Simonės Brillarelli „W. I. P.“

 

Žiūrint į meno kūrinius, mane neretai domina tų kūrinių kūrėjai. Norisi žinoti, kokia jų kasdienybė, mėginu įsivaizduoti, kuo jie gyvena, kaip generuoja idėjas. Vilioja kūrėjo laisvė priimti neapibrėžtumą, kurį įvardinus atsiveria išsamesnė meno kūrinio patirtis.

Simonės Brillarelli paroda-projektas Vilniaus vaikų ir jaunimo meno galerijoje kaip tik yra proga vykstančius procesus stebėti iš menininko perspektyvos. Reziduodamas Vilniuje, jis kuria tiesiogiai ir mes galime tai matyti, patirti. Brillarelli performatyvumas iš esmės yra refleksyvus aktas: stebėdamas aplinką ir save, jis dar ir dar kartą išgyvena savo asmeninį laiką, detalizuoja praeities įvykius dabartyje. 

Malvina Jelinskaitė

 

 

– Į susitikimą atėjau be išankstinių klausimų ne todėl, kad nepasiruošiau, o todėl, kad pasitikiu jūsų pabrėžiamu kūrybiniu principu „work in progress“ (w. i. p.), kuriame daug vietos atsitiktinumams ir iš to kylančioms naujoms idėjoms.

– Taip, kurdamas čia, aš galiu pakeisti pradinės idėjos reikšmę, pakeisti ir pačią idėją apskritai. Esu laisvas keisti ne tik pradines idėjas, sukurtų kūrinių vietas, bet ir pačius kūrinius. Ypač kai su manimi toks drąsus kuratorius kaip Joaquinas Mora, kuris niekada nieko neišsigąsta, net jei sugalvočiau arklį į galeriją atsivaryti. Tai mane įkvepia. Jaučiuosi saugiai. Rezidencijos atidarymo dieną pabudau truputį „debesuotas“ (cloudy in my head) ir buvo aišku, kad turiu pakeisti viską, ką buvau parodoje padaręs vakar, nes taip aš jaučiu dabar ir jaučiu tai visiškai kitaip. Kai žmonės galerijoje kalbasi apžiūrinėdami paveikslus, aš galiu nugirsti kokį žodį ar sakinį, kuris mane užkabina, jį užrašau kūrinyje ir jis keičia kūrinio prasmę. Prie nenumatytų idėjų priskirčiau ir bendrą kūrybinį projektą su Stauskaitės meno mokyklos vaikais ir pačia Jūrate Stauskaite.

– Esate atviras atsitiktinumams ir kasdieniams nutikimams, sutapimams, asociacijoms, tačiau ar yra koks balansas, takoskyra tarp suplanuoto ir atsitiktinai nutikusio? Turite išankstinių planų, kurių nepakeisite jokiomis aplinkybėmis ar esant geriems, reikšmingiems sutapimams?

– Geras klausimas. Taip, pagrindinė tema vis dar yra, bet ji keičiasi kasdien, kartais ir visiškai pasikeičia… Man patinka tas „praradimas“, negalvoju apie tai daug. Tai kaip skliaustai, kuriuos turiu progos užpildyti. Atsitiktinumai yra gražiausia, kas gali nutikti, jie padeda rasti naujus kelius, tik turiu būti judesyje tiesiogine, fizine prasme.

– Kas jūsų sugeneruotame projekte jau pasikeitė?

– Parodos pagrindinė struktūra buvo suplanuota dar gegužę Milane, mano namuose, – studijoje, kur mane veikė visai kita aplinka, nei radau čia atvykęs. Galerijos erdvę įsivaizdavau didesnę, neatkreipiau dėmesio į šį savotišką koridorių pirmoje galerijos salėje.

Iš pradžių galvojau tuos PVC plastikus kabinti tiesiogiai ant sienos, bet atvažiavęs į Vilnių pastebėjau tiek daug miesto rekonstrukcijų, renovacijų, aptvertų statybviečių, jog panorau savo kūrybos erdvėje matyti lygiai tokius pat metalinius pastolius, kad galėčiau jaustis kaip savotiškoje statybų aikštelėje, kurios tvoros išmargintos reklama ir grafičiais. O grafičiai mieste man apskritai yra globali, keista situacija ne tik Vilniuje ir manau, kad yra gerai kažką apie tai pasakyti.

Žaisdamas su pavadinimu „W. I. P.“ – darbai vykdomi (Work in Progress), ką aš tapau (What I Paint), kada aš panikuoju (When I Panic) etc. – mėginu surasti atsakymą, kurio beieškant kyla ir nemažai klausimų, į kuriuos vėl ieškau nors kokių atsakymų, nebūtinai oficialių.

– Jūsų kuriamame procese vyksta viskas, kas gali, galėjo ir galės įvykti, o disciplina tokiame progrese yra svarbi?

– Darau tik tai, ką jaučiu norintis daryti, nesu rutinos žmogus. Dvi pastarąsias dienas ilgai dirbau prie paveikslų ir žinau, kad būtent dabar aš turiu pabaigti šį kambarį ir judėti į kažką kita, bet vizualizacijos pabaiga, žinau, bus lengva.

– Savo kūryboje į pirmą planą iškeldamas tėkmę, procesą, progresą, teigiate, kad vystote, plečiate savo protą laike (develope your mind in time), o laikas formuoja protą (time shapes your mind). Kaip tai tiesiogiai pasireiškia kūriniuose?

– Dirbdamas aš sureikšminu patį kūrybinį gestą, kurį atlieku su tam tikru fiziniu judesiu ir taip generuoju patyrimus. Mano asmeninis gyvenimas tikrai atsispindi mano kūryboje. Aš juos maišau, miksuoju, jie man susilieja, susipina.

– Jūsų „W. I. P.“ man yra savotiškas laiko reikšmės sinonimas, artimas Henri Bergsono laiko sampratai. Pasak filosofo, vidinis laikas, išgyvenamas sąmonėje kaip trukmė (pranc. durée), ir yra tikrasis laikas, kurį apmąstyti logiškai yra sunku, nes protas linkęs erdvinti laiką, paversti jį matuojamu atkarpomis. Todėl, norėdami suprasti tikrąjį laiką, turime ne analizuoti, o intuityviai įsijausti į savo vidinę patirtį. Būtent intuicija leidžia suvokti trukmės tėkmę tiesiogiai, be erdvinių ar matematinių sąvokų, bet toks laikas yra panašesnis į srautą ar melodiją, kur viena nata pereina į kitą, išlaikydama visumos tęstinumą. Tą jūs ir darote – įsiklausote?

– Taip, aš žaidžiu su laiku čia ir dabar. Būtent su laiku dabartyje, bet ne pačia dabartimi. Tam tikru aspektu mes esame nusistatę prieš laiką, bet aš noriu su juo žaisti ir tai nėra Piterio Peno sindromas, nors kurdamas aš iš tiesų gyvenu savo trisdešimtaisiais ar keturiasdešimtaisiais gyvenimo metais, atsivežiau čia žaislų, su kuriais žaidžiau, kai man buvo septyneri. Taip pajuntu atotrūkį, bet jaučiuosi artimesnis.

– Tokia kūrybinė būsena man primena filosofo Aleksandro Piatigorskio plėtotą refleksyvaus stebėtojo poziciją, kuri siejasi su sąmonės savistaba, reikšminga ir fenomenologinei tradicijai Vakaruose (ypač Edmundo Husserlio ir Jeano-Paulio Sartre’o refleksijoms apie sąmonę).

– Neretai naudoju įvairias pasąmonės vizualizacijos technikas ir įvaizdinu savo prisiminimus iš praeities. Visada žinau, kokia technika vieną ar kitą idėją realizuosiu, bet turinys dar būna neišryškėjęs. Kadangi nesiorientuoju į abstraktą, tai koncentruojuosi į kontekstą ir taip randasi išraiškos forma… kuomet net juokingi anekdotai gali tapti reikšmingi ir svarbūs.

– Žaisdamas su laiku, parodoje esate linkęs kartoti žodžius ar sakinius. Raidžių rašto variacijos asociatyviai primena automatinį rašymą. Kurdamas gėlių variacijas, kartojate jų spalvas, dėmes, nuvarvinimus. Pasikartojimai kuria ritmą, kuris jums yra svarbus, taip?

– Kartojimas, pasikartojimas mano kūryboje veikia kaip šablonas. Tačiau galimybė jį sulaužyti ar atsitraukti nuo jo leidžia man pažiūrėti į tą patį dalyką kitu būdu, susitelkiant į pačią ekspresiją ir judesį.

– Jau dešimta diena jūs kasdien ateinate į tą pačią erdvę ir reguliariai joje kuriate – kartojate. Kaip atsirado popieriuje daug kartų išrašyta frazė „Repetition make you lose meaning“, kuri pažodžiui išvertus reikštų, kad „kartojimas atima prasmę, naikina reikšmę“?

– Visi geri dalykai, kurie nutinka, norisi, kad pasikartotų (juokiasi). Kai kartojame be sąmoningumo – prarandame prasmę, bet kartodamas sąmoningai – kažką sukuri. Parodoje aš kalbu apie laisvę. Apie kūrybinio gesto laisvę, kuri yra universali.

– Gėlės parodoje kaip tik tai ir atskleidžia. Jų ritmo laisvėje – virš gėlių, ant gėlių, po gėlėmis – pieštuku užrašote žodžius, sąvokas, teiginius, pavyzdžiui: „pasiilgau tavęs“, „pasakyk jam“, „susikaupk“, „įtampa“, „posūkio taškas“, „dar vienas“, „sutik tą vienintelį“, „didesnis“, „rožinis triukšmas“, „atleisk“ etc. Užrašai prideda konceptualumo, skatina mąstyti. „Gėlių“ linkėjimai ar afirmacijos „gėlėms“ ateina savaime?

– Vienu metu susikabinu keliolika tuščių popieriaus lapų, susimaišau spalvas ir pradedu darbą. Ta pačia spalva, pavyzdžiui, mėlyna, „apeinu“ visus lapus, tada imu kitą spalvą. Ir taip aktyviai judėdamas – sluoksniuoju. Žodžius surašau paskui, per kelias valandas. Žaidžiu sluoksniais ir tai įvaizdinu savo instaliacijoje su peršviečiamomis plokštėmis, kurios sudaro išbaigtą vaizdą tik keičiant perspektyvą ir radus tikslų kampą.

– Instaliacija netgi atspindi žiūrintįjį… Kaip apibrėžtumėte, įvardytumėte savo parodos modelį?

– Keturi kambariai, kuriuose vyksta žaidimas su laiku. Dabartis, jaunystė, vaikystė. Parodoje eksperimentuoju judėdamas nuo visiškai aktualios dabarties link atkartojamos dabarties.

Pirmame kambaryje žaidžiu su tuo, ką matau aplinkoje. Grafičiai yra tas paprastas gyvenimas, nutinkantis miesto gatvėse ant sienų. Antrame kambaryje – mano įprastinė būsena, darbai, kurie yra savotiška vizitinė kortelė, jais esu atpažįstamas. Šios gėlės yra sukurtos būtent čia ir būtent dabar, 2025-aisiais, bet primena kūrinius iš 2022, 2023, 2024-ųjų.

Trečiame galerijos kambaryje įrengiau savotišką juodąją dėžę, kur žmonės galės judėti kokiu nori tempu. Jie vaikščios, šoks, gal šokinės, o jų kūnų fragmentai susilies į naujas hibridines figūras. Šokantys žmonės siejasi su mano reivo dienomis, kai išgyvenimai buvo itin intensyvūs ir spalvoti: pirmoji meilė etc. Noriu išreikšti bendravimo intensyvumą, čia bus daug muzikantų. Man patinka žaisti su kamufliažu, kamufliažiniais dalykais. Patirtis kuriant animaciją, muzikinius videoklipus, kai man buvo dvidešimt–trisdešimt metų, kai organizavau renginius, dalyvavau vakarėliuose, grojau, prodiusavau, dalyvavau turuose, įsilieja į dabar kuriamą instaliaciją. Muzika yra reikšminga mano gyvenimo dalis. Guluosi ir keliuosi su muzika. Parodoje kuriu ritmą, kuris mus jungia ir keičia.

– Jūsų vaikystės kambarys pribloškia jausmu „lyg po karo“, kambarys atrodo, tarsi būtų paliktas staiga, nelaimei ištikus – žaislai išmėtyti, piešiniai pasklidę, lova neklota, viskas moliu lyg purvu apdrabstyta. Kodėl savo vaikystės kambariui sukurti pasirinkote molį?

– Naudojau molį, nes tai medžiaga, kuri kilus potvyniui gali sunaikinti visą jūsų namą ir palikti didelį pėdsaką jūsų gyvenime, bet taip pat tai yra medžiaga, kurią naudoju kurdamas ir modeliuodamas savo vazas bei skulptūras. Molis man turi dvejopą prasmę… Instaliacija yra tiesioginė asociacija su 1992 metais išgyventu potvyniu, kuris sunaikino mano vaikystės namus. Čia pakabinau ir savo tapytą paveikslą iš 1987-ųjų. Mama jį turėjo išsaugojusi ir perdavė man.

– Kokiai mokyklai, srovei ar judėjimui save priskirtumėte?

– Sudėtinga save įsprausti į kurią nors vieną kryptį. Meno pasaulyje specializacijos yra gerokai išsiplėtusios, įsiliejusios viena į kitą ir absorbuotos. Mes linkę suasmeninti bendrybes, dažnai vadovaujamės konvencijomis, kuriame kartotes, bet kartu kiekvienas menininkas esame daugiau mažiau išgryninę savo kūrybinę raišką, turime savo kalbą, kuria reiškiamės, ir negalì iš tos kalbos ištraukti tiesiog detalę ar nukopijuoti elementą. Mane kartais lygina su Cy Twombly ir man jo kūryba labai patinka, bet jaučiuosi ištobulinęs savo alfabetą, nes daug metų esu mene (tapyba, skulptūros, iliustracijos, skaitmeniniai dalykai, reklama), kaip ir muzikoje esu.

 

Simonės Brillarelli paroda „W. I. P. (Work in Progress)“ VVJ meno galerijoje (Vilniaus g. 39, Vilnius) veikia iki lapkričio 19 d.