Čyru vyru, pakelsiu šimtą vyrų

Apie ledą lietuvių tradicijoje

VIDA ŠATKAUSKIENĖ

Julija Šatkauskaitė. Varveklis. 2010

Įstabus žiemos ir šalčio kūrinys – ledas. Nors esame gana toli nuo ašigalių, nors Lietuvoje negirdėta tokių mitų, kokius turi šiaurės tautos – apie šerkšno milžinų tėvynę ar apie pasaulio atsiradimą, kai iš tirpstančio ledo atsiradusi pirmykštė karvė Audhumbla išlaižė vyrišką priešistorinių laikų būtybę Buri, nežinota, rodos, ir pasakų apie sniego karalienės ledo rūmus, bet turime prieš tūkstančius metų slinkusių ledynų suformuotą kraštovaizdį, žemės sandaros ypatybes. Taip pat ir nuolatinį geros žiemos palydovą: „Senas ąsotis – kasmet naujas dangtis“ arba „Nuo amžių kubilai, kasmet nauji antvožai“ – taip apie ledą sako mįslės.

Kitas mįslių pamėgtas raktinis ledo vaizdinys – tiltas. Jį visaip „varto“ mįslės, vaizduojančios šalčio darbus: „Be kirvio be kirvelio, be grąžto be grąžtelio, be medžio be medelio tiltus pastato“; „Vienas brolis kalnus pusto, kitas brolis tiltus stato.“ Kai kurių vienodai skambančių mįslių įminimas gali būti tiek tiltas, tiek ledas: „Šimtas arklių nepavež – mano tėvas ant kupros paneš“ arba „Čyru vyru, pakelsiu šimtą vyrų.“ Išties užšalę ežerai, upės – tikri tiltai, leidžiantys nevaržomai persikelti į kitą krantą, pasiekti bet kurią kitu sezonu tolimą kelią nukakti priverčiančią vietą.

„Dievo tiltas“ – mįslė apie ledą, akcentuojanti jį esą Dievo sukurtą, be žmogaus pastangų jam dovanotą iš aukščiau (kaip ir apie kitus žiemos reiškinius – šaltį, sniegą). Manyta, kad ledas – jo dvelksmo kūrinys. Įdomu, kad kartais vaizduotasi, jog patį žemutinį dangų (manyta, kad jų galėję būti septyni ar devyni) antrąją dieną Dievas sukūrė iš ledo. Štai koks dangtis dengia žemę – kaip aną ąsotį ar kubilus mįslėse. Anot kitos mįslės, ežerą suėmęs ledas yra vandenų pasaulio dangus: „Marga karvė dangų laižo“ (lydekaitis po ledu).

Kalbant apie ledą, kaip ir apie sniegą, akivaizdu, kad jis, susiliesdamas su vandeniu (kartu – povandeniu, paskandomis, senosios pasaulėžiūros jame dislokuotu pomirtiniu pasauliu) ir pats būdamas vandeniu, nors ir kieto pavidalo, yra susijęs su vėlėmis. Manyta, kad lede ar jame sušalusiose nendrėse, ežero „ledynuose“ per žiemą kenčia mirusiųjų vėlės. Šaltis, kurio apraiška yra ledas, pasak Daivos Vaitkevičienės, yra vienas iš vandeninio pragaro raiškos būdų. Jos pastebėjimu, neretai raudose su ledo lytimi lyginama vėlė, o dainose – našlė („Guli našlė prie šalelės kaip ledo lytelė“).

Atkreiptinas dėmesys ir į ledo sąsają su velniu. Folklorinis velnias, laikantis Norberto Vėliaus termino, turi ryšių tiek su vandeniu (tai jo buveinė, velnias dažnai pasirodo prie raistų, balų), tiek su vėlėmis – mat jis siekiąs žmogų pražudyti, trokštąs žmogaus sielą gauti. Kalbant apie ledą, kaip neprisiminti vieno iš velnio vardų – ledokas, ledakas, ledakasai („Gal tau ledokas turto tiek prinešė!“; „Ar tave ledokas apsėdo, kad tep daužais!“; „Girtas nusibaladojo, užblūdino, sako, kad ledokas nuvedė!“). Šis pavadinimas įvardija ir šaltąją, mirčiai atstovaujančią velnio prigimtį, ir apskritai blogio, tamsos jėgas, nes juo nusakoma ir daugiau savybių, atspindinčių velnio vaizdinį. Viena jų – niekam tikęs, blogas, piktas, nepadorus, taip pat išvirkščias; ledaka – blogoji, išvirkščioji (pavyzdžiui, audeklo, drabužio) pusė; ledakumas – blogumas, pykinimas, vėmimas. Ledaka vadinama ir gyvatė.

Matas Baniūnas. Vilnioje – ledai ir... svečias bebras. 2010

Prasminis ledo aspektas, kurio tik užuominų teko aptikti medžiagoje apie kitus žiemos reiškinius, – erotinis motyvas. Žemė, padengta baltu sniegu, – skaistybės, nekaltybės simbolis (beje, pasak LKŽ, visi trys žiemos mėnesiai vadinami skaistuoliais). Panašiai ir ledu padengtas ežeras, upė – tai skaistybės, pirmapradės nepaliesties būsena, tai šio ir kito (anapusinio), povandeninio pasaulio atskirtis. Belieka priminti, kad vandeninis anapusybės pasaulis yra ne tik mirties, bet ir gyvybės lopšys, ledas vandenyje glūdinčius gyvybės pradus apsaugo nuo šalčio. Eketės prakirtimas, ledo sulaužymas – plačiau suvoktinas skaistybės būsenos panaikinimas, defloracijos aktas, žemės ir požemio, vyriškojo ir moteriškojo pradų suliejimas, sąveika, gyvybės galių išlaisvinimas. Panašiai prakirtę ledą – kiaušinio lukštą – randame sidabrą ir auksą arba gyvybės pradą – gemalą. Mūsų advento-Kalėdų, Užgavėnių dainose ledo kirtimas yra ne tik graži poetinė metafora (kartais sustiprinta net ne žiemos, Kalėdų rytą, o per Sekmines ar vasarą užšąlančio ežero vaizdiniu), bet ir mitinio mąstymo atspindys. Eketę kertantis ir žirgus girdantis bernelis yra mitiškai išreikštų santuokinių santykių, nepaliestų moters vaisingųjų, gimdančiųjų vandenų atvėrimo atitikmuo. „Po paklode dig dig dig“ – vanduo po ledu, bet šioje mįslėje galime įžvelgti ir linksmai erotizuotą užuominą. Įdomu, kad ir kinai visa tai, kas yra virš ledo, laiko vyriškuoju, o po juo esantį vandenį – moteriškuoju pradu.

Panašiai kaip ir sniegas, ledas pasižymi antinomiškomis savybėmis. Viena vertus, kaip vienas iš vandens pavidalų, jis įkūnija vaisinančiąją, gausinančiąją vandens galią. Tai paliudyta tikėjimuose, pavyzdžiui, jei žiemą dažnai pasitaiko plikledis arba jei vandenis dengia storas ledo sluoksnis, tai laukiama gero visų sėjinių derliaus. Ledo tvirtumas, kietumas, vientisumas savo ruožtu simbolizuoja stiprybę, sveikatą, sveikumą, t. y. organizmo vientisumą, nepažeistumą, kūno ir dvasios integralumą (nuo žodžio sveikas – pilnas, visas). Tai ir vėl iškalbingai iliustruoja mįslės: „Nei šertas, nei girdytas, o dieną naktį tunka“; „Kas nepenimas tunka.“ Mūsų laikais ypač tarp vyrų neretai išgirsi susižavėjimo, aukščiausio įvertinimo šūksnį: „Mašinytė kaip ledas“; „Panelė kaip ledas“ ir pan., atseit – kaip nulieta, labai graži. Panašių posakių vartota ir anksčiau: „Šiandien pagada kaip ledas“ (puiki, šviesi); „Karvė turėjo veršį kaip vieną ledą“; „Tai, brolau, bus pinigų kaip ledo (labai daug)!“ (LKŽ)

Kita vertus, tai, kad ledas lengvai tirpsta nuo šilumos, kad vos saulės gavęs varveklis virsta vandeniu, žmonių įsisąmoninta kaip nepastovumo, nepatvarumo ženklas. Jei sapnuojama, kad einama ledu, tai aiškinta, jog kažkas nori pakenkti. „Ant ledo trobą statyti“ – vadinasi, beprasmišku, nevaisingu darbu užsiimti. Neretai dabar vartojamas posakis „likti ant ledo“, reiškiantis „likti be nieko“ arba „tapti pažeidžiamam“, panašiai kaip „eiti slidžiu ledu“ – apgaulingai, lengvabūdiškai elgtis. „Ledas slidus, gyvenimas žmogaus dar slidesnis.“ Beje, slydimas ledu gali reikšti ir sėkmingą, palankią eigą: „Eit roda, kaip ledu“; „Kad skaitė, kaip ledu bėgo“ (puikiai); „Sekasi kaip ledas griaužti.“ Literatūrinės kilmės posakis „sulaužyti ledus“ reiškia nugalėti priešiškumą tarp skirtingų žmonių grupių, nuomonių, „laužyti ledus“ – keisti nusistovėjusias pažiūras, stereotipus, siekti naujovių.

Negatyvus ledo suvokimas susijęs ir su tuo, kad jis sukausto vandenį, nustelbia jo gyvybines galias. Kai kuriose pasakose jis atlieka negyvojo vandens funkcijas (baltarusių pasakoje caraitė, nors ir atitirpo nuo karšto ją vaduojančio herojaus jaunikaičio alsavimo, neatgijo, kol nebuvo pašlakstyta gyvuoju vandeniu). Žodžiu ledinis apibūdinamas šaltas, bejausmis daiktas ar gyvas padaras, ledinę širdį turi negailestingi, žiaurūs žmonės. Bet ir vėl krinta į akis priešingas aspektas: kaip tik ledas išsaugo pirminę sušaldyto kūno būklę, išlaiko ją nepakitusią. Tai iliustruoja ne tik pasakos, bet ir fantastiniai literatūros, kino kūriniai, kuriuose herojai užsišaldo, kad patektų į ateitį.

Keletas pastabų apie Ledų dieną (tiksliau – dienas), dar vadintą Ledine, Paladzine. Tai trečia ar ketvirta Kalėdų, Velykų (ji liaudies atminty išliko geriausiai), kartais ir Jurginių, Sekminių diena. Kai kurių pateikėjų ši diena įvardijama kaip ledų šventė, per kurią buvo draudžiama dirbti – arti, akėti ar kitaip purenti žemę, nes ledai, t. y. kruša, rugius, kitus pasėlius išdaužys. Jonas Balys yra minėjęs, kad net Kalėdas vadinę Ledų diena – kas per Kalėdas dirba, tam ledai išmuš javus. Dėl tos pačios priežasties drausta dirbti ir per Jurgines.

Išsamiau šio archajiško paprotinio relikto šįsyk negvildensime (tai atskiros studijos reikalas), paminėsime tik tai, kas matyti iš daugelio liudijimų – ši diena turi būti deramai minima, švenčiama, nes antraip parodysime nepakankamai pagarbos dievybei, kuriai šventė skiriama, todėl galime sulaukti jos keršto – iš dangaus pasipils ledai, užeis audros, perkūnijos. Tyrinėtojai šią šventę kartais atsargiai bando sieti su istoriniuose šaltiniuose (pavyzdžiui, Motiejaus Strijkovskio kronikoje) minima deive Lada, kuriai apeigas atlikdavę nuo pirmojo povelykinio sekmadienio iki birželio 25 d. Pasak N. Vėliaus, ji galbūt galėjusi būti vaisingumo, derlingumo deivė, merginų ir moterų globėja, santuokinių santykių, santarvės sergėtoja (erotiniai vaizdiniai tokią prielaidą palaikytų). Libertas Klimka čia įžvelgia žiemos dievaitę Ledą ir jos galių pagerbimą. Jei turėsime omenyje, kad Ledų dienos koncentruojasi metinėje žiemos pusėje (jei metus skiriame į dvi dalis), o ši turi sąsajų su anapusybės – mirties ir atgimimo – pasauliu, tai šiai dievybei galėtų būti priskirtos ir išvardytos ypatybės, beje, neprieštaraujančios ir minėtų autorių įžvalgoms. Galbūt minėtai deivei ar dievybei skirtų senųjų apeigų vietą vis dar saugo šventu tebelaikomo kalno, apsupto Ukojo, Alksnaičio, Linkmeno ežerų (Ignalinos r.), vardas Ledakalnis (tarmiškai – Ladakalnis).

Tiek šiuokart pažinties su žiemos galiomis. Kad ir koks grėsmingas yra šaltis, kad ir koks stiprus būtų ledas ar kokios gilios būtų pusnys – amžinai tai netruks. „Ateis viešnia, suvalgys svečią“ – pašvies saulė, ištirps sniegas. Sulaukėme išsiilgtos žiemužės, sulauksime ir pavasario.

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.