Iš sodo bendrijos nario užrašų

STASYS JUREVIČIUS

Pabaiga. Pradžia Nr. 15

Taip baigiasi tėvų era, prasideda vaikų vaikelių, parazitų parazitėlių metai. Iki šiol buvome susidūrę su kaimynais, kurie dar bandė būti lyg ir žmonėmis arba bent jais dėtis. Tačiau atėjo nauja karta, dažnai neišsaugojusi jokio žmogaus dvasios pavidalo. Tai maždaug keturiasdešimtmečiai, ne kartą sėdėję kalėjimuose ir kitokius gyvenimo universitetus baigę. Jų vaikai – jau absoliučiai degradavę vagys ir narkomanai.

Apie kaimyno keturiasdešimtmetį sūnų mes šį tą nuo seno žinojome, juo labiau kad jis iš pradžių ir gyveno pas motiną – mūsų buto kaimynę, linksmo, gėrimu ir meilės nuotykiais paįvairinamo gyvenimo mėgėją. Girdėjome, kad jis dar mokykloje, būdamas nepilnametis, peiliu nudūrė draugą, vėliau bene porą kartų už vagystes tobulinosi kolonijoje. Šiaip buvo mandagus, visada sveikindavosi, retkarčiais išgėręs prašydavosi per mūsų balkoną įleidžiamas į savo butą. Įleisdavome: kaimynas, kurgi žmogus dings, jei prarado raktą.

Kažkada sode pas anksčiau mūsų aprašytą kaimyną lankydavosi anūkai – minimo sūnaus vaikai. Prisimenu tokį atvejį. Visa šeima kažką dirbome netoli savo namelio. Tik spėjome minutei kitai nusisukti, grįžtame į namelį – ant staliuko paliktų sausainių niekur nematyti, nors pasiusk. Supratome: už keleto metrų prie senelio namo žaidė vaikai. Niekam nieko ir nesakėme, tik juokavome: anūkai pažaidė – sausainių nebėra. Bus geri specialistai – juk vagių vaikai, jų dinastijos atstovai. Nė kiek neapsirikome.

Kaimyno anūkai – tai anūkai. Bet irgi ne visai. Vienas, tiesa, tikras anūkas – sūnaus vaikas. O kitas tik sūnaus žmonos.

Sūnaus žmona – pusiau rusė, pusiau lenkė – taip pat tik iš dalies žmona. Kažkada ją paskolino ar išnuomojo kalėjimo draugas. Kai tas draugas sėdi kalėjime, šitas gyvena su žmona. O kai anas grįžta:

– Grąžink – pasinaudojai, užteks, dabar leisk man pasinaudoti.

Kai anas sėda – ir vėl šis gyvena su žmona, kaip ir visi vyrai. Gal dabar tai ir normalu.

Turime naujus kaimynus: jau minėtą buvusio kaimyno sūnų su šeima, jeigu ją galima taip vadinti. Vaikai irgi jau beveik suaugę, jau spėję pagyventi valdiškose įstaigose. Lyg ir bandė mokytis vienoje ar kitoje mokykloje, vienoje ar kitoje klasėje. O iš tikrųjų, atrodo, niekur rimtai nesimokė, nieko nebaigė ir, be abejonės, nebaigs, išskyrus gyvenimo mokyklą. Anksčiau ne kartą tėvų ieškojo socialiniai darbuotojai, bet ar rado – labai abejoju. Sunku juos ir rasti, nes jų visai kitas gyvenimo būdas: paprastai dieną miega arba geria, o naktį veikia – eina vogti. Tenemėgina nepageidaujami žmonės jiems dieną belstis: niekas neatsilieps, suprask, mūsų nėra – esame darbe arba išvykę. O dirbti jie niekur nedirba. Pats dabartinis kaimynas lyg ir bandė padirbėti mėnesį kitą statybose ar kloti šaligatvio plyteles. Ilgiau neišbūdavo: trukdė gerklė (alkoholikas) ir tinginystė. Bent jau žmogus bandė dirbti, o tai jau šis tas. Neištvėręs šaukė savo tėvui:

– Ar aš durnas, kad už penkis šimtus litų dirbčiau?! Man maža! Tegu durniai dirba!

Apie visa tai anksčiau pasakojo jo tėvas – buvęs mūsų kaimynas, taip pat mano žmona, tą pokalbį girdėjusi. Tėvas atsakęs sūnui:

– Na ir lengvą profesiją tu, sūneli, išsirinkai, – tad dabar žinokis!..

Nesunku pasakyti „žinokis“, o sūnelis reikalauja padėti – ir tėvas padeda: septyniasdešimtmetis pensininkas pina krepšius, per šienapjūtę ir rugiapjūtę talkina seseriai ūkyje. Buvo kviečiamas ir sūnus su šeima – tegu sau vasarą pagyvena, pažvejoja kaime netoli Ignalinos, pamiklina rankas ir kojas laukų darbuose. Bet kur jie tau dirbs, kai lyg čigonams vėjai galvose švilpia. Tačiau tinginystė – pusė bėdos. O kaipgi rimtai dirbs ir gyvens valdiškose pataisos įstaigose mokęsi miesto ar priemiesčio vaikeliai, kai pas tetą ir kitus kaimynus visko su kaupu – lašinių, dešrų, medaus?! Ir vaikeliai ne tik ėmė visur landžioti, vagiliauti, bet ir prasimanė kaime visai negirdėtų dalykų: ogi vidines kaimynų namo sienas ištepti medumi, kad būtų saldžiau gyventi. Kaip tarė, taip ir padarė. Paskui teliko vienas kelias – nešti kudašių iš kaimo. Taip teta neteko būsimųjų žemės artojėlių, užvadėlių senatvėje.

Tačiau ir to negana. Mūsų dabartinio herojaus antroji pusė, viską gerai iššniukštinėjusi, iš tetos čiužinio ištraukė ir į savo užantį įsidėjo nei daug, nei mažai – šešis tūkstančius litų. Taip graži giminė gražiai pasidarbavo sodžiuje, gerindama žemės ūkį.

Pavasario darbų pradžia – pats įkarštis. Vis dėlto kartais nuo darbo pakeliam galvas: nelabai suprantami dalykai dedasi kaimynų sklype. Kaimynai dirba. Atsikvepia valandėlę – ir vėl kasa, varpo, grėbsto žemę. Taip jau kelios dienos. Ir stebiesi – gal iš tikrųjų žmonės keičiasi, gal ir tikrai darbas sukūrė žmogų. Ir lengviau sieloje.

Netrukus atsikvošime: jei ir sukūrė, tai ne visus. Nebe pirma diena kaimynėliai ilsisi. Reikia ir pailsėti. Tik kad jie ilsėdamiesi dar labiau pavargsta: moteriškė, jei ir išlenda iš namelio, tai kojas kilnoja tarsi gandras, ką gi ji čia padarys, jei kojos sustabarėjo, nebepaklūsta šeimininkei. Vyras sverdi kaip medelis vėjyje. Gal ir nusilpo žmogus, juk buvo atpratęs nuo darbo.

Darbo įkarštis seniai baigėsi: dirvonuoja kaimynų žemė. Užtat gražiai žydi pienės, gausu žolės. Iš jos kyšo ir dilgėlės. Bulvių dirvoje styro pavieniai bulvienojai. Kaimynai geria. Padaro dienos kitos pertrauką – ir vėl geria. Ir ne vieni geria. Vidury dienos (ką jau kalbėti apie naktį) prieina privažiuoja įvairių įvairiausių padarų, paskui vieni iš jų dar bando vaikščioti išsiskėtę apie kaimynų namelį, kiti jau pereina į žemesnę gyvūnų raidos pakopą – ropoja keturiomis arba šliaužo. Pro namelio duris išvirsta veblenantis keturiasdešimtmetis kaimynas ir, pamatęs netoli sklypo ribos ravinčią moterį, pro dantis iškošia:

– Sosedka rakom… Ubju!

Ir visada, kai tik jis daugiau išgeria ir mėgina išreikšti savo sunkiai nusakomą drumzliną pasaulėjautą, žodžių ir sakinių tiradoje paskutinis tarsi viską apibendrinantis žodis būna vis tas pats: „Ubju!“

Gėrimas – normali būklė. Jei kurią dieną pamatai negirtus kaimynus, atrodo, kažkas negerai, gali keli šunys nugaišti. O šiaip kartais pati kaimyno žmona skatina vyrą gerti. Kai jis pasigeria ir atbunda jo vyriški instinktai, žmona iš namelio šaukia:

– Tai gyvulys: vis lenda ir lenda – jam vis neužtenka!

Pasirodo, ji turi meilužį iš tos pačios jų gaujos. Dažnai kyla ir muštynės: nelabai ir suprasi, ko jie nepasidalina – naktį prisiplėšto grobio ar meilės, o gal ir to, ir ano. Keletą kartų kaimynas buvo smarkiai primuštas, išmušti priekiniai dantys.

Vasarą kaimynai turėjo įsirengę ir savotišką viešnamį. Ateidavo pažįstami ar nepažįstami vyrai, atsivesdavo savąsias arba būdavo aprūpinami moteriškaitėmis. Ne kartą čia su jaunesniais vyrais linksminosi ir mūsų herojaus motina. Susidarė įspūdis, kad dėl meilės objektų, net ir dėl žmonų, čia per daug nekovojama. Jei mušamasi, tai paprastai būna išgerta arba per mažai, arba per daug: dar butelis kitas – ir reikalai išsisprendžia savaime. Matyt, šiais laikais ir žmona – ne toks dalykas, kad dėl jos būtinai reikėtų galvą guldyti. Visai kas kita pinigai: jų mirtinai reikia – norisi išgerti, ir norisi taip, kad atidėti negalima. O žmona galima ir pasidalinti: neatkąs – ne vilkas. Geram draugui negaila. Seniau buvo net posakis: žmogui – ne žydui.

Tiesa, žydų čia turbūt nė kvapo. O čigonų pasitaiko. Kaimyno žmonos sesuo taip pat ištekėjusi už čigono. Retkarčiais atvažiuoja prabangia lengvąja: vaikšto išdidūs – ponai, ką jūs pasakysit! Atveža maišą miltų. Miltai, ir tiek. O kas miltuose – niekas nemato. Gal narkotikai, gal dar kas nors – nepasakysi.

Minėtos muštynės bene dažniausiai vyksta dėl paprasčiausių – ir drauge nepaprasčiausių – dalykų. Šiuose linksmybės namuose apgyvendinami pašaliniai žmonės, vėliau nugirdomi, gal ir kitaip linksminami. Aišku, rytą pasigenda pinigų. Tada ir dūžta langų stiklai, balkono rėmai. Ką gi – linksmybės reikalauja aukų. Paskui – tik širdgėla.

Kaimynas, nors jau ne kartą teistas, o pasigėręs – visiškas nepraustaburnis, nėra iš blogiausių tos rūšies padarų. Bene viską lemia jo lengvabūdiškas charakteris. Iš tolo pajunta butelio galimybę – ir nebegali susilaikyti. Bevalis. Nepajėgia atsispirti ir kitoms (pirmiausia vogimo) pagundoms. O ir pilvas verčia.

Jo žmona – užkietėjusi slapukė, vagia daržoves iš mūsų daržo ir moko vaikus, kaip reikia vogti. Dažniausiai vagia po truputį, sistemingai: nepastebimai dingsta ankstyvosios bulvės, vėliau česnakų galvutės, retėja morkos, krapai. Retėja pamažu. Rudeniop kasame bulves nykštukes. Ir telieka galvoti: neišaugo, ir tiek. Tačiau po tako plokštėmis atsitiktinai aptinkame išlikusių tokių, kad ohoho. Tikros bulvės – kaip geri kumščiai. Pasakome ir savo kaimynėliams. Jis ginasi, vaidina pasipiktinusį, keikiasi. O ji rėžia ramiai ir paprastai:

– Aš nesikeiksiu. Aš tyliai savo padarysiu!

Žemė pradžiūvusi. Jau kelias dienas lankėmės sode: žmona grėbstė dirvą, ravėjo narcizus, aš genėjau obelis ir serbentus, agrastus. Ruošiamės pradėti lauko darbų sezoną.

Šiandien žmona sėjo žirnius. Grįžusi namo pasakojo:

– Man dirbant, prie mūsų namelio tiesiai per dirvą atbrido – skersa atpūkštė – girta kaimynė, ėmė keiktis ir šaukti, kad jie išpjaus mūsų obelis. Mat tos jiems trukdo gyventi: dėl jų dingo elektra. Aš pasakiau: tik pabandykit, kviesiu policiją.

Žmona ją išprašė, kad ir piktuoju. Pasirodo, elektros laidai į jų namą nuo stulpo nutiesti per mūsų obels viršūnę. Kaimynai vagia elektrą: jau dvi žiemos neblogai verčiasi ir be malkų. Kad galėtų vogti, apnuogino laidus. Kai pakyla didesnis vėjas, laidai siūbuoja su medžiais – ir elektra nutrūksta. Arba tarsi žaidžia: tai įsijungia, tai išsijungia – mirksi, gerbiamus mūsų girtuoklius erzina. Kaimynėlis įširdęs blogiausiais rusiškais žodžiais neakivaizdžiai iškeikė mane, paskui ir mano žmoną: žadėjo padegti, užmušti. Žmona nuėjo pas tolimesnius kaimynus – tikrai ar tariamai skambinti policijai. Tuo metu kaimynėlis mėgino lipti ant statinės prie savo namelio – siekti laidų. Bet atsitiko taip, kaip ir turėjo atsitikti: nukrito ir išsidrėbė ant mūsų serbentų. O, kaip žinoma, girtuokliui velnias pakiša pagalvę.

Į policiją dėl šių degradavusių žmonių, o tiksliau – dėl jų vaikų darbelių, man jau teko kreiptis anksčiau.

Čia reikia kai ką paaiškinti. Kaimynai nemėgsta kačių, šunų, bet kažkodėl juos laiko. Šie naminiai gyvūnėliai tiesiog prašo juos gelbėti. Todėl mes būname priversti nešioti kaulus ir maisto atliekas, kačių ėdalą: baisu žiūrėti į alkanus kenčiančius gyvūnus. Prisimenu, vieną rudens dieną kūrenome laužą: nešėme sukapotas išdžiūvusias medžių šakas, sausas žoles, popierius. Negalėjau atsiginti nuo sulysusio kaimynų šunėko – vieni kaulai ir oda, – kai jis bandė plėšti man iš rankų ir ryti popiergalius. O tuo metu, vidurdienį, jo šeimininkai girti drybsojo namelyje, retkarčiais pakeldami galvas ir pro srėbtuves išstumdami rusiškus keiksmažodžius. Nei šaukti, nei dejuoti, bet ne mažiau siaubinga negu Brisiaus istorijoje. Pasirodo, šunelis nešertas daug dienų išbuvo uždarytas sandėliuke.

Atsimenu, aną žiemą man bent kartą per mėnesį lankantis sode kaimynų katė visada pasitikdavo ir, pasilypėjusi ant nupjauto medžio stuobrio, tarsi išlydėdavo. Vėliau dingo.

Dabar mus pasitinka jos duktė: stengiasi patekti į mūsų namelį, jame pasilikti. Vieną vakarą netyčia ją užrakinome.

Sode nebuvome keletą dienų. Ateina žmona ir randa išimtą namelio langą: išleido katę – daugiau lyg ir nieko nepaimta. Viską supratome, bet supratome, kad jeigu tik būtų norėję, galėjo mums paskambinti: telefoną žinojo. Matyt, čia jiems buvo tik dingstis patikrinti, kas namelyje.

Be abejonės, tą padarė kaimynų vaikai. Geri vaikai, kai jiems jau bene po aštuoniolika metų. Reikėjo pranešti policijai, bet tą kartą susilaikėme – ir apsirikome.

Šiaip vadinamieji vaikai (du netikri broliai ir kaimynas iš už tvoros) per dienų dienas trainiojasi po sodus, nieko neveikdami, dažnai lyg nuo ko apspangę, matyt, nuo narkotikų. Naktimis vagiliauja: ne vieną sodo namelį apiplėšė. Ir tėvams gerai: jei kas pagauna – mes atseit nieko nežinome, vaikai paišdykavo. Vienas iš jų, vyresnysis kaimynės sūnus, nors jau suaugęs, atrodo kaip tikras nesubrendėlis: mažas, galva įtraukta, rankos nukarusios, kai eina – akys šmirinėja į visas puses. Kartais mandagiai pasako „labą dieną“: jei sveikinasi, vadinasi, kažką bloga padarė – pavogė, apgadino augalą ar panašiai.

Paprastai jų trijulė subruzda mums išeinant iš sodo: laisvos rankos – balandėliai tik žvalgosi, tariasi, rengiasi vakaro ar nakties žygiui.

Vieną rytą skambina Drakošienė, dabar jau gerinanti santykius su mumis. Praneša, kad apvogta laikina jos sodo gyventoja: išneštas televizorius, radijo aparatas, dar kažkokie indai. Sako, pažiūrėkite, ar jūsų niekas nepaliesta. Nuvykstu. Kur tau bus nepaliesta! Išimtas ir prie namelio pastatytas langas: aišku, pro jį lįsta. Tolimesnio kaimyno padedamas, įdedu langą. Sutemsta. Tik kitą dieną išsiaiškiname, kad pavogta metalinė sudedamoji lovelė, nemaža tulpių dėžių, dar kai kurie metaliniai daiktai – tiks metalo supirkimo punktui, kurui. Be abejonės, tai „vaikų“ darbas: nepranešėme aną kartą policijai, dabar veikia toliau. Įsivaizduoja, kad jų bijome. Sutikęs įtrauktagalvį, pareikalavau grąžinti daiktus. Jis tik dar labiau įtraukė galvą. Parašiau raštą apie kaimynėlių veiklą policijos komisarui. Pasirodo, policijos suvestinėse net nepažymėta, kad buvo apiplėšta Drakošienės gyventoja. Suprask kaip nori.

Komisariate kažkodėl labiau domėjosi ne įtariamųjų asmenybėmis, o manimi: turėjau rašyti, kur ir kada esu gimęs, ar neteistas, ar vedęs ir kiek kartų… Tarsi aš pats būčiau nusikaltęs. Atvykę į sodą su policija, įtariamųjų neradome – pasislėpė. Po kelių savaičių policija man atsiuntė raštą, kad įtariamieji nenustatyti. Vėliau dar kartą mane kvietė ir turėjau jiems kartoti tą patį, kad dar vėliau, rodos, jau iš prokuratūros atsiųstų naują raštą, jog nėra nusikaltimo sudėties.

O šiaip policijos inspektoriai viską žino: kas kur gyvena, ką kada apvogė ir ką turbūt apvogs. Aš jiems papasakojau, kad prieita net iki to, jog vidury dienos vienas vagis neša per sodą papjautą aviną (aišku, atvežtą iš kaimo) ir nieko nebijo – pašvilpt. Drauge pasijuokėme.

O policija ir be manęs žino, kad naktimis pas mūsų kaimynus važinėja vagių mašinos, žino, kur vagių štabas, mašinų vogimo centras, ir dar daug ką žino, bet nieko nedaro arba nieko negali – visiškas policijos bejėgiškumas, nevisavertiškumas.

Dabar grįžkime į šiek tiek ankstesnį laikotarpį. Prieš keletą metų už Drakošienės sklypo, už vielinės tvoros, apsigyveno nauji pusamžiai kaimynai – daili maždaug keturiasdešimtmetė dzūkė ir jos vyras (vėliau sužinojome – sugyventinis, arba draugas), keturiasdešimties ar truputį vyresnis. Ir sūnus – būsimas kvalifikuotas statybininkas, būsimas Lietuvos karys, būsimas… Taip kalbėjo tėvai.

Vidutinio amžiaus kaimynai bematant susiuostė: rudenį ir žiemą, mums negyvenant sode, mūsų sklypą perkirto skersiniai takai – dieną naktį ėmė trypti didelės ir mažesnės pėdos. Nepaisant keistų ir neįprastų naujovių, rodos, ką gi čia labai ir sakysi: kaimynai lyg ir mandagiai sveikinasi, kaip ir dera normaliems žmonėms. Pažadėjo, kad pavasarį ir vasarą sodo netryps.

Vėliau matome, kad ir naujieji mūsų pažįstami beveik kasdien kažkokie skersi, tarsi kuolu trenkti vaikšto. Ko čia labai kreipsi dėmesį – visko žmonėms pasitaiko. Bet vis dažniau, ir mums esant, mėgina traukti skersai mūsų daržo, nors yra takai, iškloti plokštėmis. Na ką gi, matyt, įprotis. Naujasis juočkis kresnas, tačiau galvą vis žemiau nukaria, žvilgčioja iš padilbų.

Dar dažniau ėmė dingti mūsų krapai ir kitos daržovės: juk palyginti jauniems stipriems žmonėms, bendraujantiems su mums jau gerai pažįstamais kaimynėliais, reikia užkandos.

Vieną popietę, dirbdamas darže, suklūstu. Gal man tik taip pasigirdo, juk čia ausys jau prie visko pripratusios. Ne, nepasigirdo. Mūsų gražuolė gal ir įmetusi, bet nesvirduliuoja. Eina ji sodo taku su naujųjų savo draugų nepilnamečiu sūnumi ir kartoja jam:

– Nepisk tu manęs, aš tau sakau, kad nepisk…

Ir nudrožia lyg niekur nieko. Mudu su žmona savotiškai pritrenkti: iki šiol negirdėta nematyta, kad suaugusios moters lūpos tartų kažkokiam vaikėzui tokius žodžius.

Aišku, ji tą žodelytį mechaniškai išsivertė iš rusų kalbos, aišku, kad kalbėjo ne apie seksą. Ir vis dėlto – argi galima įsivaizduoti kad ir paprasčiausią kaimietę prieš dvidešimt trisdešimt metų taip kalbančią?!. Tikra dabartinė romantika, dabartinė poezija… Viskas apvirto: lyg ir nebe taip baisu. Tik vienas paprastas klausimas: ant kokios dorovės pakopos toks žmogus, ko iš jo dar galima tikėtis?.. Ir kokiu elgesiu dar galima stebėtis?.. O gal aš pats šiais laikais – tik beviltiškai pasenęs moralistas?..

Suabejojęs savimi, prisiminiau didžio mūsų kultūros žmogaus Juozo Keliuočio žodžius iš pokalbio su juo.

– Seniai turi laiku numirti, – tvirtino jis.

Man perklausus, kaip tai suprasti, kai ir jis nebejaunas, atsakė:

– Nebūtinai fiziškai.

Bet taip buvo pasakyta visai apie kitką – apie ano meto kultūros žmones. Įdomu, ką jis dabar apie mus visus – senus ir jaunus – pasakytų?..

Jau nemaža žodžių ištarta apie sodo kaimynus, ir dauguma negeri. Kažkaip nekaimyniški. Tokių žodžių jokiu būdu negalėčiau paberti, jei kada rašyčiau atsiminimus iš savo gimtojo kaimo praeito amžiaus viduryje ir vėliau. Panašūs žodžiai skambėtų šventvagiškai. Deja, prieš gyvenimą mes visi bejėgiai.

Tačiau, savaime suprantama, pašaliniam žmogui kils natūralus klausimas: negi dabar nebeliko gerų žmonių, normalių kaimynų, žmoniškų santykių? Be abejonės, liko. Bet rašyti apie tai – ne šių užrašų tikslas.

Tačiau… Tačiau… Neatsigindamas nuo galvoje kirbančios pasiūlos, pamėginsiu trumpai pateikti ir paprastų paprasčiausio, niekuo ypatingu neišsiskiriančio normalaus kaimyniško bendravimo pavyzdį. Kalbėti apie kokią nors draugystę čia būtų netikslu. Pakalbėsiu gal ne tiek apie kaimyniškus, kiek apie paprasčiausius žmogiškus santykius.

Mes – vieni iš artimiausių kaimynų, bet mus skiria daug kas: vielos tvora, nuo seno atribojusi sodo brigadas, tautybė – mes lietuviai, jie rusai, išsilavinimo profilis – aš humanitaras, jis inžinierius… Daugiau nėra prasmės ir vardinti – jaučiu, kad lemia visiškai ne tai.

Pavasaris. Netrukus vėl šnerves kutens aitrokas ariamos žemės kvapas. Prisipažinsiu atvirai: nieko labai sode nepasiilgau, tik savo kaimyno už vielos tvoros, na, gal dar varnėno, gal… Norėčiau, kad kaimynas ir toliau būtų sveikas, žvalus, santūrokas, jaukiai besišypsantis.

Šypsena melancholiška, didelę netektį patyrusio žmogaus. Bet tikro žmogaus, nesiskundžiančio, nedejuojančio. Tarsi jam ir nėra jokių nelaimių, vargų.

O prieš keletą metų, kasdamas šulinį, žemėmis užvirto jo suaugęs sūnus, pernai pavasarį sode nebepamatėme žmonos, kilusios iš Sankt Peterburgo, – mirė nuo vėžio, net nežinojome: susitikdavome tik sode, dažniausiai prie tvoros, dar pakeliui į sodą arba iš jo.

Sodas sodas, juodašonis varnėnas, sparnelius skeryčiojantis medy. Trumpai gyvenimui čiulbantis paukštis. O argi mes ne tokie patys? Ir nelabai ką protingesnio galima pridurti.

Nebėra kaimyno gyvenimo draugės. Netrukus gal nebebus ir jo, mūsų. Šiek tiek esame spėję suartėti, daugiau prasilenkę.

Pasikalbėdavome apie vaikus, anūkus, moterys per tvorą pasidalindavo pirmaisiais ridikėliais, krapais, agurkais. Ne dėl naudos, bet dėl paprasčiausios žmogiškos šilumos. Nieko esmingo viena kitai, rodos, taip ir nepasakė.

Su kaimynu persimesdavome keletu žodžių, paspausdavome vienas kitam ranką, – nusišypsodavome natūralia šypsena, ir darydavosi jaukiau, lengviau sieloje. Pasijusdavai prie žmogaus prisilietęs.

Kaimynas vejai nušienauti man paskolindavo dalgį, aš bandydavau jam atsidėkoti, ne visada vykusiai: kartais siūlydavau vaisių anūkėlei.

Jis – Lietuvos rusas, kilęs nuo Šiaulių, senas inteligentas, gal ir inteligentiškumo pavyzdys. Iki šiol niekada nesame drauge stikliuko pakėlę. O ar apie tai katras kada nors pagalvojome? Nežinau. Turbūt ne tas svarbiausia. Tai kas gi svarbiausia? Kad aš žinočiau… O gal ir pakanka kaimynui paspausti ranką, persimesti vienu kitu žodžiu ar ilgiau sušnekti, kad pajustum – pabuvai su žmogumi.

Graži vėjuota diena. Linguoja supasi piktžolėmis apaugusio alkoholiu gerkles plaunančių kaimynų sklypo augalai – nelabai ir atskirsi, kur gėlės, o kur piktžolės. Gal taip ir geriau: pašalinė akis nepastebės, ko jai ir nereikia matyti.

Atvykusi jauna moteriškaitė ilgai sukaliojasi tarp augalų: suprantame, kad pjausto nepribrendusių aguonų galvutes. Ir pati tokia nedidelė, rausvoka tarsi aguonėlė. Aišku, narkomanė ar narkotikų tiekėja.

Panašių moteriškių atvykdavo ir anksčiau, tik į tai mes nekreipėme dėmesio. O šiandien matome: smarkesniam vėjui pučiant, trise (šeimininkė, gražuolė atvykėlė ir dar viena būtybė) sverdi supasi, apsiaustų skvernais prisidengdamos, slėpdamosi, lyg kažkokį nesuprantamą šokį šokdamos – gamina aguonų kvaišalą.

Kai vėjas prityla, ir moteriškės aprimsta. Sustiprėjus vėjui, moterys įsisiūbuoja: aguonos plazda. Ilgiau stebėdami, ir mes nuo vėjo tarytum pradedame sverdėti. Ir gražu žiūrėti, jeigu nieko nemąstai. O iš tikrųjų ką čia gero ir sumąstysi: pasverdėkime, jeigu jau dorai ir protingai gyventi negalime, – kvaišybės metas. Gal vėliau išsiblaivysime.

Pasverdėkime daržuose ir soduose.