Menai
Savo sode auginome dagius
Tik prisiliečiau, stengdamasi atkurti daugiau vizualiąją, o ne prasminę tarptautinę festivalio „TheATRIUM“ dalį (Lietuvos teatro vitrinoje pristatyta keturiolika spektaklių), vis galvodama, ar yra viena keturis užsieniečių spektaklius jungianti tema, kryptis.
Kasdienybės stebuklai: ribos tarp institucijos ir kūno
Šiuo metu Nacionalinėje dailės galerijoje veikia Vsevolodo Sevos Kovalevskio paroda „Paribiai. Stebuklai“. Čia sienos virtusios nespalvotais paveikslais, liudijančiais tų, kurie buvo išstumti iš bendruomenės, paniekinti, išjuokti, kovą, troškimą būti pamatytiems ir išgirstiems.
Fotografija peizaže – selfis
Fotografuodama jaučiu, kaip susilieju su fonu, su tuo, kas vyksta man už nugaros. Tada žengiu žingsnį atgal, fono link, kad apžvelgčiau siluetą – šviesos suformuotą savo buvimo pėdsaką.
Iš bloknoto (67)
Šiandien eidamas į teatrą rizikuoji susigadinti nuotaiką ir net savijautą. Vis dažniau žmonės klausia, ką jiems rekomenduočiau pasižiūrėti. Mat ta karta, kuri yra gyvenusi kūrybingo, išradingo, aistringo teatro laikais, vis dar tikisi patirti panašių išgyvenimų. Bet aš, bijodama suklaidinti, nuo rekomendacijų stengiuosi susilaikyti.
Kiti pasauliai, kitokie šokiai
Milijonai žiūrovų aikčioja prieš meno kūrinius, ūmai neva atpažinę ką nors, kas visiškai „kaip gyvenime“. Fotomenininkė, grafikė [...] Daiva Kairevičiūtė kuria ne šitiems. Jeigu ji rašytų eilėraščius, vargu ar tai būtų vadinamoji „išpažintinė poezija“, kurioje poetui svarbiausia savirefleksija. Spėju, kad Daiva būtų kur nors arčiau Williamo Blake’o, Edgaro Allano Poe, Arthuro Rimbaud ar Rainerio Marios Rilkės…
Dėmė ant marškinių
Šalia tapybos ir asambliažų ryškėja ir kita svarbi Modesto Saukaičio kūrybos ašis – artimas santykis su „Fluxus“ estetika ir mąstysena. Kartu su Gintaru Sodeika jis inicijavo ir kuravo pirmąją Lietuvoje „Fluxus“ parodą, ji surengta 1992 m. Moksleivių rūmuose.
Mirtis alyvose
Po Evelinos Paukštytės parodos „Slapukai“, vykusios „Godò“ galerijoje sausį, tapau jos gerbėja. Mene, kaip ir literatūroje, man patinka juodas humoro jausmas. Dar – drąsa daiktus vadinti savais vardais. Talentas. Ir gebėjimas neužsižaidžiant groteskiškoje plotmėje nerti į giluminius klodus.
Kūno forijos: keletas meninių įspūdžių
Kūno forijos – tai, kas eina per kūną ir ką kūnas perneša, kas būna euforiška arba disforiška, bet ir metaforiška, nes kūnas kone labiau nei bet kas kita netiesioginis, perkeltinis savo reikšmėmis ir prasmėmis.
Iš bloknoto (66)
Kur kas sudėtingiau man kalbėti apie Adomo tapybą, sutelktą parodoje „(ne)retrospektyva“. Čia mus pasitinka ankstyvieji darbai ir septyni patys naujausi, nutapyti po ilgokos pertraukos 2025–2026 metais. Neabejoju, kad ne viena iš Adomo drobių saugoma įvairių šalių muziejuose, asmeniniuose fonduose (ir aš džiaugiuosi turėdama vieną mįslingą „Galvą“).
„Kaskadų“ meistriškumo laikas
…„Kaskadų“ ansamblis: Albina Šikšniūtė (fortepijonas), Rusnė Mataitytė (smuikas) ir Edmundas Kulikauskas (violončelė). Kažkada jis pasivadino vieno Osvaldo Balakausko kūrinio vardu. Greit bus trisdešimt metų, kai jis koncertuoja atkakliai tobulindamas savo muzikinį meistriškumą.
