Dainos, kurių išmokė motina

SIGITAS GEDA

2007 metai

Spalio 24, trečiadienis

Viena prielaida

Juo daugiau verčiu (arba skaitau) prancūzų poezijos, tuo aiškiau, kad H. Radausko „Fontanas“ (1935) nėr atsiradęs tuščioj vietoj… „Iš troškulio aš mirštu prie šaltinio…“ (F. Villonas) išsivertė tik tautos, neturėjusios fontanų…
P. Verlaine’ui (ar kitiems) tai jau tikrai įprastinis daiktas. Miestų poezijai.
Dar atsimenu, kad A. Ch. pašiepdavo J. G. rinkinio pavadinimą „Hipokrenės šaltinis“, girdi, čia antroji sudurtinio ž. dalis savaime reiškia šaltinį (ukr. krynica – gr. šaltinis), bet fontanas – tai jau visai kas kita.
Mūsų tradicijoj iki H. Radausko tai tuščias daiktas. Kur buvo fontanai?

Kur žalios statulos
Ir baltos nišos,
Ten vieną vasarą
Mūs meilė rišos…

Iš atminties – Salomėja, prisiminiau tą posmą Vienoje 1992-aisiais…
Bet atmintis kaži kodėl siūlo:

Kur baltos statulos
Ir tamsiai žalios nišos…

Lapkričio 1, ketvirtadienis

Amžinieji šnabždesiai

Ruduo jau atėjo! –
šnabžda vėjas
raudonas už lango.

Raudonas ruduo!
jau atėjo, –
šnabžda vėjas už lango.

Lapkričio 2, penktadienis

Keistenybės

Sapnavau, kad mano šuniukas prijaukino man didelį laukinį vilką, išlaižė jo žaizdas ir abu liko prie Snaigyno.

Lapkričio 3, šeštadienis

Vėlinės, nuslydęs dangus

Pro vieną jo kampą mergaitė mato šviesos karalystę. Aštuondienis ugnies kūrenimas Margionių kapinaitėse. Maldos už mirusius, malksnos, senų kryžių deginimas.
Aš esu toli, toli nuo jūsų kapų…

Praregėjimas

Pasakojama, kad lietuvių kunigas pavarde Šarka tokią dieną kaip nūnai kapinėse ėmė ir užgiedojo:

Linksma diena mums nušvito…

Lapkričio 4, sekmadienis

Evangelinės istorijos

Šįkart apie muitininkų vyresnįjį, turtuolį Zachiejų, įsigeidusį pamatyt Kristų. Kadangi buvo neūžauga, tai įsilipo į šilkmedį… Jėzus pamatė jį ir tarė (maždaug):
– Zachiejau, išlipk, šįvakar aš pats pas tave užeisiu.
Įsivaizduokite minios apstulbimą:
– Jėzus! Pas nusidėjėlį į svečius…
Čia gili mintis apie tai, kad Dievo širdis atvira visiems. Nėr išrinktųjų. Nesitaikykit gyvi būdami į dangų.
Žodžiai iš maldos:
– Dieve, leisk mums, mažaūgiams, įsikabaroti į Tavo malonės šilkmedį.

Lapkričio 5, pirmadienis

Skaidra

Kada nudryksta paskutiniai klevo lapai. Jų auksas primena mano šuns (jauno) kailį. Paneriuose. Išnyra baltas Tuskulėnų dvaras. Kaži koks susenęs pseudogriozdas…
O matomume, matomume! Lyg neturėčiau jokio akispaudžio.

Ekspromtas

Jau ruduo, mano dieve gerasis,
jau visi šviesuliai nusileido,
duok man 1/100 dvasios,
leisk skaityti erotišką
puslapį veido…

Iš gyvenimo

Dabar jau ekskunigas, jis neatsilaikydavo prieš moteris, o moterys – prieš jį…
– Tai kuo gi jis jus sužavėdavo? – klausia žmogus.
Moterys (vienan balsan):
– Žadėdavo amžiną meilę ir nusivežti į Paryžių!
– O ką tam Paryžiuj?..
– Sakydavo, pasivažinėsi stikliniais vamzdžiais ir patikėsi mano jausmais.
P. S. Man čia įdomiausia detalė – stikliniai vamzdžiai.

Lapkričio 7, trečiadienis

Dar iš gyvenimo

Utėlės keliauja (veisiasi) iš galvos į galvą! Moteris pasakoja – augusi didelėj šeimoj po karo. Utėlių buvo visur. Tada jinai neįsivaizdavo pasaulio be utėlių. Kartais, sako, pagalvodavau:
– Kažin, o Stalinas ar turi utėlių?
Taigi dabar problemos tos pačios:
– Kažin ar mūsų Seimo nariai irgi turi?

Savivoka – lietuviškai

Bene prieš 20–30 metų mano paties kolegos mestelėjo garsųjį „Čia ir Dabar!“ Gaila, neišplėtojo. Liko gryna empirika. Mes visad gyvenam nuotrupomis. Reikėjo juk pridurti, kad dabartis slenka pro mūsų regą („Pragaro“ X giesmė). Tuo metu turim gyventi ir daryti didesnius darbus.
Skubra, nervingumas, nemokėjimas susitelkti pražudė visas geras idėjas.
Čia ir dabar – iš po mūsų nosies visi puolė grobti.
Likom, kaip sakoma, prie skilusios geldos.

Apie klaidas

Pasitaiko, kad viena nesąmoninga klaida sugadina reikalą iš esmės.
Pavyzdžiui, „Pragaro“ korektūroj radau:

Prie arklio to, kur žmogui kojas dergia…

Čia XII giesmėje kalbama apie kentaurus. Išeitų, kad pusiaužmogis varo sau ant pusžirgio!
O turi būti „n“ vietoj „r“. Tik viena raidelė.

Tamsoj

Ilgais lapkričio vakarais pagalvoju, kad panašėju į austrų rašytoją (E. J.), kuri su niekuo nebendrauja. Nebent su televizorium…
Vasarą prie Nemuno klausydavau klasikinės muzikos tuščiuos namuos. Tada dar alsuodavo šuo.
Dabar tik Dantės „Pragaro“ korektūros.
Katakombų pasaulis. Pagyvensite ten ir jūs! Kada nors.
Jeigu mokėčiau užrašyti natas, tai būtų beržų lingavimas ir ošesys. Kartotųsi, kartotųsi.
Nė jokia ten jūra!

Lapkričio 8, ketvirtadienis

Pasikartojimai

Vienam vakarėly buvau paklaustas, kodėl domėjausi (ir domiuosi) seniausiais tikėjimais. Net nemirktelėjęs pasakiau, kad jie nėra seni, t. y. viskas gyva. Pavyzdžiui, kad tiesą gali pasakyti tik nuošalės žmonės, atklydėliai, pajacai, durneliai…
Kunig. (pseudo) Vilgaudas, kur girtas atsiklaupė prezidentūroj ir sakė: „Brazauskai, tu viską pardavei…“
Paskui – Paksui: „Tavo galas artėja…“ Ir t. t. Policija jam „prirašė“ daugybę baudų, turėjo eiti pečių mūryt…

Nepelnytos nuoskaudos

Žmogus gyvas užmiršti daug ką, bet vis vien sudilgsi… Šįryt per radiją išgirdau, kad RS pristatoma knyga apie kun. V. A. „Vieno žąsiaganio istorija“.
Prieš gerus 20 metų jis sunkiai vadavosi širdžia. A. a. Gr. daug kartų lankė jį ir užrašė visą jo gyvenimą (dalis buvo skelbta „Metuose“).
Man regis, ir šitas jos rankraštis pražuvo byrant „Vagos“ leidyklai. Kitą pradaigojo toks pinčiukas J. K. Ligi šiol į akis nežiūri.
Ji mirė taip ir neradusi dviejų savo parengtų knygų. Dabar viena atsirado, bet jau „kitų“…
Svarbiausia, kad „giliai tikinčių“…

Apie naująją fotografiją

Pasakoja moteris iš Šveicarijos. Tai, ką radusi čia, jai arčiau klasikinės sampratos. Naujas požiūris – fotografija jau neatspindi realybės, bent jau nedokumentuoja. Ką nors prideda „nuo savęs“.
Meninė fotografija sumaišo realybę ir vaizduotę, režisuoja, turi „laisvos erdvės“ laisvę.
Principai:
1) įmesti save (įblokšti) į kokią nors situaciją,
2) sugriebti momentą,
3) sugalvoti, ką veikti su gauta medžiaga,
4) pačiam sukurti savas struktūras.
Ji pati gimtojoje Šveicarijoje nieko įdomaus nerandanti, viskas vienoda, nėra „plyšių, tarpų“.

Prielaidos

Skaitydamas jau (gal) paskutinę Dantės „Pragaro“ vertimo korektūrą, XXVII giesmėje užkliuvau už eilutės:

[...] Pažvelk į kančią gailią,
alsuojantis tarp mirusiųjų sielų

ir pagalvojau: N. Gogolio „Mirusios sielos“ neatsirado tuščioje vietoje.
Nežinau, kiek to ryšio būta sąmoningai, bet XIX amžiaus rusų ir lenkų literatūros neįsivaizduojamos be Dantės ir Petrarcos.
Nei A. Puškinas, nei A. Mickevičius…
Teisingiau, žinoma, rusų ir lenkų kalbomis kurtoji literatūra, nes Gogolis – ukrainiečių, o Mickevičius – lietuvių arealo.

Ir pagaliau!

Atsimušiau į tai, apie ką jau buvau užsiminęs. J. M. mintis, kad „žmogus savo paslaptį nusineša su savimi“.
Bent jau didžiuma žemėje gyvenusių taip padarė. Mes jų neatsimenam, ir mūsų kada nors (gana greit!) niekas neatsimins.
Ar ne tos minties apsėstas N. Gogolis degino antrą „Mirusių sielų“ dalį? Ar ne dėl to F. Kafka prašė savo draugelį sunaikinti jo rankraščius?
Kitados taip troškęs ką nors sukurti (ir kitus skatinęs), jau kelintą sykį pats savęs klausiu:
– Kuriam velniui dariau visa tai?
Dabar esu beveik niekas.
Ar mano gyvenimas būtų „bjauresnis“ be visų „raštų“?
Nelabai beįsivaizduoju… Betgi: „Dieviškosios komedijos“ ankstesnis vertėjas – A. Ch. Ką mes žinome apie jį? Liko lėkštų eilių tomeliai, vienas kitas vertimas (kiti jau vos besilaiko…).
Kūryba (ar pretenzijos ką nors sukurti) užtraukia daug nelaimių.
Džiaugsmas? Užblėsta, pasakytų V.
Pleškinti – viską iš eilės? Kur jau! Net krosnies nėr. Tai kas, kad savus egzempliorius sudeginsi?