Iš bloknoto (61)
Artėja Vėlinės. Sapnuoji jau iškeliavusius Anapilin draugus ir artimuosius, tarsi tęsi su jais bendrus reikalus, būni jiems ir tau brangiose vietose. Aplankyti visų artimiau pažinotų net Vilniuje, net vienose kapinėse nebeįstengiu, o nuvažiuoti į kokį Kupiškį ar Raseinius, kur guli seneliai, jau kelinti metai nebetenka. Bet man patinka šitas artėjančios tamsos metas, jo mickevičiškas paslaptingumas. „Ciemno wszędzie, głucho wszędzie. / Co to będzie, co to będzie?“ – dunksi man krūtinėje Mickevičiaus „Vėlinių“ motyvas ir nejučiom prisimenu Jono Vaitkaus ir Jono Arčikausko vilnietiškas „Vėlines“… Dvasingas, jaudinantis buvo spektaklis. O laikui bėgant jau matom, kad Mickevičiaus kūrinys mums visuomet aktualus: už sienos – ta pati Rusija.
Spalio 20 dieną Nacionaliniame dramos teatre Vilniuje buvo parodyta Giedrės Žickytės filmo „Irena“ („A Goodnight Kiss“) premjera. Žmonių – pilnutėlė salė. Čia susirinko ne tik visi buvę Irenos Veisaitės draugai, bendradarbiai, gerbėjai, bet ir žmonės, kuriems įdomu iš arčiau pažinti neeilinę asmenybę. Filmo autorė iškėlė sau nelengvą užduotį – sukurti portretą žmogaus, kurį pažinai tik jo gyvenimo paskutinėje atkarpėlėje. Kaip ir istorikas Aurimas Švedas, užrašęs Irenos gyvenimo istoriją knygoje „Irena“ (beje, teatro fojė per filmo premjerą jau buvo ant stalų išdėliotas antrasis knygos leidimas). Filmo autorei pavyko pagauti keletą autentiškų Irenos gyvenimo epizodų, kuriuose atsiveria Irenos charakteris, jai būdingas bendravimo būdas – atviras, natūralus, be pozos. O greta pateikiami nufilmuotos medžiagos kadrai iš jos pokalbių ir interviu su atstovu iš JAV Pietų Kalifornijos universiteto Šoa fondo ir su Ilja Lempertu (JAV Holokausto muziejaus užsakymu) bei jaudinanti archyvų medžiaga Vilniaus ir Kauno getų ir jų gyventojų likimo tema. Taip jau susiklostė, kad per kovido pandemiją Irenai staiga mirus filmo autorei teko kreiptis į archyvus, tad nenuostabu, kad filme dominuoja žydiškoji tema, o sykiu iškyla ir gebėjimo gyventi patyrus tragediją, ir tolerancijos, ir Irenos gelbėtojų aukojimosi (iš arčiau susipažįstam su Ireną priglobusia Stefanija Ladigiene), meilės ir dėkingumo motyvai.
Ačiū Dievui, filmas nėra sentimentalus ar kaip nors tendencingas. Man, daug metų asmeniškai Ireną pažinojusiai, suprantama, kai ko čia trūko. Trūko pokalbio apie prasmingą Irenos pedagogės darbą dėstant Pedagoginiame institute, apie ten suburtą studentų teatro klubą, trūko kai kurių žmonių greta jos, pavyzdžiui, Dovydo Judelevičiaus, Kazio Sajos, Aleksandro Štromo ir kitų (kad ir kolegų iš Atviros Lietuvos fondo), su kuriais jos vaisingai bendrauta, draugauta, dalintasi patirtimi, iš kurių mokytasi. O mokėsi, gilinosi į naujus reiškinius Irena iki pat gyvenimo pabaigos. Suprantama, klaidų ar trūkumų kiekviename darbe neišvengsi. O šiaip – sveikinu Giedrę Žickytę, atlikusią dar vieną svarbų profesinį šuolį.
Patekusi į Filharmoniją beveik visuomet jaučiuosi laiminga. Klausydamasis muzikos nustoji galvoti apie kontrabandininkų (?) balionus, apie rusų lėktuvus mūsų ar kaimynų danguje, apie bevalius, beminčius mūsų valdžios sprendimus, apie barbes aukštuose postuose. Muzika sukaupia ir valo. Šį kartą, lapkričio 7-ąją, itin gera buvo klausytis Anos ir Luko Geniušų dueto atliekant ir aukštos technikos, ir žaismės reikalaujančius amerikiečių avangardistų Johno Adamso, Frederico Rzewskio, Colino McPhee kūrinius. Skirtingų pianistų interpretuojami, šie kompozitoriai skamba skirtingai, ir gera yra tą skirtumą suvokti, pajusti… Jaučiau, kad klausytojai buvo laimingi! Antra dalis stebino kitkuo: Lietuvoje, būtent „Gaidos“ festivalyje, jau ne pirmą kartą buvo atliekama elektroninė muzika; šį kartą buvo grojama fortepijoną (Lukas Geniušas) derinant su Gabrielio Prokofjevo (Sergejaus anūko) elektronine muzika, jam pačiam savo kūrinius atliekant. Būtų galima ir pajuokauti antrąją koncerto dalį pavadinant „Lukas Geniušas muzikinio triukšmo fone“, bet klausytis Prokofjevo įmantriai pavadintų kūrinių buvo tikrai įdomu; be to, ir „triukšmas“ stebino subtiliais muzikinių temų ir garsų deriniais. Šiuokart stipriausiai reagavo jaunoji balkono publika.
Labai skaudu buvo atsisveikinti su Kostu, su senjoru Kostu Smoriginu, aktoriumi, kurį žinojo, pažinojo, gerbė ir mylėjo visa Lietuva. Liūdna procesija jį nulydėjo į Menininkų kalnelį per pačias Vėlines, ant tako krintant geltoniems lapams, lynojant ir ant daugelio kapų jau spindint Vėlinių žvakelėms.
Ką gi mes šį kartą nulydėjom? Vienu žodžiu nepasakysi. Kostas buvo unikalus žmogus ir universalus aktorius, jautrus muzikantas, niekada nesiveržęs į įžymybių gretas, į „legendų“ būrį, nors jame tikrai buvo. Jo vaidmenys ir dainos, liudijančios ištisos kartos būtį ir pasaulėjautą, – linksmos, žaismingos ir graudžios, – dar ilgai skambės mūsų erdvėse. Kaip teatro ir kino aktorius jis buvo savitas, nepakartojamas, į nieką kitą nepanašus. Patyręs darbinių ir kūrybinių ryšių su įvairiais Lietuvos režisieriais, sąžiningai vykdė užduotis, bet neprarado orumo, gyvenime nesislėpė po personažų kaukėmis, neimitavo jų ir išliko savimi. Peržvelgęs ilgą Kosto vaidmenų sąrašą, gali pasakyti, kad vaidinti galėjo viską, visokio žanro ir visokio rango vaidmenis – nuo naivaus Bebenčiuko iki tragiško Makbeto, galėjo įsigilinti į kiekvieną charakterį, ieškodamas jo esmės, jo prigimtinių bruožų, o jeigu tų bruožų kam trūko – dosniai pridėdavo nuo savęs. Nors dirbo su skirtingo braižo režisieriais – Dalia Tamulevičiūte, Irena Bučiene, Gintaru Varnu, Jonu Vaitkumi (o dar nepamirškime daugybės vaidmenų filmuose) – vis dėlto buvo Eimunto Nekrošiaus subrandintas aktorius. Sugebėjo spręsti režisieriaus keliamas įvairaus sudėtingumo psichologines lygtis. O pats preciziškai jas išsprendęs padėdavo ir žiūrovams susiorientuoti tankiame, o kartais ir klaidžiame režisūrinio audinio tinkle.
Niekas nenuginčys, kad ir aukščiausios Kosto aktorystės viršūnės buvo pasiektos Eimunto Nekrošiaus spektakliuose. Tai ir Jis – bevardis personažas, kalinys „Kvadrate“ pagal kuklią Valentinos Jelisejevos apysaką, Kosto sukurtas kaip pilnakraujis žmogus, kaip vienas iš nykaus sovietmečio ženklų. (Niekada nepamiršiu, kaip „Kvadratas“, jau penkiolika metų vaidintas namie, Torunės tarptautiniame teatrų festivalyje kone visus aplenkė, pribloškė ir laimėjo II vietą!) Tai ir vienas raiškiausių personažų Gogolio „Nosyje“ – cinikas niekdarys Nosis, tai ir degraduojantis idealistas, svajotojas daktaras Astrovas Čechovo „Dėdėje Vanioje“ (o ir sukrečiantis Nekrošiaus spektaklis buvo ne apie tolimus Čechovo personažus, o apie mus, apie mūsų kartą), ir, aišku, Makbetas Shakespeare’o tragedijoje. Visi jie, skirtingų epochų liudytojai, visiškai skirtingi savo žmogiškąja prigimtimi, socialine priklausomybe, charakteriu. Kostas, man regis, niekada netempė vaidmenų ant savęs kaip ant manekeno, nesistengė jų adaptuoti, pritaikyti savo ūgiui ar juose ištirpti. Ir gyvenime neaktoriavo. Ne. Jis tiesiog kūrė kitą, iš esmės persikūnydamas, nes savyje turėjo tiek spalvų, tiek gebėjimo pajusti žmogų ir personažą, kad kiekvienam galėjo parinkti reikalingiausias. Užtat visi jie mus jaudino – juokino, žavėjo, graudino. Kėlė gilią pagarbą ir meilę ištikimai teatrui tarnaujančiam aktoriui.
Ruduo dosnus kultūrinių įvykių. Viena po kitos ritasi reikšmingos ir nelabai reikšmingos premjeros teatruose, randasi naujų filmų, pristatomos naujos menotyrininkų knygos. Keičiasi parodų reklamos.
Vieną dieną su jauna kolege Kristina jos automobiliu nuvykom į Panevėžį, kur man rūpėjo pamatyti dar nelankytą Stasio Eidrigevičiaus muziejų (suprantu, koks svarbus Panevėžiui naujas kultūros centras!), taip pat spektaklį paaugliams „Sapnuose prie bedugnės“. Man vis dar įdomu, ar įmanoma pastatyti įdomų, gyvą, įtraukiantį ir paveikų spektaklį vaikams. Pradžioj nuvažiavom prie muziejaus. Į didelį šviesų belangį keturių aukštų kubo formos pastatą įeini pro mažytes, neišvaizdžias duris, ten įsigyji bilietą, nusileidi liftu į rūsį, į modernią stiklinę rūbinę, pasikabinti palto, paskui kyli į antrą ir trečią aukštus, kur nuolatos eksponuojama įvairių metų Stasio Eidrigevičiaus kūryba. Jos per gyvenimą teko matyti nemažai Lietuvoje ir Lenkijoje. Dailininkas, atrodo, tebeeina tais pačiais sumanymų bėgiais. Ketvirtas aukštas skiriamas keičiamoms parodoms, bet ir čia buvo M. K. Čiurlioniui skirti Eidrigevičiaus kūriniai. Neįdomūs. Nes juose ir vėl matom tą patį Eidrigevičiaus įvaizdį.
Tačiau labiausiai nustebino pastato architektūra: čia modernūs stiklo ir metalo deriniai interjere, mano supratimu, derinami su erdve, visiškai nepritaikyta darbus žiūrėti, nes salės panašios į ilgus, labai aukštus koridorius, per vidurį išilgai dar perdalintus stiklinėm, sąlygiškai pavadinsiu, įstiklintom lentynom, kurias irgi galima traktuoti kaip provokacinę ekspozicinę erdvę. Bet nėra erdvės žiūrovui. Per keturis aukštus – nė vienos kėdės, jokios vietelės poilsiui ar pokalbiui. Norėjosi greičiau išeiti. Modernu, bet nefunkcionalu. Guodė tik panevėžiečių viltis vasarą patekti į kavinę ant stogo ir kitas Stasio muziejaus pastatas netoli pagrindinio – stiklinis dviejų aukštų kubas su laiptais iš gatvės, kurio kino salėje ateityje bus rodomi filmai. Taip, juk yra puikių dokumentinių, meninių, animacinių filmų apie įžymius dailininkus.
Na, o apie spektaklį „Sapnuose prie bedugnės“ rašyti nekyla ranka – toks jis man pasirodė nykus ir nekūrybingas. O juk užsimerkęs, tiesiog iš vietos gali pasakyti bent dešimt temų, kurios rūpėtų paaugliams ir kartu mums visiems (kad ir santykiai su tėvais, su draugais, ateities projektavimas, pirmoji meilė, konkurencija, vienatvė etc.). Dramaturgė Gabrielė Labanauskaitė sako norėjusi sukurti pjesę, kurioje paaugliai galėtų tyrinėti save ir pasaulį. Tačiau nei gilesnio atsivėrimo, nei sapnų, nei pasaulio nemačiau. Ir pavadinimas lygiuojantis į Salingerį, mokėjusį prikaustyti mūsų dėmesį, šiuo atveju skamba pretenzingai. O režisierei Gretai Štiormer taip pat nepavyko sukurti nei sapnų, nei bedugnės, nei kokio nors kitokio stipresnio įvaizdžio. Scenos centre per visą spektaklį riogso lenktas vaikų žaidimų aikštelės tiltelis, kuriuo aktoriai karstosi lyg neturėdami ką veikti. Išeini ir viską pamiršti. Ir Miltinis va sėdi priešais teatrą seniai niekuo nebegalėdamas padėti.
Baugu, kad rytoj vėl laukia išbandymas teatru: trijų valandų trukmės perdirbinys „Velnio nuotaka“.
