Monikos Bičiūnienės šimtmetis

Jūratė Stauskaitė, dailininkė, Vilniaus vaikų ir jaunimo dailės mokyklos vadovė: Esame Vilniaus vaikų ir jaunimo meno galerijoje Mokytojų namuose, kuri egzistuoja jau šešerius metus. Joje surengta apie 60 parodų ir toli gražu ne tik vaikų ir jaunimo kūrinių. Monikos Bičiūnienės paroda mūsų galerijos erdvėje atsidūrė tikrai neatsitiktinai. Juk naiviojo arba primityviojo meno kūrėjai dažniausiai yra apdovanoti tokiomis pat savybėmis, kokias turi ir vaikai – atvirumu, nebijojimu būti nuoširdiems, gebėjimu imliai stebėti pasaulį, mokėjimu „atrakinti“ jo esmę. Toks yra ir M. Bičiūnienės pasaulis – tirštas, kupinas gyvenimo spalvų, judesių ir prakilnių akimirkų. Ji skubėjo viską fiksuoti, papasakoti, pasidalinti su žmonėmis – labai mėgo bendrauti, keliauti. Tapydama ar piešdama tarsi stengėsi atkartoti, vėl iš naujo patirti tas akimirkas, kurias per ilgą gyvenimą buvo „sugėrusi“ ir kuriomis mokėjo džiaugtis.

Sukūrusi daugiau nei du tūkstančius darbų, tik prieš pusmetį pasitraukusi į Anapilį, M. Bičiūnienė, rodos, yra kartu su mumis ir šioje parodoje, šypsosi gėlių žiedais, kaimo gryčiučių langeliais. Kita vertus, ji nebuvo užsidariusi siaurame buitiniame pasaulėlyje, nes aktyviai domėjosi, kas vyksta Vilniuje (piešė jo bokštus) ir plačiau, skyrė dėmesio asmenybėms (pavyzdžiui, Salomėjai Nėriai, Giedrei Kaukaitei), tapė jų portretus, nors, žinoma, daugiausia (gal kad prieinamiausi?) mėgo kurti šeimos narių atvaizdus. Ši paroda skiriama dailininkės šimtosioms gimimo metinėms paminėti. Iki gyvenimo galo ji buvo guvi, smalsi, su neeiliniu humoro jausmu…

Parodą parengiau padedama architektės Gražinos Pajarskaitės. Kilo mintis darbus sudėti taip, tarsi dabar sėdėtume Monikos gryčiutėje Pandėlyje ar jos kambaryje Vilniuje. Aplinkui yra jos kūriniai, kurie mena buvusį gyvenimą – vyro, sūnaus, anūkės ir kitų artimųjų portretai; prieš gal keturiasdešimt metų palyginti trumpu tarpsniu ir mūsų gyvenimai buvo susibėgę, buvau jos marti… Dabar savotiškai įdomu pratęsti aną buvimą kartu, be to, jaučiau ir pareigą dar kartą iškelti viešumon šią tikrai unikalią menininkę ir asmenybę. Vis bandoma ją lyginti su gruzinų primityviojo meno legenda Pirosmaniu – su visa atsakomybe galiu tvirtinti, kad būtent M. Bičiūnienė yra neabejotinas lietuvių Pirosmanis. Tuo, be abejo, neneigiu Stanislovo Riaubos, Liongino Šepkos, Petronėlės Gerlikienės, Jadvygos Nalivaikienės ir kitų svarbos mūsų naiviojo meno srityje, bet… Gal neeiliniu gyvastingumu, spalvingumu, gyvenimo pajautimu ji labiau Pirosmanis? Būtent paties gyvenimo, jo gelmių, esmės, kasdienybės ir šventybės pažinimu, o ne fantazijomis.

Kitoje salėje skyrėme dėmesio jos kūriniams su kaimo aplinkos reminiscencijomis, nors specialiai į kaimiškus darbus, buitį nesiorientavome. Ji ir nebuvo tipiška kaimietė. Buvo tiesiog labai smalsus žmogus, nes ją galėjai vežti kur tik nori – į Gruziją ar Ameriką, viskas jai buvo įdomu ir svarbu, be to, sugebėjo apie tai, ką buvo mačiusi ir patyrusi, labai pagauliai, įdomiai papasakoti. Todėl pagal interesus ir mąstyseną laikau ją tiek kaimiete, tiek miestiete. Monika mėgo gražius kostiumėlius, aksomines sages, ji mieste jautėsi visai ne kaip kaimietė, ji tiesiog buvo gyvas, viskuo besidomintis žmogus.

Parodą surengėme galerijos iniciatyva remiami šeimos narių – sūnaus Rimo Bičiūno ir anūkės Monikos Bičiūnaitės. Išleidome ir kuklų proginį leidinėlį.

Monika Bičiūnaitė, aktorė: Anoje salėje kabantys piešiniai yra patys paskutiniai močiutės darbai. Piešti trys mėnesiai prieš jos išėjimą. Buvo fantastiškas laikas, kai aš su ja kartu buvau. Tada buvo nusistovėjusios šviesios gražios dienos, ir ji visai gerai jautėsi. Dingtelėjo mintis paraginti ją piešti, nors kaip tik buvo metas, kai ji jau seniai netapė ir nepiešė. Radau jos naudotus flomasterius, kartonėlius ir sakau: „Močiute, gal papaišysi?“ O ji: „Baik tu, atstok nuo manęs, aš jau nieko nebepaišau, aš jau nieko nebematau, aš jau…“ Sakau: „Matai ir gali!“ Tada ji: „Ak tu šitaip, ragana!..“ Bet daugiau nesipriešino, pasodinau ją prie stalo, ir tuomet ji savo drebančiomis rankytėmis nupaišė, mano manymu, tikrus šedevrus. Iš tiesų ji buvo tikra maksimalistė ir iš kitų to reikalavo.

Rimas Bičiūnas, dailininkas: Prie mamos lovos kabojo mano tapytas jos portretas, taip pat jos 1999 m. darbas „Žiema“, nuotraukos. Jos kambaryje buvo didelė spinta su veidrodžiais. Tie veidrodžiai kartais ją erzindavo, bet spintos išnešti neleisdavo. Sakydavo: „Aš pati save matau, išsigąstu.“ Dar jos kambaryje buvo gintarinis šventas paveiksliukas su Aušros vartais, buvo ir visokių knygų. Domėjosi pasakomis, anekdotais… Aišku, buvo ir televizorius. Mėgo suvenyrus, kartais apsikraudavo niekučiais, tekdavo net apnaikinti.

M. B.: Mėgo kaupti viską, kas jai būdavo padovanota. Ką įteikdavo kaimynai, draugai – šventa, neleisdavo liesti.

R. B.: Daug jos darbų dar viešai nerodyta – pastelių, piešinių. Ypač pirmųjų darbų. Tada buvom neturtingi, o kartoniukai buvo prasti, jie paprasčiausiai subyrėjo. Dabar, kai jau šiokiu tokiu dailininku pasidariau, prasidėjo kitos bėdos – išmanantys technologijas pataria tapyti ant statybinio kartono, temperą naudoti…

Mamos parodą daryti yra sudėtinga, nes darbų daug, jie pasklidę pas įvairius žmones, vieną kitą turi muziejai. Prireikus būtų galima padaryti nemažą rinktinių darbų parodą ar net kelias, bet tam reikėtų ne vien mano jėgų ir lėšų. Tai turėtų būti muziejininkų darbas. Šiuo metu daugiausia mamos darbų turiu aš, o apskritai muziejai dabar liaudies menu menkai tesidomi. Kultūros ministerijos žmonės gali pasakyti, kaip varganai dabar finansuojami liaudies kultūros reiškiniai.

Marija Kuodienė, muziejininkė: Šios parodos proga galime bandyti nusakyti M. Bičiūnienės kūrybos vietą ir reikšmę mūsų tautodailės kontekste. Pavadinčiau ją primityviosios kūrybos klasike.

Atrodytų, kad aukščiau jau ji nebegalėjo pakilti… M. Bičiūnienė yra nepaprastai unikali, individuali menininkė, gaivališkos ir turtingos raiškos asmenybė, savitu meniniu mąstymu atskleidusi esmines mūsų tautinės tapatybės ypatybes. Liaudies mene atsiradus dominuojančiam polinkiui remtis religinės tematikos siužetais ir simbolika, ji sugebėjo išsiveržti iš tos apsupties ir parodė, kad tematikos ir vaizduojamojo pasaulio pobūdis gali būti visiškai kitoks. Pasauliu ji gebėjo džiaugtis ir gamtoje, ir dailininkų studijose, įtikinamai vaizdavo kaimo darbus ir bendruomenės jauseną. Kaip sakyta, ėmė vertis stulbinantis jos pasaulėjautos atvirumas pasauliui. Tai, kas Vakarų Europos primityviojoje dailėje reiškėsi XX a. pirmojoje pusėje, į Lietuvą atėjo apie 1960 m. Prie tokios tapybos proveržio Lietuvoje ypač prisidėjo R. Bičiūnas, Aloyzas Stasiulevičius, Petras Repšys, Vytautas Ciplijauskas, kurie pastebėjo ir iškėlė nemaža liaudies talentų (pavyzdžiui, L. Šepką, J. Nalivaikienę). O M. Bičiūnienės atvejis unikalus – bet jei ne visos R. Bičiūno šeimos parama, tokių išskirtinio talento primityvistės darbų dabar neturėtume. Rengiant šią parodą ir leidinį ypač daug pastangų įdėjo J. Stauskaitė, kuri tarsi vėl pajuto turtinantį sąlytį su tikru menu, reikšminga tautos kultūros dalimi.

Kokia M. Bičiūnienės darbų padėtis muziejuose? Lietuvos dailės muziejuje jos kolekcija yra gana didelė, mes turime daugiau nei 50 paveikslų, tiesa, dalis darbų perimti iš Liaudies kultūros centro, kai kuriuos paveikslus muziejus įsigijo iš respublikinių liaudies meno parodų, nes nebuvo tokios šio pobūdžio parodos, kurioje M. Bičiūnienė nebūtų dalyvavusi. Galiu netgi pasakyti, be jos darbų šios parodos būtų atrodžiusios gana blankios ir liūdnos. Paskutinėje parodoje, vykusioje per Lietuvos tūkstantmečiui skirtą Dainų šventę, M. Bičiūnienės eksponuoti darbai buvo patys įspūdingiausi, traukte traukę lankytojų akis. Stebina jos sugebėjimas iš daugelio detalių sukurti apibendrinantį vaizdą, chaotišką tikrovę paversti darniu realijų sąskambiu. Gėlės, paukščiai, ūksmingos pamiškės, žaliuojantys laukai, dirvose triūsiantys žmonės, po atolą lakstantys vaikai, šunys, ožiukai… Skambi, vientisa visuma! Atrodo, kad tik taip ir turi būti, menininkė sugebėjo mums įteigti tokį įsitikinimą. Ji moka nepasimesti detalių gausoje, išmoningai jomis naudojasi kurdama tik jai būdingą spalvų, formų, harmoningos pasaulio sanklodos viziją. Manau, kad M. Bičiūnienė yra pasaulinio masto, aukščiausios klasės dailininkė primityvistė. Jos kūrinius galime vežti į prestižiškiausias pasaulio dailės galerijas. Beje, žinau, kad Rokiškio krašto muziejus norėtų rengti plenerą, kuris apimtų įvairiausius meno reiškinius nuo Guggenheimo iki M. Bičiūnienės…

Irena Seliukaitė, Kultūros ministerijos Regionų skyriaus vadovė: M. Bičiūnienės gyventas laikotarpis beveik sutampa su XX a. Ji iš esmės ir pristato praeito amžiaus geriausią primityviąją tapybą. Ar ne nuostabu, kad postmoderniame, globaliame XXI a. dar kalbame apie tokį meną ir galime jį suvokti kaip lygiavertį puikiausioms kitų tautų primityviojo (ir ne tik) meno apraiškoms. Kiek dar yra išlikę taip pasaulį matančių žmonių? Ar dar daug jų turėsime, ar išliks tik tie keliolika, kurių jubiliejus vis kartosime?

M. Bičiūnienės kūryba išsiskiria tuo, kad ji neieško globalių temų, bet turi atpažįstamus estetikos pagrindus. Tokie menininkai tiesiog gyvena ir fiksuoja akimirkų grožį. Už mano nugaros kabo jos paveikslas „Rapaliukas myli gėles“. Gėlės stambiausiu planu! Tai dailininkės išgyventų prisiminimų nuoširdus perteikimas, jame plasta kuriančios gyvybės pojūtis. M. Bičiūnienė spontaniškai tapė „iš savęs“, be jokių meno mokslų, protingų straipsnių apie kultūrą skaitymo, internete „nesėdėjusi“, bet turėjo didžiausią galią – sugebėjo žmogiškai jautriai džiaugtis likimo dovanotomis akimirkomis.

Manau, kad šios parodos surengimas šeimos jėgomis yra neeilinis įvykis, nes neeilinį meną pristatė ne valstybinis muziejus ar garsi galerija… Muziejai fonduose turi M. Bičiūnienės darbų, bet… Neseniai kalbantis su Lietuvos nacionalinio muziejaus vadove Birute Kulnyte kilo idėja, kad mūsų aukso fondo primityvistų kūrinius jau atėjo metas kilstelėti į aukštesnį lygmenį ir pradėti leisti į platesnį pasaulinį kontekstą orientuotus vertingus albumus. (Minėtame muziejuje šiuo metu veikia paroda „Lietuvos primityvistai. I paroda“, kurioje rodomi medžio drožėjų Adolfo Teresiaus, Antano Jusevičiaus, tapytojos Elenos Adomaitienės kūriniai – J. Š.) Manau, kad pirmoji tarp jų turėtų būti M. Bičiūnienė.

Ramutė Kraujalienė, Vilniaus krašto tautodailininkų-meno kūrėjų bendrijos pirmininkė: Su Monika teko bendrauti apie trisdešimt metų, ji buvo mūsų bendrijos narė. Susitikdavome parodose, ypač įstrigo paroda Maskvoje, į kurią ir ji buvo nuvykusi. Ten tiek priskaldė juoko, kad plyšo pilvai…

Norėdama įamžinti atminimą, įvertinti iškilią asmenybę ir gerus jos darbus bendrijos taryba neseniai posėdyje patvirtino M. Bičiūnienės primityviosios tapybos konkursinės parodos ir premijos nuostatus (juos parengti padėjo Alė Počiulpaitė). Rokiškis garsėja L. Šepkos medžio skulptorių, Joniškis – Adomo Varno liaudies tapytojų konkursu ir laureatais, tad šių metų lapkričio mėnesį (laureatai bus paskelbti gruodžio 22 d.) ir sostinė surengs pirmąją konkursinę M. Bičiūnienės premijos parodą.

R. B.: Man šiek tiek per anksti apie mamą šnekėti – dar labai liūdna. O gero leidinio išties reikia, juolab kad yra daug unikalios medžiagos. Mokykimės iš lenkų ir pietų slavų, jie primityviąją kūrybą yra iškėlę kaip pasaulinio masto reiškinį. Kai buvau Luvro knygyne, ten nepamačiau M. K. Čiurlionio albumo, o juk ten turėtų būti ne tik jo, bet ir kitų garsių mūsų menininkų, taip pat ir primityvistų, kūrinių reprodukcijų. Keista, kad prieš M. K. Čiurlionio parodą Paryžiuje nebuvo išleistas jo darbų albumas. Ar tai ne Kultūros ir Užsienio reikalų ministerijų, ambasadų kultūros atašė rūpestis?

M. B.: Laikui bėgant supratau, kad močiutė – mano širdva… Kai kurie jos buvimo mano gyvenime aspektai išryškėjo tik jai išėjus. Daug laiko praleisdavau su ja kalbėdamasi, paskutiniais metais mūsų pokalbius ėmiau įrašinėti diktofonu. Dažnai į atmintį grįžta jos mėgti posakiai, patarimai, intonacijos. Kartais, kai būna komplikuotos situacijos, man mintyse iškyla jos taikliai pasakyta frazė ar netgi anekdotas. Tikrai žinau, kad turiu angelą sargą, todėl nieko nebijau. Jaučiu, kad Monika niekur nėra išėjusi, ji visai šalia manęs, labai dar gyvybinga. Žinoma, aš visąlaik turėjau privilegiją – galėjau prie jos prisišlieti…

Mano vaikystė ir jaunystė buvo tikrai neordinari. Močiutė mane augino, sulaukdavo grįžtančios iš mokyklos. Norėdavo, kad jai paklusčiau, todėl bandydavo tramdyti. Gąsdindavo mane baubu ir tėvu… Tėvo nebijojau, tai vis primindavo, kad ateis baubas. Atidžiai žiūrėdavo, kaip aš mokausi, tikrindavo pamokas, sakydavo: va, čia matau, kad uždavinys nepadarytas! Kartais stovėdavo už nugaros tam, kad aš ruoščiau pamokas… Kartą, neatsimenu, ko tada buvau „prisidirbusi“, iš kito kambario pas mane atėjo „baubas“. Persirengusi, keistai apsitaisiusi galvą, kalbėjo pakeistu gergždžiančiu balsu. Pamatė, kad labai neišsigandau, tada nusivilko tuos rūbus ir pradėjo mane raminti… Baigėsi tuo, kad abi apsikabinome.

Močiutė nebuvo pratusi maisto skirstyti į karštus, šaltus patiekalus, saldumynus ir kita. Būdavo taip. Sriuba. Uždėdavo sriubą virti nuo kokios vienuoliktos valandos iš ryto ir virdavo iki maždaug keturių popiet. Virdavo ji, atrodė, visą dieną – mirsiu neužmiršiu! O valgytojų – tik aš ir tėvas, o jis ir valgo kaip coliukė… Močiutė buvo įsitikinusi, kad būtina valgyti sriubą, todėl virdavo jos didelį puodą. Į jį kraudavo visko kaimiškai nemažai: kauliukai, bulvės, pupelės, daržovės, visko, ko turėdavo… Uždeda ant ugnies ir eina paišyti. Kartais užmiršdavo, yra buvę, kad tas didelis sriubos puodas apdegė. Jei jau kitas žmogus ateidavo į namus – šventa, prasideda vaišinimo apeigos. Ir „kapūsta“. Su svečiais močiutė elgdavosi kaip visi aukštaičiai – dėdavo ant stalo visa, ką turi geriausio, ir būtinai statydavo butelį. Gerdavo negerdavo svečiai, bet butelį ji visada prie savęs turėdavo, žinoma, pati vos palaižydavo.

Nebuvo sentimentali, jokiu būdu. Keista, juk ji buvo tiek išgyvenusi, tiek karų, vargų ir bėdų patyrusi, netekčių, vargingai kaime gyvenusi, bet verkiančią, ašarojančią ją mačiau tik porą kartų gyvenime ir tai dėl labai asmeninių, netgi buitinių įsižeidimų. Buvo didelė estetė. Atrodytų, buvo žmogus iš kaimo, bet niekad bet kaip nevalgė. Jeigu silkė – turi būti gražiai padėta… Jei ateidavau pas ją nepasidažiusi ar prastai apsirengusi, užmesdavo akį ir sakydavo, kad atrodau kaip kokia lakudra. Sakydavo: duosiu tau pinigų – pasisiūk ką nors gražaus, juk aktorė esi. Grožis jai buvo šventas reikalas. Kas be ko – namuose turėjo būti švara, tvarka.

Iš vaikystės prisimenu mūsų trijulės šventus vakarus – filmus per televizorių apie karą, kur šaudo. Su močiute kartu suguldavome į jos lovą, tėtis atsisėsdavo šalia su pypke ir šprotais, močiutė netoli savęs pasidėdavo kefyro ir duonos. Ir viskas, daugiau nieko nereikia – šaudo…

R. B.: Žiemą mama ateidavo į mano kambarį, pasėdėdavo, pasikalbėdavom. Kai nusibosdavo, pakildavo ir išeidama sakydavo: einu namo.

Iš spaudos konferencijos prieš Monikos Bičiūnienės (1910–2009) parodos (veiks iki birželio 30 d.), skirtos jos gimimo šimtmečiui paminėti, atidarymą

Parengė Juozas Šorys