Džihadas: iš meilės Dangui ar duonai ir datulėms?

SAUDADA

MUCHAMEDAS (XXXXVII sūra)*
1 (1). Tiems, kurie netikėjo ir išsisukinėjo iš Alacho kelio, Jis stumtelės į klystkelius jų veiklą.
2 (2). O tiems, kurie įtikėjo ir darė gerus darbus, ir įtikėjo tuo, kas buvo atsiųsta Muchamedui, – o tai – tiesa iš jų Viešpaties, – jis sušvelnins kvailus poelgius ir sutvarkys jų padėtį.
3 (3). Tatai – už tai, kad tie, kurie netikėjo, nusekė paskui melą, o tie, kurie įtikėjo, nusekė paskui tiesą savojo Viešpaties. Taip pateikia Alachas žmonėms jų pačių pavidalus!
4. O kada sutiksite tuos, kurie neįtikėjo, tai – kirtis kardu per kaklą; o kada imsitės didžiojo jų išnaikinimo, tai suveržkite pančiais
5. arba malonė po to, arba išpirka, kol karas nesudės savo nešmenų. Taip! o jeigu įsigeistų Alachas, jis padėtų pats sau prieš juos, bet tai todėl, kad vienus išmėgintų kitais. O tų, kurie nužudyti Alacho kelyje, – niekados jis nenustums nuo kelio jų darbų:
6 (5). jis ves juos ir išsaugos jų padėties darną
7 (6). ir įves juos į rojų, kurį jis leido jiems pažinti.

Įšoku į pusklaikį autobusą, dviem aukštais užkrautą arabų. Vairuotojai čia turbūt kokie pašalinti nepažangieji džihado mokyklų auklėtiniai, dabar duoną uždirbantys pilotuodami pusšimčio metų senumo klebančias neidentifikuojamas transporto priemones košmariškomis Kairo gatvėmis. Niekada neužsidarantys langai, galvą nuo pečių plėšiantis vėjas, pro duris visu kūnu laukan persisvėręs ant vienos kojos balansuojantis arabas, visa gerkle plyšaujantis stotelių pavadinimus pakelėse styrantiems keleiviams, ir ausų būgnelius sprogdinančiu garsu per radiją recituojamas Koranas neleidžia nė sekundės nubaidyti besibrukančios šlykščiai įkyrios minties, kad ši kelionė tau gal jau paskutinė. Bičiulis kalbėdamas telefonu nepraleidžia progos paprotinti, girdi, arabų liaudies išmintis byloja, kad variklis nuo lėktuvo netoli krenta. Patikinu, kad maniškiam keturračiam „lėktuvui“ sparnai dar neprasikalė (nors sėdėdamas arabų autobuse netrunki tuo suabejoti), be to, kaip sakiau, kadangi vairuotojai – buvę nepažangieji, kelionės finišą pasiekiame pakeliui taip ir neperskrodę nei jokio dangoraižio, nei kokios senutės, šlepsinčios per kelią. Viena vertus, pasidaro net nebeįdomu…

Islamo apologetai skelbia: islamas – taikos religija. Krikščioniškoji Biblija teigia, kad tikėjimas turi nešti ramybę ir susitaikymą. Lyg taikindamas toks Rusijos islamo komiteto pirmininkas G. Džemalis mėgina filosofiškai dėstyti, kodėl gi islamas esti priešiškas Vakarams. Anot tyrinėtojo, susipriešinimo esmė – skirtingas požiūris į mirtį. Pagal šį požiūrį žmonės skirstomi į dvi kategorijas. Vieni mirtį turi savyje lyg kokį neatidalomą geną, ji jiems yra reali jų esybės ašis – šie žmonės sudaro vadinamąją „Dvasios armiją“. Kitiems mirtis yra kažkoks svetimas išorinis reiškinys, lyg aštrus kirvis ant trinkos nulenktai spurdančios vištos galvai.

Geras gabalas laiko, pragyvento tarp musulmonų, jau seniai leido pasidaryti kai kurias išvadas. Mūsų paranojišką terorizmo baimę išties gali sušvelninti tas faktas, kad tokia pat paranoja siaučia ir tarp musulmonų. Paisčioti, kad visos tos minios, penketą kartų per dieną barkšinčios kakta į mečetės grindinį, yra pasirengusios čia pat Dievo vardan išversti savo žarnas priešais pirmąjį didesnį prekybcentrį, gali nebent ta višta, kuri tuo metu laikosi per užtikrintai saugų atstumą nuo trinkos; didžioji dalis atsidūrusių arčiau trinkos natūraliai instinktyviai darys viską, kad tik tas atstumas nevirstų centimetriniu. Kad ir kaip būtų keista, bet dar jokia ideologija Žemėje nebuvo tiek paveiki, kad visuotinai pergalėtų kokio gyvojo organizmo natūrą – atpratintų valgyti, tuštintis, palaikyti fizinį buvimą ar daugintis. Deja ar beje, bet islamas šiuo atveju irgi ne kokia išimtis, jei norėtume manytis, kad apskritai jis tokią užmačią turėtų.

Žiūrint blaiviai istoriškai islamo plėtros laikais iš esmės be retų išimčių musulmonai nesiaubė miestų, nežudė taikių kitatikių, nesikišo į jų religinio kulto reikalus ir nenaikino užimtų šalių infrastruktūros, o tepaskirdavo savo vietininką mokesčiams rinkti. Beje, Abasidų kalifate buvo leidžiama judėjams ir krikščionims turėti vergų musulmonų.

Nespjaunant ant konteksto nepamirština, kad islamas tikrąja savo prasme niekada nekvietė pulti ar engti taikiųjų, o veikiau aiškiai apibrėžė ir įteisino gynimosi teisę, kaip ir nepamirštinas faktas, kad islamo ištakų laikais, t. y. kai pranašui Muchamedui buvo apreikšta Korano išmintis, vieninteliai engiamieji iš tiesų buvo musulmonai. Kristaus dešiniojo ir kairiojo skruosto pamoka gal ir pavyzdinė, bet klausimas, kiek tų prikišamai baksnojančių ir kritikuojančių musulmonišką „nuožmumą“ ryžtųsi smūgiams atgręžti savo antrąjį skruostą. Nesakau, kad tokių nebūtų, sakau tik kad nereikia tikėtis, kad savo pačių žemėse Vakarų gniuždomi ar naikinami musulmonai dėl gero tono dar perkąstų ampulę su kalio cianidu.

Džihadas – viduramžiais krikščionių ir žydų interpretuotas kaip aklas grobuoniškas aktas mažne apokaliptiniame kontekste – islame pirmiausia yra vidinė kova su linkusia į blogį siela, su iracionaliąja prigimtimi. Apskritai Bizantijoje Bažnyčia daug žiauriau elgėsi su neortodoksiniais krikščionimis nei islamas su krikščionybe. Paradoksas, bet faktas, kad kai Bizantija atsikariavo kai kurias arabų užimtas teritorijas, dalis krikščionių su Sirijos Bažnyčios vadovu priešakyje pabėgo į kalifato sritis.

Vakare jungiu televizorių ir su puodu anyžinės arbatos nulendu tiesiai į tolimąjį išsvajotąjį Jemeną, tegul kol kas tik kitapus ekrano. Kai kam nors prabylu galbūt apie tokios svajonės vertimą kūnu, visi puola protinti – ekstrasuperhipernesaugu, labai griežtas islamas, moteriškės apvyniotos iki dantų ir t. t. Pakrizenu sau į kišenę – Jemenas yra viena iš tų arabų šalių, kurioje ir plika akimi matyti, kad religija ten kvepia mažiausia ar – tiksliau būtų sakyti – kitaip nei kai kurie musulmonai, tenykščiai mažiausiai susirūpinę maivytis ir demonstruoti skrupulingą pamaldumą. Paprasčiau tariant, valdo ten visagalis kalašnikovas, ir Alachas pats, matyt, kojos nedrįstų ten kelti.

Vienas bičiulis irakietis tvirtina, kad arabų pasaulyje iš esmės bet kurioje šalyje gyvenimas panašus – gentinis, su kalašnikovu ar be jo, bet visuomenė ta pati – gentinė…

Et, kad ir kaip skambėtų nesveikai, bet negali nesutikti, tas turi tokio begalinio žavesio, užmušančio žavesio – tiek perkeltine, tiek tiesiogine prasme.

* Koranas: literatūrinių prasmių vertimas. Vertė Sigitas Geda.
V.: Kronta, 2008.

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.