Zuikių sukilimas, arba Apie vieną perspektyvią literatūros tendenciją

AUŠRA JURGUTIENĖ

Emilijos Visockaitės nuotrauka

Kaip ir kiekvienais metais, taip ir šiais Lietuvių literatūros ir tautosakos institute įvyko pokalbis apie praėjusių metų knygas – jo pabaigoje paprastai sudaromas kūrybingiausių knygų dvyliktukas. Tai labai svarbus ir sykiu labai sąlygiškas dalykas. Svarbus, nes vyksta kaip oficiali pasipriešinimo vartotojiškai literatūrai ir kultūrai akcija, ieškanti knygos-įvykio (ne veltui šiemet vykusiam pokalbiui buvo pasiūlyta tema „Glamūro ideologija ir knyga-įvykis“), o sykiu sąlygiškas, nes joks „profas“ visų per metus išėjusių gerų knygų negali suvaryti į dvyliktuko gardą, kadangi daug kas jo paties būna nesuspėta perskaityti, ką ir kalbėti apie skirtingus estetinius skonius, kurie daugelio rinkėjų negali sutapti

su oficialiuoju dvyliktuko sąrašu.

Tik ne visai logiška atrodo minimos antivartotojiškos akcijos pabaiga, nes iš dvylikos išrinkta kūrybingiausia metų knyga paskelbiama knygų mugės metu, faktiškai demonstruojant, kad net didžiausi literatūros profesionalai neišvengia „glamūrinių“ turgaus pinklių. Įdomiausia metų knygos aptarimuose būna atskirų vertintojų individualios ir ne vienu atveju problemiškos nuomonės apie konkrečius perskaitytų knygų „regionus“, bet viešąją spaudą pasiekia tik nusivadėję jų apibendrinimai su dvyliktuko vėliava.

Man regis, lietuvių profesionalioji kritika yra pernelyg užsižaidusi garbinga aukštųjų estetinių vertybių saugotojos misija. Toks tikslas neabejotinai kilnus ir reikalingus, bet priemonės jam pasiekti kažkodėl padvelkia naftalinu ir nėra efektyvios. Atrodo, kad mūsų nuolatinį nepasitenkinimą jau sukelia net tai, kad per daug knygų rašoma ir leidžiama, kad „geroji literatūra“ paskęsta šlamšto okeane kaip nekaltoji mergelė rajaus slibino pilve ir kad čia nieko sukontroliuoti, kaip tai buvo daroma anksčiau, neįmanoma. Tokią liūdną literatūrologinę pasaką nuolat porina dalis rašytojų ir literatūrologų. Tai pasakai labiausiai stinga istorinio blaivumo, nes politinio režimo nekontroliuojamus vartotojiškos knygų leidybos laikus buržuazinė Europa jau gyvena gerus kelis šimtmečius, ir analitinio išmanymo, kaip „gerąją literatūrą“ segmentuoti ir kaip praktiškai veikti, kaip ją palaikyti šiuolaikinės visuomenės savimonėje. Vien pasipiktinimai ir prakeiksmai „glamūrui“ kažin ar ką padės. Įprasta estetinio vertinimo ietis jam netinka, o kitokios amunicijos juo susidomėjusiems lyg ir pristinga.

Pastaraisiais metais, man regis, vis labiau ima ryškėti literatūra (ir platesne prasme kultūra), atsidurianti tarp nuolat mūsų kritikoje supriešinamų blokų – „gerosios“ literatūros skaitinių ir „blogosios“ literatūros skaitalų (pastarąjį terminą skolinuosi iš Charleso Bukowskio romano pavadinimo). Šiai tarpinei arba parodijuojančiai literatūrai, nors neištirtai taip atidžiai, kaip norėtųsi, ir suteikiamas „zuikių sukilimo“ pavadinimas.

Tai literatūra, sąmoningai naikinanti mūsų kritikų vertinimuose įsitvirtinusią takoskyrą tarp „tikrosios“ ir „pramoginės“ grožinės literatūros, nebijanti pripažinti vartotojiškos kultūros objektyviosios galios, matanti gyvenimą labai atviromis akimis. Tai intelektuali literatūra, labiausia vengianti to savo intelektualumo, sustabarėjusių estetinių klišių ir ritualų, patetinių intonacijų, moralizavimo vertybių tema, tautinių pranašysčių. Tai ironiškos ir paradoksalios kalbos literatūra, nebijanti prisitraukti kičinių vaizdinių ir negražių žodžių, gebanti integruoti pramogos, juoko ir malonumo elementus, labai gerai suprasdama, ką ir kodėl daro, bet nenuolaidžiaudama pačiam svarbiausiam dalykui – meninei kokybei. Šią literatūros tendenciją, gebančią žaisti keliais žanriniais ir estetiniais registrais, nesunku atskirti nuo tradicinio humoro ir satyros žanro, kurio svarbiausias tikslas – išjuokti įvairiausius gyvenimo trūkumus ir ydas, nors kartais riba tarp jų gali būti ir nematoma (pvz., Juozo Erlicko kūrybos atvejis). Tai literatūra, kylanti ne tik iš natūralaus poreikio susivokti, kur ir kam gyveni, bet ir iš kūrybinio žaidimo poreikio, labiausiai vengiant afišuoti dvasios žaizdas, kankinystę ir aukos kompleksus. Man regis, stiprėjanti šios parodijuojančios literatūros tendencija tampa pačia didžiausia vartotojiškos visuomenės priešininke ir maištininke, gerai suprasdama, kad laimėti negalės, bet pralaimėti taip pat.

Jei literatūrą suprastume kaip bendrosios kultūros dalį, tai praėjusiais metais tokios tendencijos ryškesnis ženklas buvo grupės „Antis“ miuziklas (muzikinė utopija) „Zuikis Pleibojus“, viena iš stipriausių politinio gyvenimo satyrų. Prie jos savo iškalbingais pavadinimais prisidėtų tokios nedidukės knygelės kaip Benedikto Januševičiaus „Kiškis kiškiškai kiškena“, Paulinos Pukytės „Netikras zuikis“, stambesnių gabaritų Juozo Erlicko „Mano meilė stikliniais kaliošais“ (ir jų teatrinės inscenizacijos), Mikalojaus Vilučio „Tortas“, Liutauro Degėsio „Kitaip nei kitaip“, Marko Zingerio „Rudens ir pavasario pasikalbėjimas“, Aušros Kaziliūnaitės „20 % koncentracijos stovykla“, iš dalies Lauryno Katkaus „Už 7 gatvių“. Ganėtinai marga kompanija, kurią į vieną sukilėlių būrį sutelkia gyvenimo aktualijų pojūtis, maištinga dvasia ir mąstymas, neprarandantis šypsenos. Atidžiau paskaičius ir patyrinėjus naujausius leidinius, sąrašą dar būtų galima pildyti ir tikslinti.

Jeigu padarytume ekskursą į praeitį, ieškodami „zuikių sukilimo“ tendencijos šaknų, tai neabejotinai jos tėvas būtų Kazys Binkis, o motina – jo poema „Kiškių sukilimas“ apie neregėtą drąsą kiškių, okupavusių laikinąją sostinę ir privertusių patį Kiprą Petrauską pasirašyti su jais taikos sutartį. Kas jos vaikystėje neskaitė, tas neturėjo vaikystės ir neįgijo maginių humoro galių, leidžiančių oriai pergyventi bet kokių pavadinimų ideologijas, nuo fašistinių ir komunistinių iki pat vartotojiškų. Šios tendencijos laidininkai per sovietmečio atodrėkius ir atšalimus buvo Ričardas Gavelis ir Jurgis Kunčinas, Sigitas Geda ir Marcelijus Martinaitis, Algimantas Mikuta ir Gintaras Patackas, Vladas Šimkus ir kt. O nepriklausomybės laikais ją išplėtojo gerai mums žinomi rašytojai Rolandas Rastauskas, Giedra Radvilavičiūtė, Sigitas Parulskis, Alfonsas Andriuškevičius, Marius Ivaškevičius, pamėgę hibridinį esė žanrą ir prabilę visai kitokia kalba, kurioje labai rimti dalykai sumaišomi su juokingais, nes gyvenime kitaip nebūna.

Tokios literatūros pranašumas, kaip aiškina jos neoficialus teoretikas Vytautas Rubavičius, – kad pamėgtoji ironija, turinti didaktinį tikslą įveikti blogį, to blogio labiau linkusi ieškoti ne tiek išorėje, kiek paties žmogaus viduje. Todėl tokios literatūros parodijos pratina mus tarsi iš šalies įsižiūrėti į savo ribotumą (žr. Vytautas Rubavičius, Neįvardijamos laisvės ženklas, V.: LRS leidykla, 1997, p. 138–139).

Tokiai literatūrai apibūdinti labai paranki ir JAV literatūros kritiko psichoanalitiko Edwardo F. Edingerio mintis (kurią skolinuosi iš savo kolegės dar nespausdinto straipsnio apie Broniaus Radzevičiaus kūrybą), kad tik susitaikius su savuoju silpnumu atsiveria nauja patirtis ir išsiplečia asmenybės ribos, nes visi žmogiškieji ryšiai yra pagrįsti tuo faktu, kad žmonės yra silpni. Įprastai racionaliai galvojant, stiprybė yra silpnybės priešingybė, bet gyvenimo praktika ugdo kitokią dekonstrukcinę logiką – kai tenka nuolat matyti, kaip didžiausi kraštutinumai virsta vienas kitu. Zuikių sukilime dalyvaujančios literatūros destruktyvus kūrybiškumas ir yra skirtas sustabarėjusiems mitams ir iliuzijoms bei savojo Ego didybei naikinti, melagingai tvarkai ir dorybe apsimetančiam blogiui demaskuoti.

Šiais depresyviais krizės laikais norėjosi labiau atkreipti dėmesį į priešingus pozityvius dalykus ir besiformuojančią perspektyvią literatūros tendenciją. Išvada iš to viena: gerai, kad tokia literatūra yra, ji padeda mums gyventi. Na, jei ne grožis, tai humoras turėtų išganyti mūsų margąjį pasaulį.

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.