Ruduo atneš, žiema iškęs, pavasaris išneš

RIMANTAS ŽILEVIČIUS

Pamatęs sode besidraikančius raganos plaukus, pasišoviau pamatyti žiežulą. Šventai tikėjau išvysti senę, apmuturiavusią šaliku stagarais nuėjusį smakrą, persimetusią odinį maišą nedorėliams sugrūsti. Tariausi esąs gerutis, bet ką gali žinoti su tom vydragom. Apsirikusi nusigabens miško trobelėn, kur geležiniame garde čirškinti atpenimi pypliai.

Didžiausia mįslė – kokia raganos plaukų čiupa, jei pakakdavo agrastams ir serbentams apdengti, plevendavo apsiviję rožūnes.

Prie lango prisistumdavau banginio oda apmuštą fotelį. Tai buvo iš senelio atitekęs baldas – patogiai išriestas, vario vinutėm iškalinėtas, viliodavęs prispausti perstuvą.

Iki ėmiau žvalgytis raganos, kelias žiemas pramiegojau ežiuko miegu.

Tas įmygis atėjo vaikų darželyje. Mane, ketverių metų vyrutį, ten nuvedė, nes buvau pasiškaradijęs. 1942 m. gegužę mes neturėjome tarnaitės. Mamunėlė prašapdavo bankelyje, tėtis su broliu Leonidu – mokykloje, tai ir bastydavausi vienas kieme, kaimynė ateidavo pašerti kiaulių.

Tiesa, draugystę palaikydavo šešios vištos. Jų elgetiškas karksėjimas, nedisciplinuotas zujimas patvoriu ieškant plyšelio įsmukti daržan gadino sveikatą. Bepigu Sargiui – nusibodus leghornų aimanoms maudavo būdon ir pasiuskite sau!

Ypač įkyri buvo raišoji Šepė. Pamačiusi mane skųsdavosi: „Vištelė paded kiaušėlį ir atem!“ ir tūpdavosi reikalaudama gaidiško paminkymo. Praskaidrint kasdienybės išsivedžiau ją gatvėn. Šilkinę virvelę užnėręs ant kaklo, delną apmuturiavau kitu galu (pabėgs dar!) ir išdidžiai patraukiau link upelio. Višta, sugluminta gatvės tolių, ėmė balenti akis, be perstojo žiopčioti ir leisti nenusakomus garsus.

Pasitaikyk tu man – pro šalį kiūtino kaimynė Maneikienė. Net uždusdama ėmė mane protinti – ką darąs! Kur prisiminsi visą tarškėjimą, galvoj liko tik rypavimai apie vištelės kankinimą, siaubingą mokytojo sūnaus elgesį.

Širdį stingdanti scena buvo nupasakota mamunėlei. Grįžusi iš bankelio tėškė:

– Eisi į darželį. Nėra ko iš dyko buvimo nedarbėm užsiiminėti.

Valdiškuose namuose jaukią atmosferą kūrė auklėtoja Flora Zapkienė. Ši maloni ponia su kasų vainiku ant galvos, laikydama mane už rankos (kad neišdumčiau paskui mamą), naujoką pasveikino eilėmis:

Visas šimtas vyturėlių

Į padangę pasikėlė,

Kad giedojo, tai giedojo,

Net saulutė išsižiojo.

Iš vaikų būrelio pasišaukė sūnų Kęstutį (dabar jis garsus JAV moderniojo meno atstovas, laisvoje Lietuvoje keletą metų dėstė Vilniaus dailės akademijoje).

– Kęstėli, čia tavo naujas draugas, – švelniai pastūmė mažių balta čiupryna.

Pradžioje darželyje sunkiai pritapau. Slėgė dvidešimties vaikų šurmulys, ilgėjausi artimųjų. Labiausia godojau santūraus tėčio, kuris tik vienas mokėjo pasupti ant kojos. Atsisėdęs ant tapčiano prie šilto mūriuko, padėjęs į šalį „Savaitės“ laikraštį, popindavo mane. Karališkas numeris – cypčiojant iš laimės, skrieti iki stalo viršaus, o paskui nušokti pagalvėlių krūvon. Kitas pamaloninimas buvo – džirkšt per „gervę“: aš išpūtęs gurklį prislinkdavau iš šono, o tėvulis lyg netyčia nykščiu šmaukštelėdavo pagrandukui per pasmakrę. Kiek abiem būdavo džiaugsmo!

Taigi, kad nepaleisčiau dūdų (vyrai neverkia!), pirmom dienom darželyje susiradau puikiausią užsiėmimą – miegoti. Nepastebėtas mielosios auklėtojos, nuslinkdavau į drabužinę – pailgą kambarėlį, kur kabojo mažųjų paltukai, apsiaustėliai, švarkeliai. Nusikabinęs keletą rūbelių, pasiklodavau patalpos kampe (kuo toliau nuo akių!) ir susirietęs lyg ežiukas pūsdavau į akį.

Pirmom dienom auklė ir šeimininkė Bogužienė išsigando – prapuolė Rimantėlis. Vylėsi – gal nupėdino į namus. Vis tiek neramu. Dulkina gatve prabirbdavo vokiečių sunkvežimiai, pasivaišinęs vadeliotojas duodavo arkliui valią surasti kelią į namus. Vienas žingsnis iki nelaimės. Aptikusios mano migį, nebevaržė individualybės ir krukindavo tik pietums.

Mažiams prie sustumtų staliukų dažniausiai patiekdavo bulvių apkepo. Tai gyvuline tarka sukaištos bulvės. Tarkenas dėdavo į sviesto pritirpdytą keptuvę, užbarstydavo krapais. Skanumėlis – tik nepraryk liežuvio!

Šeimininkėlė Bogužienė, amžinai besišypsanti storulė, buvo visų galų meistrė – virdavo valgyti, plaudavo indus ir tris kambarius, suskubdavo pagalbon mažių ištikus nelaimei „su tais reikalais“.

Po pusės metų ežiuko miego ėmiau domėtis, kuo gyvas kolektyvas. Sulaukiau pagyrų perskaitęs „Aušrelės“ puslapį, iki 50 suskaičiavęs pagaliukais, o svarbiausia – išėjus pasivaikščioti dėl ūgio buvau statomas į pirmą gretą. Auklėtoja patikėdavo užvesti dainą. Trenkiant koją pro bankelį iš visų garsiausiai užplėšdavau:

Mūs darželis, kai išeina,

Tuoj užtraukia linksmą dainą.

Tu, lietuvi, ar žinai,

Žengia dvasios milžinai.

Stiprybės suteikdavo ir viltis, kad tuoj tuoj pamatysiu mamytę, prilipusią prie lango. Grįžus namolei fotelis būdavo besikeičiančios gamtos stebėjimo bokštas.

Iš sodo į namų rūsį sunešdavom obuolius. Vienas kitas raudonuodavo viršūnėje, bet taip ir siūbuodavo iki Kalėdų. Tik man ūgtelėjus papunėlis kviesdavosi talkon, kad iškrapštyčiau vaisius iš galūnės, nejuokintume apsileidimu žmonių. Būdavo be galo smagu vilkti kojas per vario lapų šūsnis, visai šeimai su grėbliukais mojant į vis augančią krūvą. Mudu su broliu Leonidu turėjom nedidukus įrankius neišlaužytais dantim. Tėvai triūsdavo labiau nukentėjusiais. Jokio dyvo – kur buvę, kur nebuvę, jie vis sukdavosi darbuose. Sugrėbę lapus palikdavom pūti, apdengę mėšlo plakiais.

Baigę ruošą, iki ateinančio pavasario grėblius kabindavom ant rūsio sienos. Žiemos vėtros nutrenkdavo juos kiemo vidurin, o po pūgos tik kotai kyšodavo sniege. Tada papunėlis prisižadėdavo jiems rasti vietą pastogėje – bet gerais norais pragaras grįstas.

– Pažadėsi – patiešysi, neduosi – negriešyti, – kaip visada rasdavo kuo pertarti mama.

Tai kaip su tais raganos plaukais?

– Čia ne plaukai, o voratinkliai. Jie atskrenda iš miško, – sugriovė romantišką pasaką brolis. – Baik sapalioti! – pabeldė pirštu man į pakaušį. – Tuščia tavo makaulė, paklausyk, kaip skamba, – savo šnekas tvirtino įrėždamas galvoje „grūšią“.

Kitoje namo pusėje buvo daržas. Pirmiausia nukasdavom bulves. Tik paraudus dešiniojo klevo viršūnei mamunėlė išeidavo kaimynų kviestis talkon. Tas klevas buvo it barometras. Į jį orientavosi visi gatvelės gyventojai – dega Žilevičių klevas, pats laikas kasti bulves.

Nuvarius pusę daržo, arėjas Lėmežis parodydavo – laikas atsipūsti. Šešios bobelės užsėsdavo pagriovį ir tratėdavo, iš kur imasi klevo ugnis, kodėl ši pradeda leistis nuo viršūnės. Arklys iš abrakinės rupšnodavo avižas, o Lėmežis, išsikratęs iš batų žemes, neskubėdamas sutraukdavo dūmą ir, botkočiu parodęs – saulelė vakarop, vėl kviesdavo į vagas.

Išarus vagą, atsidengdavo krūvelės bulvių. Prie motininės – sprindžio didumo gražuolės – spausdavosi kumščio didumo vaikai. Didžioji lėkdavo į pilvotą krepšį, visos kitos – į atskirus. Rasdavom būrelį sulig riešutu.

– Krupenos! – susiraukdavo šeimininkė. – Vis tėik rinkit, vėštoms į lesalą tėks.

Bulves augindavom tik raudonmarškines, baltųjų nesodindavom. Derlių gabendavom į daržinę. Iš vakaro pašalindavom rakandus, iššluodavom nauja šluota. Krūva sulig dangui džiūdavo iki šalnų. Ant jos dėdavom lentas, kad užlipę galėtume pavartyti, pasisemti sau ir gyvulėliams.

Nubėgus žeme šalnai, gabendavom į cementinį rūsį. Mažiausias, apsidaužiusias, perpjautas plūgo – į didžiąsias miegas. Vidutines, skirtas bulbynei, košėms ar pakepti su kiaušinio užkulu, – į plačiausią miegą. Didžiausias kleckines – tik cepelinams ar kugeliui – prie rankos, netoli durų.

Pradėjus rausti antrajam gonkų klevui, ateidavo eilė visokiausioms pupoms, morkoms, sėtiniams. Su batviniais neskubėdavom, jie sulaukdavo rimtesnių šalnų. Anuos dėdavom į krūvą, tvarkingai sukišę galvas į vidų. Apsidirbusios su kitais rudens darbais, mamunėlė su tarnaite atsitarabanydavo taburetes ir aštriais peiliais imdavo kapoti lapus. Šalia maumodavo karvė, įnoringai pasikuisdamos krūvoje, žlebeno ožkos.

Nuvalytos krūvos nepamainomu vežimaičiu bildėdavo į rūsį. Kiek džiaugsmo būdavo Sargiui! Šėliodavo, lodavo atsistojęs ant užpakalinių kojų, visa savo esybe rodydamas, kad supranta, jog baigiasi auksinio rudens dienos, tuoj drengs lietus, o paskui iki sniego neprailgs.

– Ko vampasiji, linksmuoli, – geraširdiškai mesdavo mamunėlė.

Išgirdęs pritarimą šuva dar labiau alatydavosi, priekinėm kojom irdamasis ore, tik tik nepakildamas.

Burokų miegos buvo iškart už durų – dažniausiai prireiksiančiom gėrybėm. Jei žiemą imdavo poškėti tvoros, asloje būdavo užkuriamas laužas. Dūmai šliaužiodavo po cementiniais skliautais, ilgai nesisklaidydavo, grauždavo akis, bet daržovėms sušalti neduodavo.

Vėliausiai ateidavo eilė kopūstams. Dalį jų šetkavodavom į aukštą statinę. Su ąžuoline kuoka, mūsuose vadinama baca, grūsdavom baltus „makaronus“, kol plūsteldavo rasalas. Mamunėlė negailėdama užberdavo druskos, trim pirštais įmesdavo kmynų, šliukštelėdavo spanguolių. Užbaigę darbą, prispausdavom švariais lentgaliais ir ant viršaus patupdydavom kelis akmenis.

Neužmiršdavom paskanauti griežčių. Tai kopūsto šerdis, nededama į statinę. Dar šetkavojant gurgždančias galvas, raitėm jas – sultingas, maloniai kvepiančias. Tai nenusakomas skanėstas, kurį, deja, gurkdavom tik kartą per metus.

Likusias galvas dėdavom į rūsio lentynas. Šviežios kopūstynės netrūkdavo iki advento. Vėliau kopūstų galvos pajuoduodavo, susitraukdavo, net karvė į tokią patrovą nežiūrėdavo.

Laukčiodavom pirmojo sniego. Tiesa, kartais jis pasirodydavo vos išskridus žąsims. Sakydavo, kad paukščiai geriausiai spėja orą. Niekas nepasakys, kas verčia juos skambinti dangaus kanklėm, užgaunant širdį nenusakomu grauduliu.

Rodos, septintoje klasėje rugsėjo vidury pamačiau į langą besidaužančias sniego plaštakes. Pasiūbavusios ore tirpo vos pasiekusios žemę.

– Sniegas, sniegas! – nesitverdamas džiaugsmu įlėkiau virtuvėn.

– Dar netikras, kaip sapnas, – nutildė mano entuziazmą Bronelė.

Tačiau aš nesitverdamas džiaugsmu išpoškinau tarnaitei:

Vėlka kosnes krint unt žemės

Balta snėiga gabala.

Va kor lįsėt, va kor dingsėt,

Vėsi žemės vabala.

Ir apkloje, aptapnoje

Žemę baltu pouku.

Vės po lauką kap patrakes

Laksta vėinu jouku.

Trašk po pečiaus šakale,

Va kap gera, vakale!

Lapkritį ėmus drėbti ubago kąsniais vėl įsitaisydavau fotelyje. Atsinešęs storą duonos riekę ir keletą gabaliukų cukraus, kojas užsiklodavau vilnoniu pledu, pasistverdavau Karlo Mayaus „Vinetu“ ir pasinerdavau į svajonių, užuojautos ir indėnų vyriškumo pasaulį. Užsinorėjęs atsigerti nesikapstydavau iš šilto pledo: kambaryje būdavo vėsoka – taupydavom malkas ir didžiąją krosnį kurdavom tik visiems susibėgus.

Brėkšmoje nebeįkirsdamas į raštą, stebėdavau sodą. Snaigės lipdavo ant serbentų krūmų, pro šakas lyg maži žiburiukai prasišvisdavo likusių kekių raudonis, juodi tvoros skersiniai išryškėdavo grafiška linija.

Ak, tie serbentai – mūsų koronė! Dešimties krūmų uogos buvo neįveikiamos. Kviesdavom pusseseres Šiaulytes – Adelę, Onutę, Marytę ir Elvyrą. Mamunėlė visaip jas matonydavo – saldainių saują paberdavo, šiltu pyragu su medumi vaišindavo. Giminaitėms ir kibiriuką uogų įsiūlydavo. Iškirsti kokį krūmą buvo tabu. Papunėlis gamindavo saldrūgštį serbentų vyną, nors pats negėrė. Pavaišinti svečią buvo jo šventa pareiga ir pasididžiavimas.

Agrastų „carskinė“ uogienė – mamunėlės kulinarijos viršūnė. Prisiminusi senelės receptą valandų valandas virdavo prieš Pirmąjį pasaulinį karą įsigytame variniame dubenyje. Mums sulaukus žalsvo gardumyno, įpildavo dubenėlin ir, įstačiusi sidabrinį šaukštelį, gėrėdavosi, kad šis nevirstąs.

– Vyšyj sort! – rusiškai pasakydavo. Gal todėl, kad „carskinė“ uogienė išvirta dubenyje su trim imperijos antspaudais.

Pritemus eidavau „lažą“. Ropšdavausi ant tvarto ir barzdos pašinu, t. y. šieno peštuku, traukdavau iš kaugės dobilų kuokštus. Barzdos pašinas buvo ilgas metalinis strypas su išsišovusia atplaiša – it žvejojimo kabliukas, tik šimteriopai didesnis. Kitame gale apvali rankena, kad įsispyręs į kaugę galėtum pešti dobilus ar šieną. Vasara kvepiančius tumulus nuleisdavau tvartan pro lubose iškirstą angą. Skubėdavau kūtėn, nes įėjęs jau rasdavau nekantruolę Bangą užsiropštusią ant šieno ir žliaubiančią, net seilės tykšdavo.

Šaltukas pradžiugindavo ir Sargį. Jam būdon įgrūsdavau šiaudų kūlį, o šuva džiaugsmingai skalydamas pranešdavo priimąs dovaną. Nesulaukęs, kol patapšnosiu per nugarą, ištraukdavo kūlį ir, dantim patikrinęs, ar tikras, vėl tempdavo atgal.

Paskutiniai rudens klapatai. Pypkiuodami aukštagardžiuose ratuose, skudurais apmuturiavę ilgas šakes, iš Kapėnų ūkio atvažiuodavo kresni žemaitėliai. Tai būdavo šeštadieniais, kai papunėliui neskirdavo pamokų.

Ponas mokytojas nesileido užkišamas už diržo, spėriai mojuodavo šakėm. Mėšlo plakiai lėkdavo į kiemą, papunėlis su tvirtu bernu plėšdavo suplūktą mėšlą, o trečiasis mesdavo į ratus. Iš tvarto kartkartėmis pasigirsdavo žiurkių cypimas, nespėjusios pasprukti paragaudavo šakių ar skriedavo kieman su mėšlo šultim.

Du katinai – Peckė ir Pindzelis – užlindę už šulinio dalyvaudavo sumaištyje.

Pamatęs atskridusios iš tvarto rudės nugarą Pindzelis šaudavo prie jos.

– Turiu! – niurnėdamas dumdavo pasistvėręs grobį.

Pasitaikydavo kačiuko didumo nevidonių. Pindzelis užsėsdavo raitas, nors sugautoji nesvietiškai cypdavo, bet katinas, tik jam žinomu būdu atlikęs eutanaziją, lavoną nunešdavo ant namo slenksčio ir grįždavo į medžioklės plotus.

Peckei žiurkės nebuvo hobis, tik palaikydavo kompaniją: visgi motina – nepaliks vaiko.

Tai buvo ypatingi katinai. Jie geranoriškai atsisakė giminių tradicijų – medžioti tyloje ir vienatvėje. Per mėšlavežį mesdavosi į azartiškas kovas, ignoruodami, kad būdoje jų amžinas priešas Sargis. Sužeistos ar nudobtos žiurkės kačių nedomino. Neoru tąsytis su nabaštikėliais!

Labiausiai gerbtinas buvo Pindzelis. Ne veltui kaimynai jį vadino Princu. Išsiskiriančio dydžio, balta apykakle ir tokiom pat kojinaitėm. Niekada nesidavė paglostomas, o įkyruolius perspėjęs kš kš, suleisdavo nagus.

Per morčių jam nebuvo konkurento. Apeidamas kvartalo kates drąsiai stodavo į pergalingą dvikovą. Tik vieną kartą grįžo apdraskytomis ausimis ir kruvina pasmakre. Peckė puolė sūnaus laižyti. Nepaliksi bėdoje, visgi giminaitis!

Po metų visoje gatvėje braižėsi kačiukai, kaip du vandens lašai panašūs į tėvą. Iš sūnaus Peckė vaikų nesusilaukdavo – kraujomaiša tabu. Nors skoniu mama nepasižymėjo – pasipildavo raudonkailiai, kerši, dėmėti murziai. Tikriausiai Pindzelis išreikšdavo nepasitenkinimą dėl spalvingų giminaičių, ir Peckė, vengdama šeimos konfliktų, mažylius nubogindavo į kaimynės Petrauskienės daržinę. Padidėjus alkanoms burnoms mama nuo virtuvės stalo nujodavo mėsos ar sūrio kąsnelį. Tačiau didesnių niekšybių privengdavo.

Sykį vakare virtuvėje ruošdamas pamokas išgirdau bildesį. Pakėliau akis – ogi ant krosnies apie puodą, kuriame mirko mėsa, nervingai vaikščioja Peckė! Nubloškusi dangtį katė svarstė, kaip išsitraukti karką. Vargšytė susidūrė su rimta problema – kišant vandenin letenėlę nudilgydavo šaltis ir žvejotoja žaibiškai ją ištraukdavo. Kelis kartus nupurčiusi vėl bandydavo. Aš nesusilaikiau nesikvatojęs. Peckė nustebusi atsisuko. Vargšelė taip įsijautė į žvejybą, kad tokios smulkmenos kaip aš nepastebėjo.

Baigę mėšlavežį, vėl sukaldavom gardus, pakreikdavom šiaudais patalpą ir padarę tiltuką vesdavom gyvulėlius atgal. Pirmąją varydavom karvę Bangą. Ji eidavo atsargiai pauostydama laikinąjį įrenginį. Paršiukai lyg bernai į diskoteką maudavo pasižvygčiodami – jaunam viskas gerai. Sunkiausia būdavo susitarti su Bice ir Cibe. Ožkos traukdavosi atbulos, net ragais grėsmingai pamojuodavo.

Pabaigę su tvartu, dar spėdavom suarti lauką. Galvotrūkčiais viena kitą paragindamos atlėkdavo vištos, net užsimerkdamos iš palaimos rijo sliekus.

Paskui drapakais išmušdavo grumstus, akėčiom sulygindavo lauką.

Po viskam nuvargę vyrai sugarmėdavo trobon. Palikę už durų mėšlinus čebatus, ilgai turkšdavosi prie kriauklės, senu papročiu apšlakstydami vienas kitą. Atleidę geliančias nugaras, ištiesę po stalu kojas, neskubėdami vaišindavosi.

Mamunėlė statydavo ant stalo dubenį šutynės, kurioje plaukiodavo riebalų akys, morkyčių skridinukai ir petražolės.

– Dar, dar srėbkit! Visas katilas jums, gerieji talkininkai, – širdingai ragindavo.

Kai po antros lėkštės nebelikdavo nė lašo, šeimininkė ovalion emaliuoton lėkštėn, mūsuose vadinamon palmesku, įversdavo kalną virtos kiaulienos. Mėsa garuodavo, o dubuo su troškintais kopūstais eidavo per rankas.

– Valgykit, valgykit – juk grobas grobą ryja, – laiminga juokdavosi šeimininkė, matydama, kad patiekalai tirpte tirpsta.

Talkos dienai virdavo firminį kisielių – iš spanguolių, serbentų ir vyšnių. Kito gėrimo nebūdavo ir vyrai reikšmingai nesižvalgydavo, nespragsėdavo į kaklą. Žinojo: pas Žilevičių šnapso – ni ni.

Atsisveikindavo širdingai, vieni kitiems dėkodami, gero linkėdami.

Rudens lietūs ateidavo neuždelsę. Drengdavo įkyriai, be perstojo, priestato skardinis stogas barabanydavo visais dangaus būgnais. Tvindavo Venta, Kalupis, per pievą uruliuojantis griovys. Vandenys pašokdavo ant tako, vedančio į miestelį, įsismaginę liedavosi į slėnį. Žmoneliai ropšdavosi ant ištižusio kelio, saugok Dieve nepataikysi ant akmenukų, prisemsi tupeles, miestietiškus kamašus.

Pasiekę Kalupio tiltelį gėrėdavosi: iš kur tokios marios vandens!

Pieva tapdavo neaprėpiama klampyne. Vienoje pusėje mūsų ir Varanavičiaus sodybos, kitoje – kliokiantis Kalupis, o pakraštyje – sukumpę storakamieniai gluosniai, subridę vandenin. Taip jie išbūdavo iki pavasario.

Gamta nuščiūdavo. Visur suspėjantis šaltis prie dangaus skliauto imdavo kalti baltutėles dūmų juostas.

Sveika, žiema!