LiteratūraEsė
Apie motinystę
Kaip ir nuolat galvoju apie vaikus. Savus ir svetimus. Kaip peiliu smelkia žinios, kai vieni ar kiti vis dėlto pasirenka nelikti su mumis čia, tikrame pasaulyje. [...] Jei ir norėčiau ypatingų galių, tai savo knygomis sulaikyti vaikus – taip, gyventi yra sunku, bet atsispyręs nuo šios paradigmos, pamažėl – kruopa po kruopos – įgauni stiprybės.
Aukso dulkės
Gegužės 21 d. būrys bičiulių susirinko į Jono Meko vizualiųjų menų centrą paminėti menininko, erudito Modesto Saukaičio antrųjų mirties metinių ir simboliškai uždaryti beveik tris mėnesius centre eksponuotą jo parodą „Tarp aukso dulkių ir Fluxus“. Pagerbdami Modestą, skaitė savo ir kitų poeziją, prisiminė, juokėsi ir braukė ašarą.
Koncerto minia kaip trumpalaikė bendruomenė
Muzikinis skonis – ypač jei tai ne pati populiariausia muzika – dažnai atspindi gilesnius dalykus: žmogaus pasaulėžiūrą, vertybes ir tai, ko jis ieško gyvenime. Todėl koncerto minia nėra tiesiog atsitiktinis susibūrimas – tai erdvė, kurioje susitinka panašiai pasaulį jaučiantys bendraminčiai.
kai mano mama buvo karalius
Audžiu rankomis. Grandinėmis, laidais, nėriniais, virvėmis. Jaučiu motinystės skonį. Įvairų ir kintantį. Patiriu nerimą. Priimu jį. Prisimenu Rozsikos Parker mintį apie motinos ambivalenciją – jausmą būti plėšomai. Klausausi Silvios Federici paskaitos. Ji kalba apie socialinę reprodukciją, rūpinimąsi gyvybe, gyvybėmis, galintį palaikyti pasaulius.
Kambarys su laumšluote
Įdienojus išsiruošiu į apleistą namą už miško. Apleistybių lankymas – kasmetinis mano ritualas, bastymosi sezono atskaitos taškas. Per entropijos dėsnius mėginant suvokti atsinaujinimo matą ir jo santykį su visa griūvančiu ir gožiančiu. Tik ankstyvu pavasariu įmanoma pasiekti vėliau nepereinamais šabakštynais užželiančias tau atšiaurias ir nesvetingas teritorijas.
Marika
Margučius dažau vyne – laikau juos per naktį ir ryte jie pasidengia žėrinčia tamsaus sukrešėjusio kraujo spalvos mantija, kurioje adata galima išbraižyti viską, ko įsigeisi, išrašyti tekstus ir mylimųjų vardus.
Iš „Hifų“
Atsimenu Vilniaus jaunųjų rašytojų sekcijoje [...] keistą kolegų prozininkų kritiką, visai nepelnytą, Antanui Ramonui, aptariant jo pirmąją knygą – „Šiaurės vėją“. Beje, panašiai buvo ir su Jurgos Ivanauskaitės pirmąja knyga – užkliuvo mažiau talentingiems ir su laiku visai dingusiems iš literatūros.
Čia nėra nieko intelektualaus
Namai, kaip saugesnė ir paslaptingesnė, daugiau laisvės leidžianti pasaulio dalis, rūpėjo ne vien mergaitėms. Berniukams tai buvo tvirtovės, slėptuvės medžiuose, rūsiuose, statybvietėse. Negyvenamų namų užkaboriai, palėpės, griuvėsiai.
Pagiriamasis žodis Kardashianų klanui
…kodėl tiek daug žmonių jas niekina? Kodėl jos taip lengvai paverčiamos tamsos, banalumo, kvailybės, konsumerizmo ir moralinio nuopuolio simboliu? Jos nerodo jokio itin blogo pavyzdžio. Priešingai – šeimos vertybės čia beveik perdozuotos: motinystė, buvimas kartu, vaikai, anūkai, rūpestis, lojalumas.
In Vilnius
Vilniuje vakar atsitiktinai sutikau „kultūringą žmogų“. Šis kultūringas žmogus jau keletą metų gyvena Vokietijoje, o prieš tai gyveno šalyje, kuri didžiuojasi savo puikia kultūra ir didžiąja literatūra, tačiau tai turi be galo mažai įtakos tos šalies realijoms ir ypač jos visuomenės bendrai padėčiai, taip pat ir kultūrinei.
