Apie pažadėtojo rojaus… ugniabuvius

IMRANO ŠEIMA (III sūra)*

Kai pavargsti nuo visokių abstrakčių idealų, oro pilių ir ryžto iš naujo atrasti Šiaurės ašigalį, kai pagaliau pavargsti būti savimi (na taip, įsimylėti Egiptą yra daug poetiškiau nei jame gyventi; gyvenimas jame, sakyčiau, – visiška proza, gal net drama – komedija su tragedijos elementais, o gal ir atvirkščiai), pavargsti stengtis neištirpti be ženklo milijonuose, turbūt nieko nėra protingiau, kaip tik TAI ir padaryti – bent kuriam laikui. Jau vien tam, kad suvoktum, kaip dažnai žmonės, ilgą laiką gyvendami tarp tokių pačių kaip jie, ima atsiduoti vieni kitais, o bet kokį kitą kvapą netrunka prilyginti arklių mėšlo gurvolių skleidžiamam tvaikui. Bet dar keisčiau, kad kaip tik dėl šitos juokingos priežasties pasaulis staiga atsidalija į begalę pasaulių ir kiekvienas jų išgauna keistą malonumą laikydamas save teisesniu už tuos, kurių niekada gyvenime galbūt nė neregėjo. Rytiečių karštam norui vaizdžiai pasakoti apie vakariečių bedieviškumą gali prilygti tik vakariečių užsidegimas vaizdžiai pasakoti apie religinį rytiečių pamišimą; kaip ir musulmonų neišmušamai nuostatai, kad krikščionys yra paklydėliai, gali prilygti tik pastarųjų uolus įsitikinimas, kad anieji – atsimetėliai.

Dėl tokio pasaulio pamišimo ir bjaurasties, kurią žmonės vieni kitiems teikia, kadaise maniau, kad visų labui tiek vieni, tiek kiti geriau stengtųsi neperžengti savo atsidalyto pasaulio ribos, bet dabar tikiu kaip tik atvirkščiai – žmonės privalo sroventi iš vieno pasaulio galo į kitą, nes ne tekantis, bet stovintis vanduo prarūgsta.

Turiu džiaugtis, kad galiu, o kartais kažkiek ir esu priverčiama (nes lygiai taip pat jaučiu nestokojanti to paties bukaprotiško užsispyrimo) pabūti kuo nors kitu – pasimatuoti svetimą (o gal tik man taip atrodo) tapatybę. Sakytum, čia toks nemarus Egipto prakeiksmas: šioje žemėje apsilankiusieji jei ne patys neapsisprendžia dėl tos savo tapatybės – visai kaip dvidešimt trejus metus Egiptą kaip vyras valdžiusi Hačepsuta, tai kiti dėl jų tapatybės tūkstantmečiais suka galvą – visai kaip musulmonai su krikščionimis dėl Jėzaus.

„Ką Egipte, šioje nuo septinto amžiaus Alacho prižiūrimoje žemėje, reiškia būti vietiniu? Turbūt… jei gatvėje su tavimi pasisveikina nepažįstamas vyriškis – laukiamai ištiesti delną, nes niekur kitur taip kaip islamiškoje visuomenėje nevertinamas pasikėsinimo į moters padorumą atpirkimas – jei ne krauju, tai bent gėdos nedarančiu bakšišu, – dėstau bičiuliui musulmonui. – O kiekvienam, kuris nesusituri nuo tavo anatomijos pažinimo, duoti dosniai į nosį, nes niekur kitur labdara nėra taip vertinama kaip islamiškoje visuomenėje.“ – „Taip pat jeigu varlinėjant ant pusmetrio aukščio Kairo šaligatvių tenka suklupti visai negrakščiu reveransu – pasistengti kartu į grindinį barkštelėti ir kakta (tik neduokdie sugalvoti tėkštis taip, kad užpakalio pusmėnuliai išvirstų Mekos kryptimi – už tokį akiplėšiškumą, aplinkiniams padedant, galima patirti ne tik nubrozdintų kelių traumų), ypač jei tuokart tavo ausis pasiekia iš miesto mečečių sklindantis karo pavojaus sirenas primenantis garsas, nes niekur kitur nėra taip vertinamas „čia ir dabar“ pamaldumas kaip islamiškoje visuomenėje“, – atitaria vaipydamasis bičiulis. Patikinu, kad labai keista, jog jo vinklus kaip upė liežuvis nesusipina į mazgą, o jis – kad taip puikiai perpratusi islamiškas subtilybes čia būčiau puiki žmona. „Net neabejoju, nes simuliuodama savo raudonųjų dienų terminu galėčiau nutroškinti klusniai Alacho paliepimu kraujuojančią žmoną šventoje ramybėje paliekantį klestinčio pajėgumo vyrą vien už tai, sakykim, kad jis man rytą neatnešė į lovą arbatos“, – nusišiepiu. „O tai jau kreivos dieviškojo įstatymo interpretacijos“, – sako. „Ar ne kaip tik tuo neretas čionykštis ir užsiima?“ – perklausiu.

Anądien vaikinukas, dirbantis motelyje, kuriame įsikūriau pastarąją savaitę, lyg tarp kitko leido sau leptelėti: „Tu labai panaši į mus.“ Ką reiškia tas „į mus“, nesupratau – į egiptiečius ar musulmonus, panaši kuo – plačiom ryškiaspalvėm rytietiškom sukniom, iš kurių neišlendu, nes tiesiog be proto mėgstu, kai jos plakasi aplink kojas nuo menkiausio vėjo gūsio, ar pati nepastebėjau, kaip mano veido bruožai atsimainė ir supanašėjo su čionykščių? Lipdama iš penkto aukšto laiptais žemyn, nusitraukiau nuo kaklo skarą ir tvirtai susisukau ja galvą. Įdomu, o ką jis dabar pasakytų – kad aš ne tik panaši, bet ir ESU jie? Nežinau, kodėl nedrįstu jam rodytis su hidžabu (ir todėl jį kaskart tenka susivynioti štai taip lipant laiptais, o grįžtant pasistengti išsivynioti kur nors atokesniame skersgatvyje) – gal tiesiog gėdijuosi šitų savo persirenginėjimo beprotybių, gal nenoriu jo įžeisti, nes, šiaip ar taip, žino, kad nesu ta, kuo dabar bandau dėtis, o gal dėl to, kad jis tapo liudytoju fakto, kuriuo aš savaip mėgaujuosi – kad nesu tas perrūgęs vanduo, tačiau kurį kartu jis jau turbūt suvokia kaip tam tikrą savųjų pranašumą – kad neva darausi „panaši į juos“, taigi nenoriu suteikti jam dar daugiau dingsties kvailai įsivaizduoti to, ko nėra.

Pati neabejoju, be kita ko, į hidžabą susukta galva nuo jų skiriuosi dar ir dėl tos priežasties, kad šitai darau ne iš „padorumo“, o tik mažne visai praktiško patogumo – kad vakare nereikėtų galvoje malšinti vapsvų siautimo, kuris sukyla per dieną gatvėje atmušinėjant įkyruolius; beigi dyku bakšišu tukinti kiekvieno godaus delno savininko (kas jau beveik yra kiekvieno užsieniečio pareiga). Nors… gal dėl to kaip tik esu į juos panašesnė? Į juos, turinčius prigimtinę liežuvio ydą – neskirti melo nuo tiesos ir abu juos mylėti pagal aplinkybes?..

Kaip tik tokia susukta galva vieną popietę Salibos gatvėje priešais Salach al Dyno skverą užklydau į nuošalią Amyro Šeicho al Umario mečetę. Kažkodėl jaučiu silpnybę mameliukų statiniams beigi laikams – kada vergai tapo Egipto valdovais. Tai lyg nenuginčijamas įrodymas, kad vieną dieną pasaulis geba žaviai apvirsti aukštyn kojom ir neabejotinas vakarykštis teisuolis šiandien pasirodyti paklydėliu ir atvirkščiai.

Prieduryje tingiai rymantis mečetės prižiūrėtojas akylesnis ir tikslesnis už patį automatiškai susifokusuojantį „Lockheed Martin“ taikiklį – žaibiškai sumojęs, kad esu ne vietinė, pasiūlė keberiotis į mečetės minaretą pasižvalgyti. Sutikau, nors žinojau, kad, be neįmanomo kiekio karvelių teršalo, nieko naujo ten nepamatysiu, o lipau vien tam, kad paskui galėčiau atsiteisti – jo gyvatišką svetingumą apmokėti pajuokiančio dydžio bakšišu. Neklydau, lipant žemyn nuolankus Dievo tarnas jau stovėjo atkištu delnu ir gudriai šypsojosi: „Bakshish for Amir Shaykhu al Umari.“ Originalumas ir lenktas liežuvis mane, žinoma, pribloškė, bet ne tiek, kad pamirščiau patvirtinti, „kokia aš iš tiesų į juos panaši“ – ir tegul džiaugiasi, jog kvailo panašumo prireikė! Iš piniginės iškrapščiau du paskutinius svarus ir išdidžiai ištiesiau savo auką Amyrui Šeichui al Umariui. Mečetės prižiūrėtojas akimirką nuščiuvo lyg Koranu trinktelėtas. „Ten pounds!“ – sušnypštė. Nekaltai vartydama akis atkišau jam piniginę su paskutiniais 25 ir 50 piastrų banknotais. Su visu kruopštumu ir nosimi jis sulindo į piniginės vidurius ir iš ten išgriebė penkiasdešimt piastrų, regis, nė kiek nesisielodamas savo tikėjimo seserį palikti su apgailėtinais dvidešimt penkiais piastrais, už kuriuos net nosies išsišnypšt į ką nenusipirktum.

Taip, tikrovė dažnai apgauna, – guodžiausi spirdamasi į prieangyje numestas šlepetes ir droždama lauk. Nors kažkada rožinio naivumo laikais tikėjau musulmonais ir krikščionimis, dabar – tik nuovokumu tokiems būti.

Randuodami vieni kitus, pasauliai užmigo su mintimi apie pažadėtąjį rojų, lyg pamiršę, kad tik padaryto gero – niekad ir niekas negalės paneigti!

SAUDADA

* Koranas: literatūrinių prasmių vertimas. Vertė Sigitas Geda.
V.: Kronta, 2008.