LiteratūraSkaitykla Nr. 5
Skaitykla Nr. 5 – rubrika, skirta Lietuvos ir užsienio literatūros naujienoms, jų analizei. Čia taip pat rašoma apie literatūros tendencijas, literatūros istoriją, apie grožinę ir negrožinę kūrybą, ryškesnius autorius ir įvykius.
Rubrikos redaktorius – Marius Burokas. Nuo 2016 m. rubrikos redaktorius – Andrius Patiomkinas.
Kalba apie demokratiją. 2025-ieji
Kaip man neprarasti vilties, kai vakarietis pasiturinčių išsilavinusių biurgerių sluoksnio atstovas su šampano taure rankoje vakarėlyje giria pranašumus tos diktatoriškos sistemos, kurioje prabėgo mano vaikystė, ir man aiškina, kad kapitalizmas tiesiog nepakeliamai blogas, o juk dėvi kašmyro megztinį, atostogauja Maldyvuose ir vairuoja „Teslą“? Kai jis man aiškina, kad mūsų kančios, kaip kokio niūriojo Dostojevskio romano puslapiuose, yra mūsų pačių kaltė, nes esą neturėjome taip patetiškai ir perdėtai siekti nepriklausomybės, o prieš stipresnį priešininką kovoti beviltiška…
Michel Houellebecq: „Žmonės, turintys humanitarinių idėjų, yra katastrofa“
O kas, jei jis nustos remti Ukrainą? „Tai gerai“, – atsako Houellebecqas. Bet ukrainiečiai nori išlaisvinti savo žemes, sakau. „O man tai kas? Karo pradžioje buvau nustebęs, nes maniau, kad Ukraina – Rusijos dalis. Geriausia, kai gamta tvarkosi pati [...].“
Dorothy Allison: „Aš tikiu Ursula le Guin“
[Miglė Domašiūtė:] Paveiki Allison literatūrinė kalba ir nepagražintas Amerikos pietų paveikslas – skurdo vaizdai, priklausomybės, socialinė atskirtis, smurtas ir disfunkciniai santykiai – kai kuriuos skaitytojus vertė jaustis nepatogiai. Tą „nepatogumą“ kaip tik ir kėlė išgirsta autentiška, atvirai išpažinta skaudi tiesa – patėvis prievartauja mažametę podukrą, o jos motina nepajėgia užkirsti tam kelio.
Rugpjūčiai
Sesers veidas apsiniaukė, suknelę ji susiglostė ir pažvelgė vaikiškų riksmų kryptimi. Kai vėl atsisuko, jos veidą temdė sunkus, papilkėjęs šydas.
– Nieks manęs nemuša.
– O tos mėlynės?
Arianos Reines rožės
[Miglė Domašiūtė:] Ak, tos poetės ir gėlės! Kažkur skaičiau, esą vilkdalgis priklauso Louise Glück, o aguonos, – taip, tos „mažosios, liepsnelės nelabosios“ iš „Aguonų liepą“, – Sylviai Plath. Dar pridėčiau, kad rugiagėlės tikriausiai atitektų Maggie Nelson, o rožės… Rožės (nepyk, Gertrude Stein) priklauso Arianai. Panūdau šiek tiek pasikapstyti po Arianos rožyną. Po skaitymų sutarėme susirašyti. Toliau – mūsų rašytinių pokalbių išklotinė.
Permąstyti imperinį Rusijos pasakojimą
[Myroslav Shkandrij:] Imperinis nacionalizmas aukštino ne tik ekspansiją. Daug rašytojų reiškė idėjas apie kultūrinį Rusijos pranašumą ir civilizacinę imperijos misiją. 1855 m. Nikolajus Grečas teigė, kad rusų kalba yra pranašesnė už visas kitas, o 1830 m. Fadejus Bulgarinas tvirtino, jog dėl šio pranašumo rusų kalba esanti „poezijos ir literatūros kalba visose pasaulio šalyse“.
Nicoletta Verna: „Šiame romane nėra nieko tikro, bet nėra ir nieko išgalvoto“
Apie rašymo aistrą, kūryboje gvildenamas temas ir romaną „Stiklo dienos“, Italijoje pavadintą metų literatūriniu įvykiu ir pelniusį ne vieną apdovanojimą, rašytoją NICOLETTĄ VERNĄ klausinėjo italų grožinės literatūros vertėja Rasa Di Pasquale.
Pasiklausykime Czesławo Miłoszo
Pirmiausia ieškojo atsakymų į fundamentinį klausimą: „Unde malum, iš kur blogis?“ Atsakydavo į jį įvairiai – priklausomai nuo istorinio momento, kuriame gyveno, bei visuomeninės sąmonės pokyčių, nuolat gilindamasis, kantriai tyrinėdamas jį iš įvairių perspektyvų.
Šviesa ir siūlas
Būdama mirtinga būtybė, sudaryta iš kūno, kuriuo teka šiltas kraujas, tuos gyvus pojūčius tarsi elektros sroves stengiuosi įlieti į sakinius ir be galo susijaudinu, kai tos srovės persiduoda mano kūrinius skaitantiems žmonėms. Tą akimirką, kai realiai pajuntu, jog kalba – tai mus jungiantis siūlas, kad prie to siūlo, kuriuo teka gyvasties šviesa ir elektros srovės, prisijungia ir mano klausimai.
Naktis bus rami
[Romain Gary:] Kai man depresija, tai pasireiškia bufonada: griebiuosi bufonados dėl mentalinės higienos, kad išsivaduočiau iš įtampos. Tačiau tai darau nesąmoningai, po truputį – vadinasi, to nekontroliuoju ir nesuvokiu, kas man darosi. Arlekinada, juokdarystė liaudies kentėjimo istorijoje visada buvo paskutinė priemonė prieš čiumpant peilį.
