Nuostabūs senstantys kūnai
„Kaip priartėti prie to, kas jau priartėjo prie tavęs?“ – keliu sau klausimą po belgų cirko ir šokio trupės „Circumstances“ spektaklio „Glorious Bodies“ (idėjos autorius ir choreografas – Piet Van Dycke). Kartais spektaklis ima ir ištinka bei primena tau, kad nesvarbu, kokius lūkesčius jam kėlei, kiek jis atliepė tau asmeniškai svarbias temas ir kokios nuotaikos į jį atėjai, – katarsio keliai nežinomi. Simboliška, kad būtent Vėlinių vakarą į savo retorinį klausimą atsakymo ieškau atsigręžusi į patį spektaklį, nes būtent čia šeši jau kuris laikas į antrąją amžiaus pusę persivertę (kūlversčiais, žinoma) atlikėjai Winfriedas Deulingas, Astrid Schönė, Det Rijven, Thorstenas Bohlė, Paulis Griffioenas ir Johannesas Fischeris pačiu šviesiausiu būdu moko priartėti prie to, kas jau ir taip yra arti jų, – gyvenimo baigtinumo.
Atlikėjų archyvo nuotrauka
„Kiek jai – šešiasdešimt?“ – už nugaros girdžiu šnabždant vieną iš žiūrovų. Tiesa, apie atlikėjos amžių žiūrovas sprendžia veikiau ne iš scenoje triukus atliekančių ir kol kas matomų tik šešėlių siluetų, bet iš spektaklio afišos, kurioje dar prieš pasirodymą galėjai matyti jo atlikėjus. Kol iš mūsų kalbos dėl neva pernelyg prisisotinusio užgaulumo vis labiau išstumiamas žodis „senatvė“, o šį keičia „amžėjimo“ terminas, mąstau, jog šie nuostabūs kūnai, veikiantys priešais mane, vargu ar įsižeistų juos pavadinus senais. Spektaklio pradžioje akrobatai atlieka dar sąlygiškai lengvus, bet jau plojimų sulaukiančius partneringo triukus, o spektakliui įsibėgėjus ne vienam žiūrovui tenka ranka užsidengti atvipusį žandikaulį, išvydus, kokius šuolius, kokias pozas ir kitus nuostabą keliančius judesius demonstruoja artistai.
Tolygiai augant triukų kompleksiškumui, pirmoje spektaklio dalyje atlikėjai, rodos, renkasi būti vis labiau matomi – užuot vengę fokusuotos prožektoriaus šviesos, jie leidžiasi būti jos apšviesti, užuot slapstęsi už scenoje kabančių uždangų, vienai jų nuplyšus lyg netyčia, akrobatai patys jas ima traukti žemyn. Tamsūs, tik kūnų (o gal ir atminty likusios jaunystės?) kontūrus žymintys šešėliai neprilygsta sprendimui demonstruoti savo senatvę ir žengti į šviesą. Būti ta šviesa. Nes išties spektaklio metu jos daugiausiai spinduliavo ne prožektoriai (šviesų dailininkas – Casper Van Overschee), ne ryškiai oranžiniai atlikėjų kostiumai (kostiumų dailininkė – Oona Mampuys) ar dar ryškesnės geltonos spalvos užuolaidos (scenografai – Arjen Schoneveld ir Arjan Kruidhof), bet Det, Winfriedas, Johannesas, Astrid, Thorstenas ir Paulis. Spektaklyje senatvę (ir leisiu čia sau būti įžūliai – ne amžėjimą) pastačius žiūrovui tiesiai prieš akis, paradoksalu, bet dėmesys krypsta ne į ją, nes vietoj raukšlių labiau žvelgi į žaismingą šypseną, o vietoj žilų plaukų ar galvos be jų – į valiūkiškai dėvimą mini sijonėlį. Staiga matai ne šešiasdešimtmečius ir septyniasdešimtmečius, o tiesiog sename kūne įstrigusius jaunuolius.
Dabartinėje jaunystės kulto akivaizdoje vis daugiau prasmės įžvelgiame bėgdami nuo senatvės, nors heidegeriškoji „būties myriop“ sąvoka teigia, kad gyvenimo prasmė steigiasi tik kai įsisąmoniname savo baigtinumą. Nesislepiame nuo jo, o priimame kaip neatsiejamą žmogiškumo patirtį. Bene visą spektaklį belgai reprezentuoja stulbinantį senatvės pavyzdį: neįtikėtinus kūno sugebėjimus, sielos džiugesį ir, galų gale, patį sprendimą būti scenoje, – visgi, pasiekę tam tikrą amžių, kaip ir daugelis atletų, akrobatai neretai nustoja treniruotis.
Spektaklis atveria visą senatvės grožį. Tam tikru metu pasirodymo lengvume pajuntama baigtinumo sunkenybė – galbūt tuomet, kai energingai ratu bėgiojantys belgai padūsta ir anksčiau ar vėliau kiekvienas jų sustoja. O galbūt tada, kai spektaklio gale atlikėjai susiglaudžia taip, kad vienas jų gali lipti kitų nugaromis kažkur aukštyn. „Būties myriop“ distancija sutrumpėja, tačiau čia nėra jokios baimės ar tamsos, vien tik „myriop“ liniją brėžianti vienintelė, gal ir ne auksu, bet sidabro atspindžiais žibanti uždanga. Susikibę vienas už kito akrobatai nenutraukia uždangos, o lengvai ją praskleidžia, lyg atsakydami man į klausimą – prie ko prieisi tu, tas niekada negalės prieiti prie tavęs.
