdintas žurnale „Iskusstvo kino“, bet taip ir nenufilmuotas.

Režisieriaus sesuo Marina Tarkovskaja yra sakiusi: „Hoffmannas – rašytojas, stovintis ant paslankios ribos tarp realybės ir fantastikos, keisto nerealaus pasaulio. Tai būdinga ir Andrejaus filmams. Vėliau jis neatsitiktinai norėjo sukurti filmą ir apie patį Hoffmanną, kaip apie menininką, rašytoją. Bet ir iki šios minties jis buvo tarsi pripildytas Hoffmanno. Suprantate, tarkime, „Soliaryje“, „Stalkeryje“ jis sukuria fantastinį pasaulį, sakytum, ateities pasaulį, tačiau mes to nejaučiame, mes įžengiame į tą pasaulį tiesiog tartum į realybę. Būtent tai ir yra Hoffmannas, toks realybės ir mistikos suvienijimas. Būtent tai, man regis, Andrejui buvo labai artima.“ (2009 m. pasirodęs interviu su Sergejumi Šatalovu)

Režisieriaus Andrejaus Tarkovskio sesuo, poeto Arsenijaus Tarkovskio duktė Marina Tarkovskaja drauge su rusų kino režisieriais Aleksandru Gordonu ir Viačeslavu Amirchanianu birželio 23–liepos 6 d. lankysis Lietuvoje. Apsilankymo proga vyks vaidybinių ir dokumentinių filmų peržiūros, atsiminimų vakarai, poezijos skaitymai, skirti poetui Arsenijui Tarkovskiui ir kino režisieriui Andrejui Tarkovskiui.

Siūlome scenarijaus „Hofmaniana“ ištraukas.

Hofmanas¹

Į pusrūsį skliautuotomis balintomis lubomis plūsta sutemos. Tamsus ąžuolinis, nuolatinių lankytojų alkūnių nugludintas stalviršis aplaistytas ataušusiu punšu, kuriame atsispindi blėstanti apniukusios dienos šviesa.

Sprendžiant iš negarsių balsų – lankytojų mažai. Aplink priešais langą stovintį stalą – nuovargis, lyg surdina slopinantis sugėrovus.

Jis neturi jėgų. Palinkęs virš pat vynu aplieto stalo klausosi tolimų liūdnos užstalės balsų: retų, beprasmių, su pauzėmis, žiojinčiomis pokalbio audinyje tarytum žaizdos.

Kažkas veža jį karieta. Lengvas sūpavimas. Kažkieno rankos prilaiko jį už pečių. Tyli karieta, tarytum galvos svaigulys, įplaukia pro plačias duris, lengvai pakyla, tartum dūmas kamine, kad ir vėl sėdėtų, bejėgis, prie šlapio stalo, apsuptas pilkų, beveidžių gerbėjų, garbinančių jį nebyliomis kalbomis.

Kažkodėl neatneša žvakių.

O dabar jis eina giedrose sutemose pačiu miesto pakraščiu, pro medžius ir akmenines sienas, kurių įgriuvose šmėkščioja laukų ir tolimų miškais apaugusių kalnų tuštuma. Jis mato aplinką tai iš labai arti, „beveik pačiose akyse“, tai iš toli, per tuštumos platybę, temdomą nakties.

Arti, toli… Tartum švytuoklė siūbuoja jo sąmonėje, paverčianti jį tai nykštuku, tai milžinu. Iš tolumos atsklinda triukšmas, panašus į tą, kuris prieš spektaklį užpildo teatro salę – prislopinti balsai, derinamų instrumentų garsai… Jie, tie muzikiniai garsai, tarsi atbloškiami vėjo – tai arti, tai toliau, lyg jūros bangos, kurių mūšą vėjas atneša ir plaiksto tol, kol nieko nebelieka, tik lyg žuvėdros klyksmas, lyg šaižus ir tolimas fagoto garsas…

Viešpatie, kaip skauda nugarą! Bukas, priprastas, išsunkiantis nugaros nervų skausmas! Norisi sustoti, pasilenkti, nutvilkti aštria, liguista, sveikam žmogui nenatūralia kūno padėtimi.

Jis stabteli dykvietėje, plytinčioje prie miesto vartų, apaugusioje šeivamedžiais. Blyškiai žalsvi žiedynai švyti tamsoje, leisdami nujausti kvapą gniaužiantį, pragaištingą aromatą.

Jis atsigula aukštielninkas. Prispaudžia kelius prie krūtinės. Tamsioje žolėje boluoja apykaklė ir rankogaliai, įmirkę vynu.

Netoliese, be garso viršūnėmis svyruojančių medžių alėjoje, jos šešėliuose, kažkas sustoja. Tamsoje spindi blizgi skrybėlė. Liesas veidas, juodas veriantis žvilgsnis.

Pažįstamas veidas! Kas jis?

Hofmanas pakyla nuo žemės ir tamsoje eina link alėjos, šešėlių, kuriuose jo laukia tas pažįstamas nepažįstamasis.

Bet ten – nieko…

[...]

Daktaras Špejeris

Atsilapoja durys ir ant slenksčio pasirodo daktaras Špejeris, prižiūrintis Hofmaną.

– Kas čia vyksta? – sušunka jis, nuo grindų pakelia veidrodį ir pastato šalia ligonio krėslo. Tuomet išsitraukia sidabrinį laikrodį, ima Hofmaną už rankos ir ieško pulso.

– Galima pagalvoti, kad jūs apibėgote visus Bambergo teatro laiptus, nepraleisdamas nė kulisų.

– Šiandien prastai miegojau… Tiksliau…

– Tiksliau – visai nemiegojote?

Ant slenksčio seserys² daro reveransą:

– Iki pasimatymo, pone Hofmanai!

– Susimildamas, sveikite, pone Hofmanai. Pažadu Jums atmintinai išmokti sonatiną! – ir vyrai lieka dviese.

– Atsimenu, kaip kažkada, praeitą žiemą, pokylyje – man pasirodė, kad aš suskilau į dalis. Ir visi aplink mane buvo manieji Aš. Tie antrininkai taip kankino mane!

– Jums, matyt, buvo apsvaigusi galva. Nieko baisaus. O kodėl jūs tai prisiminėte?

– Žinote, daktare, kartą kažkas su pačiu prideramiausiu atkaklumu mėgino įkalti vinį galvute į sieną, plaktuku tvodamas per smaigalį. Prie jo priėjo kitas, ilgai stebėjo bergždžias pirmojo pastangas ir galiausiai pareiškė: „Koks keistuolis! Juk šita vinis nuo priešais esančios sienos!“

Daktaras ima linksmai juoktis.

– Šitas dialogas, – toliau kalba Hofmanas, – kaip jūs jau supratote, vyko beprotnamyje.

– Supratau! – juokiasi daktaras.

– Jūs juokiatės! – sielvartingai atsidūsta Hofmanas. – O juk jis teisus, tas antrasis.

– Nelygu kaip pažiūrėsi į tą vinį.

– Tikra tiesa! Kaip pažiūrėsi! Juk šimtas žmonių iš šimto antrojo vietoje (ir visi, atkreipkite dėmesį, normalūs, visiškai normalūs!) paprasčiausiai apsuktų tą vinį galvute į išorę ir smaigaliu į sieną! Žinote, daktare, – be jokio perėjimo kalba Hofmanas. – Aš, regis, įsimylėjau…

[...]

Gliukas

Netoli operos teatro ir naujojo buto Taubenštrasės ir Šarlotenštrasės kampe, ankštame, bet jaukiame vyno rūsyje, apšviestame ant stalų išdėstytų žvakių stikliniuose gaubtuose, sėdi Hofmanas ir laukdamas draugų baigia antrą butelį vyno. Priešais jį – popieriaus lapas, rašalinė, rankose – plunksna. Popieriuje keistai susipynę užrašai, piešiniai, muzikinių frazių nuotrupos penklinėse, nubrėžtose be rastros. Jis klausosi muzikos, skambančios jo paties viduje, – sielvartingos, netgi tragiškos, kažkuo primenančios mocartiškąjį „Requiem“.

Eskizai, neužbaigti piešiniai, vieni po kitais dengiantys laiškų popierių su gretimo viešbučio monograma, leidžia pasekti jo mintimis. Jos nelinksmos ir tarsi karoliai ant gijos veriasi aplink liūdnai iškilmingą temą, tarytum apibendrinančią jo jausmus ir nuotaiką.

Vyno rūsys beveik tuščias, nors jo durys svetingai atvertos, o langai jaukiai papuošti žvakėmis po spalvotais stiklais. Palyta, tilto grindinys melsvai tviska po aptakiais liepų vainikais.

Vyriausiasis padavėjas, vilkintis avietinio milo puspalčiu, pašluostės kraštu valo veidrodį, kabantį už staliuko, ant kurio liepsnoja skaisčiai raudonų rožių puokštė. Sunki sielvartinga tema šlovina savo pergalę.

Hofmanas juodu rašalu nubrėžia penklinę paskutiniame baltame popieriaus plote.

O štai ir ilgai laukti draugai! Hofmanas pakyla nuo stalo ir ceremoningai sutinka juos ant slenksčio:

– Froilen Oinike³, – bučiuoja jai ranką. – Pone Hicigai⁴! Pone Šamiso⁵! Pone Gliukai⁶! – paduoda ranką vyrui, vilkinčiam camisole.

Visi su nuostaba žiūri į apgirtusį Hofmaną, besilankstantį priešais tuščias duris.

Prie stalo linksma. Geria už „Undinės“⁷ sėkmę.

– Maestro, jūsų „Undinė“ nuostabi, šiandien kaip ir visada. Vivat! – Hicigas pakelia savo taurę ir išgeria. Kiti džiaugsmingai paseka jo pavyzdžiu.

Hofmanas pripildo savo taurę ir pakyla sakyti tosto.

– Dėkoju jums. Džiaugiuosi, kad jūs taip nuoširdžiai su manimi dalijatės šios operos sėkme.

Bet – kokie niekai! Tai jau padaryta, parašyta, pastatyta! Sudegė. Išgerkime už ką kita. Išgerkim už mūsų dvasios konvulsijas, dvasios, kuri subrandina mūsų suvokiamą tiesą! Garsuose, žodžiuose, tapybos drobėse suvokiama absoliuti begalybė!..

Kalbėdamas Hofmanas ima gurkšnoti iš taurės, vis papildydamas ją iš butelio, kurį į stalą atneša dėmesingas padavėjas. Ir savo kalbos pabaigoje lieka vienas.

Pirmiausiai pranyksta froilen Oinikė, paskui Šamiso, po jo – Hicigas.

– Mūsų siaubingas, nesugyvenamas ir vaidingas būdas – paviršiuje šiurkštus ir neapdirbtas, ir jei per jį perbrauktų neatsargi ranka, tučtuojau liktų rakštis. Daugelį vadiname draugais, bet nedaugelis jų teįtaria esant tą dvasinį skausmą ir tuos nušvitimus, kurie daro mus tuo, kas mes visų pirma esame.

Ar esame laimingi? Ne. Nes laimė pernelyg menka mums, siekiantiems aprėpti neaprėpiama.

Ar esame patenkinti? Ne. Mus visą laiką kankina atvėrimų ir užkariavimų troškimas, persmelkiantis visa, kas mus supa. Bet ar daug mums pažinu iš to, kas aplink mus? Ir ar galime tikėti savo jutimais? Štai stovi butelis. Jis tuščias. Žalios spalvos, vėsus, dugne keli lašai vyno. Ir tai viskas, ką apie jį galime pasakyti, juk turime tik penkis jutimo organus! Deja! Kaip galime pažinti šį pasaulį, kai niekingai mažai tegalime patirti savo varganais jutimais! Ką galime apie jį pasakyti, jeigu, be to, kad jis skamba, kvepia, be to, kad jis yra spalvotas, skirtingos temperatūros ir gali būti arba kartus kaip pelynas, arba saldus kaip nektaras, – daugiau nieko apie jį negalime žinoti?!

Mes niekingiausi iš pačių niekingiausių, įsiteigę sau, kad pasaulis toks, kokį jį matome!

O jei jis pasižymi milijardais kitų ypatybių, apie kurių egzistavimą nė nenutuokiame?!

Ką tokiu atveju daryti nelaimingam žmogui! Kas įžvelgs tą dieviškąjį idealą, kuris suteiks žmonijai laimę?

Harmoninga visuma! Skambus ir visa aprėpiantis akordas tutti, atliekamas visais įmanomais instrumentais – absoliučios pilnatvės ir vientisumo dieviškoji iliuzija – menas! Tad išgerkime!..

– Bravo!.. – pasigirsta ironiškas balsas, o po jo beldimas į stalą iš rašalinės ištraukta plunksna, kaip strykais į piupitrus bilsnoja muzikantai, reikšdami žavėjimąsi ką tik atliktu kūriniu, jo autoriui išėjus į sceną nusilenkti žiūrovams.

Hofmanas apsižvalgo. Prie stalo tik jis ir riteris Gliukas, pasidabinęs savo camisole.

– Bravo! Atleiskite, kas gi jūs toks vis dėlto? Entuziastas, atiduodantis pagarbą savo atsiminimams, ar sielvartinga, savo kilmės nepamenanti būtybė, besislepianti savo euklidinės egzistencijos butelyje?

– Atiduodantis pagarbą savo atsiminimams? – nustemba Hofmanas.

– Suprantama. Pamenate, kaip taikliai pareiškė ponia de Stal⁸: „Didžiąją talento dalį sudaro atsiminimai“?

– Taip, ji taip ir sakė, ir tai panašu į tiesą. – Hofmanas išgeria vyno likutį, padavėją paprašo dar vieno butelio ir sėdasi priešais nekviestąjį svečią.

– Skaičiau pastarąjį jūsų literatūrinį kūrinį, – prakilniai pareiškia Gliukas ir pripildo taures. – Jūsų kūrinys tikriausiai yra mistinė meilės teorija?

– Nemanau, – atitaria Hofmanas. – Tenorėjau pamėginti jus perkelti į vaikystės įkvėptą nuotaiką ir pažiūrėti, ar jūs galite suvokti pasaką tiesiog kaip pasaką. Tam reikia, kad jūs vėlei taptumėte vaiku.

– Na, man tai nebepasiekiama, nors šį tą ir atsimenu iš vaikystės.

– Iš tiesų?

– Taip. Atsimenu savo mokytoją, kuris kirsdavo man per pirštus liniuote, vos tik sugrodavau neteisingą akordą. Ar tokie atsiminimai irgi gali praversti norint tapti vaiku?

– Be abejonės. Vaikystėje įgytos širdies žaizdos niekada nesugyja ir niekuomet netampa suaugusio žmogaus savastimi.

– Gali būti, gali būti… Galų gale tie kūrybinio nušvitimo džiaugsmai ir nerimas, apie kuriuos jūs ką tik teikėtės taip gražiai kalbėti, kyla iš kančios – tiek mažos, tiek didelės. Ir tiesiogine prasme, ir perkeltine. Taigi gilumoje nesu įsitikinęs, kad gyvenimas yra toks jau vertingas dalykas, jei už nušvitimą tenka tiek daug pakloti.

– Ne, ne, – karštai paprieštarauja Hofmanas, – gyventi, tiktai gyventi, bet kokia kaina!

– Taip… – mandagiai tarsteli riteris Gliukas ir atsikosėja. – Jūs, matyt, sergate? – paklausia patylėjęs.

– Taip, – atsako Hofmanas, su išgąsčiu pakėlęs akis į pašnekovą, – man…

– Žinau, – pertraukia Hofmaną, – žinau. Taip, mano jaunasis drauge, negalima su jumis nesutikti, kai jūs kalbate apie draugus taip, kad jie pradingsta iškart po jūsų žodžių – iš tiesų ateina laikas, kai draugų nebeįgyjama, o priešingai – imama netekti. O draugai – tai ne tik sugėrovai. Anaiptol! Draugai – tie, kurie dėl tavęs galės paaukoti viską. Ir ne tam, kad pademonstruotų savo draugiškumą, o slapta, taip, kad niekas niekada nesužinotų apie auką, kurios įsisąmoninimas galėtų sudrumsti būtį. Ar jūs turite tokių draugų?

Antrasis Hofmanas

– Ne. Na, taip, ko gero, ne, – prataria prie gretimo staliuko sėdintis žmogus, vilkintis auksu siuvinėtu teisingumo ministerijos patarėjo fraku. Jis pasiima savo stiklą ir persėda prie stalo, prie kurio sėdi Hofmanas ir riteris Gliukas.

– Leisite? – mandagiai pasiteirauja.

– Su juo atrodote kaip generolas, – pažvelgęs į prašmatnų apdarą, šypsodamas sako Hofmanas.

– Dabar mes su maestro kalbėsime paeiliui, – praneša pažįstamas nepažįstamasis, – vieną mintį pasakys jis, kitą – aš. Tik sąžiningai, kad viskas vyktų pagal sąžinę.

– Tiesa, aš turiu draugą, su kuriuo esame artimi nuo pačios vaikystės…

– …bet jo likimas taip nepanašus į manąjį, – pratęsia žmogus paauksuotu fraku, – kad vargu ar tai gali vesti į mūsų dvasinį artumą.

– Nagi, jūs per daug reikalaujate iš draugystės. Ar nepakanka paprasčiausios galimybės išlieti savo sielą? – liūdnai nusišypso riteris Gliukas. – Leiskite užduoti jums vieną klausimą. Man, norinčiam geriau jus suprasti, jis labai svarbus.

– Prašom, jums aš atsakysiu į bet kokį klausimą, – sutinka Hofmanas.

– Tada pasakykite, ko jūs labiausiai už viską bijote?

– Išsikraustyti iš proto. Beprotystės, – atsako Hofmano antrininkas su fraku.

– Ir mirties, – priduria Hofmanas.

– Na, mirties bijoti tikrai nėra ko.

– Tai jums – pasiekusiam nemirtingumą, – nusijuokia Hofmanas.

– Nemirtingumą? O kas yra nemirtingumas?

– Niekas nežino, kas yra nemirtingumas, – įsiterpia Hofmanas su fraku.

– Sakykite, – į jį kreipiasi Hofmanas, – be to, kad jūs atkartojate mano bruožus, daugiau nieko negalite?

– Viską galiu, ką galite jūs, žinoma, ir šį tą daugiau. Paklausykite, meldžiamasis! – pakviečia padavėją. – Prašom man atnešti vieną žalią morką.

– Morką, jūsų prakilnybe?

– Taip. Vieną žalią morką.

Gūžtelėjęs pečiais padavėjas išeina, nedidelėje lėkštutėje atneša kruopščiai nuplautą morką ir, išlaikydamas išdidžią veido išraišką, lėtai nueina.

Hofmanas su fraku ima peilį ir supjausto morką griežinėliais.

– Kas tai? – klausia, rodydamas į supjaustytą morką.

– Morka, – atsako Hofmanas.

– Ne, – atitaria antrininkas, suduoda delnu per stalą ir morkų griežinėliai pavirsta auksiniais.

– Filosofinio akmens prasmė ta, kad jis niekada nepakliūva į žmogaus rankas, – pareiškia jis.

– O jūs? Kas jūs?

– Pone Hofmanai! – sutrikdydamas maestro vienatvę, sušunka duryse pasirodęs pagyvenęs vyras su livrėja. – Gaisras! Teatras dega!

Teatro pastatai apimti liepsnų. Dėl karščio neįmanoma prisiartinti. Gaisrininkų arkliai blaškosi, traukydami pakinktus. Skilinėja spalvoti langai. Dūmuose blaškosi balandžių pulkas.

Naktis. Rūksta gaisravietės griuvėsiai. Langų ertmės niauriai žvelgia į giedrą žvaigždėtą dangų.

Vertė Lina Černiauskaitė

————–

¹ Ernst Theodor Amadeus Hoffmann (1776–1822) – kompozitorius, rašytojas, karikatūristas, muzikos kritikas, vokiečių romantizmo atstovas, kurio literatūrinei kūrybai būdingas romantinis egzistencijos dvilypumas, pasaulio kaip veidrodžio dualizmas, siaubo estetika.
² Viena iš seserų – Julia Marc, operos dainininkė, Hoffmanno mokinė. Jausmai, kuriuos jai jautė, atsispindėjo kūryboje. Julia Marc yra Hoffmanno „Katino Murklio pažiūrų į gyvenimą ir kapelmeisterio Johaneso Kreislerio biografijos fragmentų atsitiktinai išlikusiuose makulatūros lapuose“ personažo Julijos prototipas.
³ Johanna Eunicke (1798/1800–1856) – operos dainininkė, sukūrusi Undinės vaidmenį Hoffmanno operoje „Undinė“.
⁴ Julius Eduard Hitzig (Isaac Elias Itzig, 1780–1849) – ilgametis Hoffmanno draugas, leidęs rašytojo knygas ir parengęs jo biografiją „Aus Hoffmann’s Leben und Nachlass“ (1831).
⁵ Adelbert von Chamisso (Louis Charles Adélaïde de Chamisso de Boncourt, 1781–1838) – poetas, gamtos tyrinėtojas.
⁶ Christoph Willibald Gluck (1714–1787) – kompozitorius. 1809 m. Hoffmanno parašytas kūrinys „Riteris Gliukas“ pelnė rašytojui pripažinimą. Šios pasakos herojus susiduria su kompozitoriaus Glucko dvasia.
⁷ Hoffmanno operos „Undinė“ premjera įvyko 1816 m. Berlyno karališkajame teatre. Parodžius keturiolika spektaklių, 1827 m. kilo gaisras ir operos teatras sudegė. Liepsnose pražuvo ir spektakliui kurta scenografija, kostiumai.
⁸ Anne Louise Germaine de Staël-Holstein (1766–1817) – rašytoja, literatūros kritikė, visuomenės veikėja.