Kai kurie pavasario papročiai Vilniaus krašte

Kas gi nelaukia pavasario! Miesto gyventojai laukia pavasario, kad sušiltų saulės spinduliais, pasidžiaugtų atgimstančios gamtos grožiu ir p. Sodietis dažniausiai laukia ankstyvo pavasario, kadangi paprastai pavasarį pristinga galvijams pašaro. Taigi, vos sniegui nutirpus varo karves į mišką, kur auga v i r ž i a i, arba į pelkes, raistus, kur jau iš po sniego kiša galvas k u l i n g i a i, kuriuos išalkusios karvės labai gerai ėda.

Daugelis Vilniaus krašto sodiečių laukia pavasario todėl, kad pristinga duonos, bulvių ir šiaip maisto, o pavasarį vis ką nors galima greičiau sumedžioti. Visų pirma pasirodo patvoriuose jaunos n o t r ė s, kurias surenka ir verda barščius. Paskui pradeda augti r ū g š t i n i a i, iš kurių taip pat verda sriubą. Šiek tiek žemei atšilus, ant dirvų pradeda augti g i g i e l i a i (aquisetum arvensis), kurių galvutes renka, džiovina, mala į miltus ir sumaišę su ruginiais miltais kepa duoną.

Žiemos metu sėdėjęs ilgą laiką sodžiaus gyventojas troboje pasiilgsta jų numylėtos gamtos ir darbo laukuose. Tad norėdami žmonės, kad kuo greičiausiai ateitų pavasaris, stengiasi įvairiais antgamtiniais būdais ir magiškomis priemonėmis pažadinti ir prisišaukti. Tos praktikos prasideda jau Užgavėnėse. Tą dieną atlieka tam tikras praktikas, kurios užtikrintų pavasario ir vasaros metu pasisekimą darbuose ir derlių kai kurių sėklų rūšių. Visame Vilniaus krašte U ž g a v ė n i ų d i e n ą į pavakares užkinko arklius į dideles roges, vadin. rozvalinomis, susėda mergos, bernai, moterys ir šūkaudami, rėkaudami, d a i n u o d a m i v a ž i n ė j a p o l a u k u s, miškus. Dažniausiai šiais laikais dainuoja dainas apie linelius, apie šyvą žirgelį, kurs turįs nunešti tolimon šalelėn, kur žalios avižėlės, šaltinio vandenėlis, aukso kamanėlės, šilko gūnelės ir pan.

Vaikai Užgavėnėse važinėjasi rogutėmis, nusileisdami nuo kalnų arba vienas kitą veždami.

Paklausę sodiečius, kodėl jie Užgavėnių dieną važinėjasi, dažniausiai gauname atsakymą, kad daro jie taip tam tikslui, kad linai derėtų. Gervėčių apylinkėj, o taip pat ir kitur, Užgavėnių dieną mergos ir bernai susėda ant tvorų ir rėkia, dainuoja, kiek tik jėgų turi.

Važinėjimas šūkaujant, dainuojant po laukus, o taip pat rėkavimas ir dainavimas susėdus ant tvorų yra ne kas kita, kaip senas paprotys žadinimo ir šaukimo pavasario, kurį sodiečiai atlieka nesąmoningai, nežinodami, kuriam tikslui tai daro.

Užgavėnėse piemenukai stengiasi magiškomis priemonėmis apsirūpinti, kad išginus pavasarį į lauką g a l v i j a i n e k r i k t ų. Valkinyko apylinkėj piemuo po vakarienės surenka šaukštus, prideda prie jų samtį ir suriša juostaite. Jo manymu, šaukštai turi reikšti bandą, o samtis piemenį. Surišant šaukštus su samčiu į vieną pundą, magišku būdu surišama banda su savo ganytoju.

Gavėnios laike saulė sušvinta gan aukštai; pradeda tirpti sniegas. Ant atšilusio lango dažnai išdygsta nuo rudens užsilikęs miežio ar avižos grūdas, kuris žalsvai gelsvu stiebu kyla į viršų. Yra tai sodžiuje pavasario pranašas. Moterys pasistačiusios ratelius prie lango skuba verpti linus, nes atšilus nebūsią laiko. Lydos apylinkėse įpusėjus gavėniai švenčiama k r i k š t a i. Tą dieną kepa šeimininkės „p r a s n i k u s“ iš trijų rūšių miltų, pavyzdžiui, ruginių, miežinių ir grikinių, kuriuos pasiėmusios moterys eina su vaikais į lauką – palietką, kur pasėti rugiai, ir susėdusios valgo. Daro taip tam, kad rugiai gerai užderėtų ir pilvas neskaudėtų.

Dažniausiai prieš Velykas būna kita pavasario šventė, vadinama B l o v i e š č i o m i s. Švenčionių apylinkėje tą dieną kepa taip vadinamus b a c i o n o p y r a g u s iš įvairių javų miltų. Visame krašte žmonės įsitikinę, kad toji diena-šventė yra taip didelė, kad net paukštis lizdo nesukąs. Motinos uždraudžia vaikams ir bendrai šeimynai š u k u o t i g a l v a s, kadangi vištos iškapstysiančios rasodą ir javus. Lydos apskrityje, o taip pat kitur, negalima esą tą dieną atnešti į pirkią jokio p a g a l i o, m a l k ų, nes vasarą ar pavasarį namuose apsigyvensianti gyvatė, kurios sodiečiai nepaprastai bijo ir bjaurisi. Tą paprotį užlaiko žmonės iki šiai dienai nepaprastai stropiai. Moterys vakare prieš Blovieščias prisineša į pirkią malkų ir prikrauna į krosnis.

V e l y k o s sodžiuje, kaip ir mieste, yra Kristaus prisikėlimo ir gamtos pabudimo šventė, kurios simboliu yra Velykų m a r g u t i s. Seniau sodiečiai kelias dienas prieš Velykas margindavo įvairiomis spalvomis ir įvairiais raštais margučius Velykoms. Dabar tas paprotys nyksta. Dažniausiai dažo kiaušinius svogūnų lukštais, vantos lapais, beržo spurgais, suodžiais arba pirktiniais dažais. Atsiranda vienas kitas senelis, kuris išmargina sau gražų margutį. Velykose aiškiai juntamas pavasaris. Žilvytis išleidžia pumpurėlius, pasėti kokiam nors dubenėlyje javai, dažniausiai avižos, išleidžia žalmenis, po girnomis bulvės išleidžia plonus, ilgus stiebus. Tas viskas sakyte sako sodiečiui, kad pavasaris ateina. Visoje Vilniaus apylinkėje yra paprotys Velykoms taisyti s ū p u o k l e s. Paprastai statomos sūpuoklės kluonienose. Prie jų Velykose susirenka jaunimas ir supasi. Priimta yra suptis po du. Iš vienos pusės atsistoja mergaitė, o iš kitos jaunikaitis ir supasi kuo aukščiausia. Kartais bernas taip smarkiai išsupa, kad mergaitė neišlaiko lygsvaros ir nukrenta; kartais mirtinai užsitrenkia. Besisupdami jaunuoliai dainuoja atitinkamas daineles, kurios savo melodija pritaikytos yra prie supimosi takto. Švenčionių apylinkėj dar iki šių dienų dainuoja iš prosenių paveldėtą dainelę:

• • 
    Tai pasupkit aukščiausia,
    Kad regiečia toliausia,
    Kur mano bernelis ulioja,
    Un šyvo žirgelio važiuoja.

Velykose prie sūpuoklių jaunimas linksmai praleidžia laiką. Vieni supasi, kiti „krykštauja“ – bėgioja, treti kiaušinius ritinėja ir t. t.

Vėl supimasis, krykštavimas gal būt, kad yra nesąmoningas noras sujudinti žemę, gamtą, kad pradėtų leisti žolę. Šiek tiek atšilus žemei, sodiečiai laukia pirmo perkūno trenksmo, kuris, pasak jų, turįs sujudinti žemę, kad pradėtų leisti žolę, augalus ir p. Išgirdę žmonės pirmą p e r k ū n o trenksmą puola ant žemės ir kočiojasi; daro tą tam tikslui, kad vasarą nebijotų perkūno, žaibo ir audros. Švenčionių apylinkėje tuo pačiu tikslu virsta triskart kūliais. Seniau žmonės kočiojosi pirmą kartą sugriaudus, kad įgautų gyvybinių jėgų, taptų vaisingi ir naudingi. Buvo tai magiška priemonė šioms ypatybėms įgyti. Kadangi, pasak sodiečių manymo, sugriaudus žemė atbunda ir pradeda darytis vaisinga, tai tas vaisingumas translatinės magijos keliu turėjęs pereiti į žmogų. Pirmykštei prasmei išnykus, pasiliko tik veiksmas, kurį vieni atlieka visai nežinodami kodėl, kiti manydami, kad tuo apsigins nuo griaustinio baimės. Valkinyko apylinkėj žmonės sako, kad pavasarį ž e m ė yra n ė š č i a. Tad kol negriaudžia, nei vienas ūkininkas nekala į žemę kuolų ir netveria tvorų, nes vasarą ledai ir audra gali sunaikinti javus. Pasakoja žmonės, kad dar neseniai vienas ūkininkas negriaudus tvėręs tvorą; vasarą užėjus audra ir nieko kito, o tik jo rugius išmušusi. Visoje Vilniaus apylinkėje sodiečiai tvirtina, kad pavasarį negalima esą mušti žemės. Paklausus gi, kodėl negalima mušti, šių dienų žmonės nežino.

Bematant prisiartina ir J u r g i n ė arba Jurgis, kuris paprastai būna 23 balandžio. Tą dieną ūkininkai dažniausiai gena pirmą kartą g a l v i j u s į l a u k ą. Jau iš ryto šeimininkė rūko galvijus šventintais žolynais ir verba, kad apsaugotų nuo įvairių blogybių, blogo žvilgsnio ir kerėtojų. Kartais, jeigu turi, tai karvėms pragręžia ragus ir įdeda po lašelį gyvojo sidabro. Kai kuriose vietose pririša prie rago šv. Agotos duonos ir druskos.

Saulei šiek tiek pakilus, pradeda leisti iš tvartų galvijus. Visam sodžiuje viešpatauja kažkokia nepaprasta, džiaugsminga nuotaika. Iš visų kampų girdisi juokas, kalbos, šūkavimai, sumišę su avių bliovimu. Breslavės, Dūkšto, Švenčionių ir Valkinyko apylinkėj prieš išgenant šeimininkė padeda po slenksčiu du k i a u š i n i u s, kuriuos sekmadienį nuneša į bažnyčią kaip auką šventam Jurgiui, kad saugotų galvijus nuo piktų žvėrių. Kitose vietose deda po porą kiaušinių iš abiejų pusių vartų. Lydos apylinkėje šeimininkė stebi padėtus prie slenksčio kiaušinius, ar bebėgdamos avys nepajudins, nes kuri pajudins, tą šią vasarą nuneš vilkas. Yra manoma, kad dėjimas po slenksčiu kiaušinių, per kuriuos turi peržengti visi galvijai, yra taip pat nesąmoningai vykdoma sodiečių maginė praktika. Peržengdami galvijai per kiaušinius turį įgyti kiaušinio apvalumo savybes; daro tą norėdami, kad per vasarą galvijai būtų pilni, apvalūs ir riebūs.

Daugelyje Vilniaus apylinkės sodžių, išgindami pirmą kartą bandą į lauką, deda po tvarto slenksčiu užrakintą u ž r a k t ą, kad vilkas avių nenešiotų, taip pat užrakinant užraktą magišku būdu užrakinama vilkui dantys.

Vakare šeimininkės laukia pargenančio namo bandą piemenio, kurį a p i p i l a v a n d e n i u iš melžtuvės, kad karvės būtų pieningos.

Laikas nuo Šv. Jurgio pagal katalikų kalendorių iki Šv. Jurgio pagal pravoslavų kalendorių vadinamas yra t a r p j u r g i n e. Tuo metu dainuojamos yra Jurginių dainos, kuriose prašo Jurginę, kad atvertų žemę, išleistų šilkinę žolę. Atrakinti žemę Jurginė turinti aukso raktais. Tarpjurginėje Marcinkonių apylinkės moterys eina į parugę J u r g i n ė s. Pasiima jos su savimi degtinės, pyrago, sūrio, sviesto, kiaušinių ir ten valgo, geria, šoka susikibusios rankomis ir dainuoja.

Artimiausia pavasario šventė po Jurginės yra Š e š t i n ė s. Tą dieną šeimininkės verda barščius iš tik ką išdygusių notrių ir grucinę košę su šešiomis kiaulės kojomis.

S e k m i n ė s e piemenys puošia karvių ragus vainikais, už tai gauna po sūrį ir po porą kiaušinių. Sekminių šeštadienį puošia namus žaliais berželiais.

Paskutinė pavasario šventė yra J o n i n ė (Šv. Jonas – 24 birželio). Joninių naktis yra garsi įvairiomis pasakomis apie čieraunikus, velnius ir įvairias piktas dvasias, kurios ypatingai tą naktį veikiančios. Tą naktį 12-ą valandą pražystąs p a p a r č i o ž i e d a s; kas jį surasiąs, tas būsiąs laimingiausias pasaulyje žmogus, žinosiąs visas paslaptis, kur paslėpti užkeikti turtai. Seniau atsirasdavo daug drąsuolių, kurie eidavo į mišką ieškoti paparčio žiedo.

Jaunimas Šv. Jono naktį susirenka kur miške ar lauke prie upės, sukuria l a u ž ą, kur žaidžia, šoka, dainuoja ir buria iki pat ryto. Ryte, pasak žmonių, saulė šokanti arba prausiasi. Todėl daugelis stengiasi išvysti tą stebuklą.

Joninių išvakarėse moterys stengiasi apsirūpinti apsauga nuo kerėtojų. Tam tikslui turi daug praktikų.

Taip baigiasi pavasaris su savo linksmybėmis ir įdomumais. Laukiama vasaros, kuri, pasak kaimiečių, prasidedanti Šv. Petro dieną (Petrinėj). Tą dieną nustojanti ir gegutė kukuoti.

Vilnius, 1940-X-13 d.

„Gimtasai kraštas“. Nr. 3–4, birželis–gruodis, 1940-VII m.
____________________________________
Pataisyti, suvienodinti abiejų archyvinių straipsnių kai kurie terminai, vietovardžiai, rašybos dalykai (red.).