Literatūra
Teisingas lapkritis
Ir, gulėdamas ant matraco bei ilsėdamasis, pasidaviau, susitaikiau su viskuo, leidausi nešamas Kosmoso. Susitaikiau su visais tais žmonėmis, kuriuos nelabai mėgstu. Paskui – ir su savimi. Tuo, kuris yra daugybę kartų melavęs. Tuo, kuris įžeidė, įskaudino per savo gyvenimą šimtus žmonių. Tuo, kuris tiek sykių apsimetinėjo, pūtėsi, dėjosi esąs kažin kas… Juk ir anie, ir aš elgėmės pagal savo prigimtį. Juk ir anie, ir aš buvome taip parašyti. Pajutau, kad tapau žiauriai lengvas visom prasmėm. Pajutau, kad mane, tokį lengvą nieką, ramiai neša tolyn Paukščių Tako tėkmė…
Senienos ir naujienos (20)
Rašydama apie Dovilės Zelčiūtės knygą „Radybos“, kėliau klausimą, ar ji tikrai prastesnė už Kaušpėdo „Koplyčią“ ar Jauniaus Petraičio „Tu kažką turi“. Atsakiau sau, kad jos panašaus lygio, bet Dovilės vis vien literatūriškesnė.
Jaunystės dienų kompiuteriui
pamenu kaip sėdėdavome pakaitom
su sesėm prie kompiuterio ir susirašinėdavom
su visokiais egiptiečiais kurie siūlydavo seksą
internetu trylikametėms
manot mes nesutikdavom
Išaiškinimas
Kokia yra gerumo prasmė?
Nuo šiolei kalbėk ir klausykis kitų taip,
tarsi jie būtų neseniai mirę.
Regimasis ir neregimasis pasauliai iš esmės yra viena.
Kūčios Viršuluose
Atsisukau.
Dieve. Ant Mėtos galvos puikavosi karūna, tiksliau – pyrago kepimo forma. Marija juokėsi, mėgino nuimti, bet kur tau – laikėsi tvirtai. Kurį laiką juokiausi ir aš, bet vaikui pravirkus supratau, kad, gali būti, Kūčias praleisime ligoninėje.
Kalėdų vėrinys suaugusiam vaikui
Rašyti apie Kalėdas, kai guli po palme, yra sumaištis. Rašyti apie Kalėdas, kai šilta, maudaisi jūroje, kai esi ten, kur neauga eglės, – yra keista. Rašyti apie visų Kalėdas, kai jose nutinka ir mano gimtadienis, – sudėtinga, bet vilioja kaip paslaptis ar nežinomi toliai.
Beldimas į duris
Kitą dieną 8 val. ryte suskambo telefonas: „Labas rytas, jus trukdo rašytojo Peterio Ustinovo kuratorius. Ponas gali jus priimti 9.30 penkiolikai minučių išgerti puodelį kavos savo apartamentuose „Vier Jahreszeiten“.“ Išmušė šaltas prakaitas, akimirksniu susivaldžiau ir tuoj pat puoliau į mūšį.
Vienatvėje
Visgi tai gražu. Žiemoje slypi kažin kas pasakiško. Pasaulis veriasi platus ir aiškus, takai siauri, o keliaujančiųjų jais ne-daug, todėl iš kiekvieno jų tikimasi kažko ypatingo, iš kiekvieno namo, į kurį įžengiama, ‒ nuotykių, nes pasaulis už lango toks tylus, o viduje širdis plaka taip džiugiai, kupina laukimo. Žinoma, galima klysti, bet tik iki tos akimirkos, kai į kambarį įnešama spindinti eglutė…
Menų naktyje
Tačiau priėjusi arčiau nustėrau – tai buvo visai ne katė, net ne žinduolis. Būtybėje nebuvo nė lašo to meilumo ir vaikiško žmogiškumo, būdingo naminiams augintiniams. Tas padaras veikiau priminė kaži kokį vabzdį. Bekailė, gaubta nugara žvilgėjo lyg šarvas. Jis taip pat turėjo bent kelias poras kojų.
Naktį viskas kitaip
Mano pačios košmaruose beveidžiai plėšikai nužudydavo mamą arba pagrobdavo ją į Sovietų Sąjungą. Sapnai mišo su tikrove. Buvau ir užkietėjusi somnambulė: paryčiais kartais prabusdavau balkone ar laiptinės aikštelėje. Klejodama nuo raudonukės temperatūros regėjau haliucinacijas su plazdančiomis, čiauškančiomis žvaigždėmis, kurios kvietė pas save. Ant miegamojo lentynos sėdėjo liesas, klastingas vyras, kuris nesutiko niekur išsinešdinti.
