Menai

EGLĖ FRANK

Moterų likimai „Scanoramoje“

  Kaip pristatydama filmą kalbėjo Gražina Arlickaitė, moterų likimai – atskira tema „Scanoramoje“ ir vienas tokių filmų – belgų režisierės Alexe Poukine ilgametražis debiutas „Kika“. Anotacijoje jis įvardintas kaip draminė ironiška komedija ir kitokia „Gražios moters“ versija. Šįkart nesutikčiau nei su „Scanoramos“ vadove, teigusia, kad filmas konkuruoja su romantiškomis išgyvenimo sunkiomis sąlygomis istorijomis, nei su filmo įvardinimu ironišku ar juolab panašiu į…

AUDRONĖ GIRDZIJAUSKAITĖ

Iš bloknoto (61)

Peržvelgęs ilgą Kosto vaidmenų sąrašą, gali pasakyti, kad vaidinti galėjo viską, visokio žanro ir visokio rango vaidmenis – nuo naivaus Bebenčiuko iki tragiško Makbeto, galėjo įsigilinti į kiekvieną charakterį, ieškodamas jo esmės, jo prigimtinių bruožų, o jeigu tų bruožų kam trūko – dosniai pridėdavo nuo savęs.

GABIJA STAŠINSKAITĖ

Nuostabūs senstantys kūnai

„Kaip priartėti prie to, kas jau priartėjo prie tavęs?“ – keliu sau klausimą po belgų cirko ir šokio trupės „Circumstances“ spektaklio „Glorious Bodies“ (idėjos autorius ir choreografas – Piet Van Dycke). [...] „Kiek jai – šešiasdešimt?“ – už nugaros girdžiu šnabždant vieną iš žiūrovų.

Simonės Brillarelli „W. I. P.“

[Malvina Jelinskaitė:] Simonės Brillarelli paroda-projektas Vilniaus vaikų ir jaunimo meno galerijoje kaip tik yra proga vykstančius procesus stebėti iš menininko perspektyvos. Reziduodamas Vilniuje, jis kuria tiesiogiai ir mes galime tai matyti, patirti. Brillarelli performatyvumas iš esmės yra refleksyvus aktas: stebėdamas aplinką ir save, jis dar ir dar kartą išgyvena savo asmeninį laiką, detalizuoja praeities įvykius dabartyje.

EGLĖ FRANK

Prieš užsklandą

      Gamtos abejingumas žmoniją ištinkantiems sunkumams visada stulbina. Kad ir dabar: ruduo, nepaisydamas nestabilios politinės padėties, protestų ir streikų, gresiančių, prasidedančių ir tebevykstančių karų ir kitų kataklizmų, – tiesiog nepadoriai gražus. „Balansuoju ant gamtos sukelto linijų srauto. Linijos tankėja. Slystu į mito pasaulį“, – rašo Eglė Kuckaitė savo parodos „Meteorai Kalne Čiaudo“ (architektė Rūta Bagdzevičiūtė, dizainerė Agnė Lasinskienė)…

AUDRONĖ GIRDZIJAUSKAITĖ

Iš bloknoto (60)

Po „Laukinės anties“ spėjau pamatyti dar du keistus spektaklius: „Sirenų“ festivalio afišose skelbtą portugalų teatro spektaklį „Katarina ir fašistų žudymo grožis“ ir seniai nematyto Šiaulių dramos teatro spektaklį „Migla“.

AGNĖ NARUŠYTĖ

Prieglobstis atminties benamiams

Šį straipsnį režisuoja sutapimas. Prospekto galerijoje atidaryta Donato Stankevičiaus fotografijų paroda „Legendinė praeitis“. Ta praeitis – jo vaikystė, prabėgusi devyniasdešimtiniais. Jos atmintis. Ištraukta ne iš fotografijų – iš galvos. Išgalvota – todėl ir legendinė. Nors visiškai tikra.

RENATA PETRAUSKAITĖ-JUODEIKĖ

Polimorfinė esė apie vieną aksominį vakarą SODE 2123

Šioje esė aptarsiu autorių Deivido Vytauto Aukščiūno, Glorios Viktorios Regotz ir Jette Loona Hermanis atliktą performansą „Core“, kuris buvo pristatytas šiuolaikinio meno erdvėje „Atletika“ kultūros komplekse SODAS 2123.

MILDA JANEIKAITĖ

„Jie griauna, o mes atstatome“, arba Grožis karo akivaizdoje

„Botokso minos“ įgauna ir politinį atspalvį. Libanui patiriant Izraelio oro atakas, procedūrų metu karo grėsmė yra nuolatinė tema. Nuskamba tokie klausimai kaip: „Ar prasidės karas? Ar eisi kariauti?“ Bouba prisimena, kad po 2006 m. „Hezbollah“ ir Izraelio karo buvo daug darbo, nes daug žmonių suplūdo į Beirutą.

MALVINA JELINSKAITĖ

Reflektuojantys peizažai?

Parašyti apie Arvydo Baltrūno tapybos parodą LDS projektų erdvėje, kurią kuravo Rita Mikučionytė, įkvėpė kūrinių siužetai. Pastebėjusi, kad drobėse nėra objektų ir figūratyvinių mįslių, atsikvėpiau, ėmiau gilintis į spalvų dermes, potėpių raišką.