Evelinos kūriniams būdingas maištas, kurį pasitelkus mėginama nulaužti sistemą – savotišką panoptikumą, kuriame menininkas stebimas iš viršaus, kaip vienas iš pavaldžių tos sistemos dėmenų. Nors parodą, jei nori, gali „skaityti“ per Gavelio kūrybos prizmę, Evelinos piešiniai sudaro ne mažiau savitą ir „paukštytiškai“ kitonišką kūrybinę visumą.

Naujųjų metų išvakarėse į buvusią „Suokalbio“ kavinę sugužėjo rašytojai, poetai, vertėjai, filosofai, menininkai ir siautė, persirengę literatūriniais personažais. Gal bent tokiu būdu mėgindami sugrąžinti praėjusį laiką – kai ši vieta buvo pilna šurmulio, sriaubiamo vyno ir šokių ant židinio.

Lapkričio prieigose – rūdys ir auksas. Kai gamta miršta tiesiog akyse, liūdesiu apsiskleidžia sunkiai pakeliantys tamsą. Esu pastebėjusi, kad į judesį reaguojantis šviesos daviklis suveikia ne iš karto – kažkurią sekundės dalį gali skendėti tamsoje ir būtent tas dešimtadalis, kai tikiesi šviesos, bet tebesi aklinoje juodumoje, turbūt pats baugiausias.

Visais laikais menininkai turėjo užaštrintą intuiciją ir visuomenėje atlikdavo savotišką ateities pranašų misiją. Rašytojai vos ne chronologiniu tikslumu aprašydavo ateities įvykius. Grėsmės nuojauta įsisukdavo į dailininkų teptukus. Fantastai savo filmų groteskiškiausiuose absurduose netyčia pavaizduodavo ateities realybę; deja, čia ir dabar nebejuokingą.

Devyniasdešimtinių mada, šiuo metu grįžusi į jaunesnės kartos spintas (ei, jūs nešiojate mūsų drabužius!), mums nesukelia jokios nostalgijos. Mada paradoksaliai gali liudyti priešingą jos dabartiniams dėvėtojams būdingą jauseną. Taip rengėmės iš nepritekliaus, dar nebūdami laisvi.