Kokią žinią šįkart atnešė Orwellas?
MARIUS PLEČKAITIS
George Orwell. Katalonijai pagerbti. Romanas. Iš anglų k. vertė Arvydas Sabonis. K.: Kitos knygos, 2010. 280 p.
Neklibantį modelį, kaip rašyti apie karą, kadaise nukalė toks Erichas Maria Remarque’as. Tą jis padarė 1929 m., aprašęs Didžiojo karo, vėliau praminto Pirmuoju pasauliniu, vargus ir ontologijas. Dėl įtaigumo, nereikia net priminti, knyga buvo bemat išgraibstyta ir dar daug kartų išleista, išversta į gyvą galą kalbų. Taigi bent jau Lietuvoje po Remarque’o ilgą laiką neturėjome kažko panašaus, nebent „Dėdes ir dėdienes“ ar „Kaip tampama albinosais“. Žinoma, juokauju.
Karo mėgėjai ar ultranacionalpatriotai mane prismeigs prie garsiosios Pūlinio lovelės, jei pasakysiu, kad „Katalonijai pagerbti“ yra vienas geriausių romanų apie ginkluotas kovas, susirėmimus, jų betiksliškumą. Visų pirma nemanau, kad knygos apie karą turi būti banaliai sudramatintos ar išstumiančios kalakutą ant Padėkos dienos stalo. Erichas Maria vienas pirmesnių aprašė beprasmybės, tuštybių mugę, neabejotinai atsirandančią kare ar net jį sukeliančią. Nenuostabu, kad ir „Katalonijai pagerbti“ žaidžia ramumu ir dažnai karas čia stebimas iš šalies.
Esame įpratę skaityti kitokius George’o Orwello kūrinius, konkrečiai – balansuojančius tarp utopijos ir beprotybės. Šį kartą į rankas patenka ankstesnių brito patirčių konstruktas – mėginimai pateikti Ispanijos pilietinio karo, vykusio XX a. ketvirtajame dešimtmetyje, nešališką (kiek tik tai įmanoma) interpretaciją. Orwellas į karą įsitraukia kaip kairiųjų kovotojas, šventai tikėdamas, kad gelbsti Ispaniją nuo Franco fašistinės diktatūros baisumų. Tačiau jau kūrinio viduryje gerbiamo autoriaus įkarštis atslūgsta ir jis nebyliai prisipažįsta nenorįs iššauti iš senutėlaičio ginklo.
Tai, kad Ericas Arthuras Blairas (tikrasis rašytojo vardas) į Ispaniją vyko ne tik norėdamas pašaudyti, turėtų būti suprantama ir LRS nariams. Socialinė atskirtis, diferenciacija, hėgeliškasis fašizmas, religijos viešpatavimas – šie ir kiti veiksniai nedavė ir neduos ramybės ne vien Orwellui. Nereikia net aiškinti, kad superpajautą turintis asmuo negali ramus stovėti, kai pasaulis taip dreba.
How can we dance when our earth is turning How do we sleep while our beds are burning
Taip dainuoja australų grupė „Midnight Oil“. Beje, vokalistas Peteris Garrettas šiuo metu eina Australijos aplinkos apsaugos ministro pareigas. Įkvepia, ar ne?
Pateikiamas 1936–1937 m. Katalonijos portretas graudžiai kontrastingas. Kūrinio pradžioje skruzdėmis bėgiojusį šiurpuliuką greitai pakeičia elementari antipatija kovotojų už laisvę nesusitelkimui, išsiskaidymui ir neorganizuotumui. Būtų kvaila perpasakoti visų pilietiniame kare veikusių kairiųjų profsąjungų, politinių partijų, anarchistų ar dešiniųjų pajėgų ypatumus ir įdomybes. Juo labiau kad pačiam Orwellui ne visada buvo lengva perprasti painią Ispanijos situaciją. UGT, CNS, PSUC, JSI, AIT, POUM, FAI… – daugybė panašių kovos grupių, veikusių kare, iki šiol ekspertus verčia diskutuoti, ar knyga gali būti laikoma patikimu pirminiu to meto istoriniu šaltiniu.
Visgi Orwellui nors trumpai ir gal apgaulingai teko pasidžiaugti socialinės lygybės dvelksmu: žmonėmis, besikreipiančiais „tu“, bliaunančiais revoliucines dainas, pasipuošusiais proletariškais apdarais ir šurmuliuojančiais centrinėmis gatvėmis, reikalaujančiais „jokių arbatpinigių“ politikos. Net jei tai buvo išsigandusių kiškių spektaklis, koks jis vis dėlto įspūdingas!
Tiems, kas manė, kad Orwellas buvo eilinis džiovos kamuojamas bejėgis rašeiva, būtinai reikėtų perskaityti knygą „Katalonijai pagerbti“. Čia Orwellas, tiesa, turėdamas galimybę save mitologizuoti, aprašo bemieges naktis, mėginimus tarp nieko apie kovas neišmanančių ispanų įvesti vienokią ar kitokią tvarką ir karinę drausmę. Galų gale net į kaklą snaiperio pašautas žurnalistas pas angelus neiškeliauja.
Orwellas kare priklausė POUM, mįslingai santrumpai, dažnai oponentų siejamai su Trockiu, ne tokiais palankiais atvejais, vaidenantis Stalino šmėklai, – su fašistais. Dėl priklausymo minėtai jėgai Orwellui iš Ispanijos vos pavyksta ištrūkti. Kokie skirtingi kartais būna sinonimai! Tęsiant polemiką apie politinius kivirčus, galima prisiminti ir dabartinę Lietuvos būklę. Radikalioji kairė, anarchistai kaip velnias kryžiaus, kaip vampyras dienos šviesos, kaip Medūza veidrodžio bijo neonacių šūkalojimų ir galimų veiksmų. O pastarieji lygiai taip pat (nepasakysi, kad labiau) bijo ar nekenčia užsieniečių ir LGBT (lesbiečių, gėjų, biseksualų, transeksualų – žymėjimas, vartojamas nuo XX a. paskutinio dešimtmečio). Reikia pasakyti, kad besaikė priešų hiperbolizacija kaip niekas kitas kenkia patiems kovotojams, nes pasitelkiant jų baimę statomi nesugriaunami „blogybių“ pamatai, greitai išsikerojantys iš vaizduotės į substancinį pavidalą. Panašiai ir 1936–1937 m. neramumuose neapgalvotas ir tik iš pirmo žvilgsnio antikapitalizmo forma angažuojamas poreikis sunaikinti viską, kas nėra „mes“ (prisiminkim Jevgenijaus Zamiatino „Mes“), buvo trumparegiškas ir labiau reprezentavo suirutę nei rimtą, apmąstytą pasipriešinimą vergvaldiškai postfeodalijai.
Pamąsčius, kokią žinią galėtų teikti knygos apvalkale atsidūrę Orwello atsiminimai, iškyla keli nekonkretūs atsakymai. Pirma, „Katalonijai pagerbti“ yra viena iš autoritetingesnių kapitalizmo, liberalizmo ir buržuazijos kritikų. Antra, tai pamažu susiformavusi autoriaus abejonė dėl karo kaip socialinių pokyčių įrankio. Atrodo, kad tai puikiai įsisąmonino išnaudotojų klasė ir kapitalizmo pabūklus nukreipė į išteklių ir energetikos pasiūlos kontrolę.
Nepagyriau puikaus Arvydo Sabonio, kaip įprasta susitvarkiusio su Orwello vingrybėmis, vertimo.
