Iš bloknoto (62)
Pastebėjau, kad šiais laikais režisieriai vengia statyti pjeses, tarsi bijotų gerai sukaltos, laiko patikrintos dramaturgijos, ir imasi inscenizuoti romanus, pasakas, eiliuotas poemas arba net perrašinėti žinomus kūrinius – viską, ką tik nori, kad ant nuobodaus savo kūrybos rankraščio parašytų žodį „dramaturgas“ ir kad jo asmeninės fantazijos, o kartais ir blūdas būtų įteisinti. Antai Naubertas Jasinskas dėl visiškai neaiškių priežasčių eksperimentams pasirenka Kazio Borutos poetinę apysaką „Baltaragio malūnas“ ir žada mums (visokiuose priešpremjeriniuose tekstuose) savo pastatymu nutiesti tiltą tarp kartų (oho!). Bet užbėgdama už akių pasakysiu, kad jeigu ir buvo kokia asociacija su tiltu – tai gal tik su Krymo tiltu po sprogdinimo…
Nesuprantu, kuo galėjo pagelbėti „Baltaragio malūnas“ kalbant apie kartas, apie dabartį. Spektaklio kūnas sudurstytas iš gabaliukų, scenelių, klipukų ekranuose, muzikinių citatų. Veiksmas vangus, personažai neraiškūs (vienintelė Jolanta Dapkūnaitė meistriškai sukūrė epizodinį vaidmenuką). Vyresnės kartos garbūs aktoriai Vaiva Mainelytė (Arūno Žebriūno filme buvusi puiki malūnininko duktė Jurga) ir Vytautas Rumšas vaikščiojo po sceną gražiai apsitaisę, orūs lyg kažkokių buvusių laikų, tik ne Borutos Lietuvos, vėlės ir iš šalies stebėjo, ką čia veikia jaunieji personažai, kartais su jais ir pabendraudami. O suprasti, ką jie veikia, ko siekia, ko bijo, ką gali ar ko nenori, buvo neįmanoma.
Siužetinė linija silpnutė kaip neišnešiotas kūdikis, todėl per pertrauką daugelis žiūrovų bandė išsiaiškinti turinio vedamąsias teatro „Šampaninėje“. Tad ar verta kalbėti apie Sigitos Šimkūnaitės scenovaizdį ar Sandros Straukaitės kaip visada „labai gražius“ (mezginiai, atlasai) sceninius kostiumus, kai paties spektaklio prasmės negali nusakyti? O kodėl iki dabar atsimenu Arūno Tarabildos scenovaizdžius režisieriaus Povilo Gaidžio spektakliams, Janinos Malinauskaitės scenografiją Jono Jurašo ir Jono Vaitkaus spektakliams, kodėl iki dabar kaip gyvus matau Adomo Jacovskio scenovaizdžius Eimunto Nekrošiaus ir Rimo Tumino spektakliams? Todėl, kad dailininko ir režisieriaus sumanymai, jų vizijos buvo tvirtai, konceptualiai susipynę, suaugę. Pabaigoje noriu paklausti: ką gi veikia teatrų meno tarybos, jeigu tokios yra, kodėl leidžiama nebrandžius sumanymus realizuoti, mulkinti žiūrovus prisidengiant žinomų autorių vardais, kiek tokio lygio spektaklių iš viso gali būti repertuare?
Lapkričio pabaigoje su sūnaus šeima buvom nutarę Raseiniuose aplankyti senelių Girdzijauskų kapus, nes per Vėlines nepavyko. Mano močiutė Ona Aksamitauskaitė mirė susirgusi karo metu, o senelis Izidorius, buvęs knygnešys, anuomet Raseiniuose ir aplink žinomas žmogus, gyveno dar dešimt metų po močiutės mirties mūsų namuose Vilniuj, nuo vystyklų užaugino mano brolį Vytautą, kone iki devyniasdešimties skaitė, kas vakarą klausėsi „balsų“ apsikabinęs virtuvės radijuką, niekada nebuvo abejingas aplinkai. Sulaukė ilgai lauktos Stalino mirties.
Raseiniai nuo karo ypač nukentėjo (aštuoniasdešimt procentų miesto virto pelenais, griuvėsiais), nes ten ir karo pradžioje, ir pabaigoje ilgai stovėjo frontas, vyko nuožmios kovos, tiltų per Dubysą sprogdinimai. Miestas iki šiol negali atsigauti, atrodo, ilgą laiką niekas jo neplanavo, neprojektavo – nemylėjo. O buvo žemaičių sostinė! Ugnis nušlavė ir senelių namus Vilniaus gatvėje; atvykę po karo radom tik tvoros mūrinius pamatus ir stulpus. Bet per stebuklą išsaugotas stovimas laikrodis, nors ir peršautas per ciferblatą, kuo puikiausiai ėjo. Ir tebestovi mano namuose, nors laiko neberodo. Jį senelis Izidorius parsivežė, kaip sakyta, iš Amerikos, tik mes iki šiol negalim suprasti, kaip jis tą didžiulį laikrodį, ant kurio ciferblato užrašyta „Hamburg-Amerika“, galėjo atsigabenti iš taip toli. Laivu?
Išvyko už Atlanto, kai caro žandarai jau lipo ant kulnų. Ten, Čikagoj (sakydavo „ten pas mus Čikaguo tai buvo kitaip“), dirbo pačius sunkiausius darbus – skerdyklose, paskui anglių kasyklose. Grįžo į laisvą Lietuvą.
Orai neatrodė palankūs keliauti, bet artėjant prie Raseinių dangus išsigiedrijo, pasirodė saulė ir švietė mums iki pat vakaro. Kapinėse švaru kaip iššluota, tarp kapų iškloti ir tebeklojami trinkelių šaligatviukai – jokių piktžolių, jokių šiukšlių. Ir dabar supratau, iš kur ta švara. Ogi prieš keliolika metų buvo iškirsta pavėsinga didelių, senus laikus menančių medžių alėja, ir mūsų kapą žymėjusias dvi tujas liepta pašalinti. Todėl karštą dieną čia saulė kepina negailestingai! Tiesa, svarbu pasakyti, kad prie mūsų kapo, kaip visada, laukė netikėtumas: daugybė nuo Vėlinių užsilikusių kapų žvakių, o tokioj „kišenėj“ prie pat antkapio akmens vėl radom pasodintus kažkokius negandoms atsparius augalėlius. Kas tą dėmesį rodo?
Iš kapinių pasukom į Raseinių krašto istorijos muziejų. Pastatas, vienas ryškiausių miesto modernizmo architektūros pavyzdžių, atsirado 1930 metais ir buvo skirtas specialiai areštinei, kitaip tariant – kalėjimui. Jame buvo kalinami prieškario nusikaltėliai, o po karo – pokario „nusikaltėliai“, daugiausia partizanai, laisvos Lietuvos gynėjai ir jų pagalbininkai. Buvusiose mažutėse kamerose dabar išradingai eksponuojamos jų bylos ir portretinės fotografijos. Radom čia ir savo giminaičių Bronės ir Antano Aksamitauskų bylas. Daugelis buvo teisiami dešimčiai metų kalėti ir dar penkeriems – Sibiro lagerio.
Muziejuje mus pasitiko ir per visus aukštus lydėjo muziejaus darbuotoja Lina Vapsevičienė. Vienoje iš salių vėl pamatėm ir savo senelio Izidoriaus portretą, kurį mano brolio iniciatyva iš Irenos Žebenkienės 1954 metais tapyto dar seneliui gyvam esant vėliau pertapė dailininkas Česlovas Gražėnas, ir portretas buvo padovanotas Raseinių krašto istorijos muziejui. Likom dėkingi už įdomią ekskursiją po muziejų ir ypač už tai, kad, kaip paaiškėjo, muziejininkai prižiūri senelių kapavietę. Gavom dovanų porą egzempliorių Raseinių Marcelijaus Martinaičio bibliotekos leidžiamų metraščių „Rasupis“, kur atradau daug įdomaus apie buvusią Žemaitijos sostinę ir jos žmones. Įdomu buvo sužinoti apie dailininkus Antaną Dukauską ir Viktorą Vitkų. Apie pastangas mieste kurti tankesnę kultūrinę terpę. Iki sutemstant dar spėjom užsukti į Betygalą aplankyti Petro Aleksandravičiaus Vytauto Didžiojo paminklo.
Teatro, muzikos ir kino muziejuje gruodžio pradžioje buvo atidaryta reikšminga savo apimtimi ir turiniu paroda „Šokimai, rodymai, nudavimai. Lietuvos baletui – 100“ (šiam keistam parodos pavadinimui panaudoti Jurgio Šlapelio žodžiai). Mažuosiuose Radvilų rūmuose, jaukiose nedidelėse saliukėse, bandyta sutalpinti ir atskleisti žiūrovams svarbiausius mūsų baleto istorijos žingsnius, reikšmingiausius įvykius bei jų dalyvius ilgame ir prieštaringame kūrybos procese. Nuo 1925 metų Léo Delibes’o „Kopelijos“ Valstybės teatre iki jubiliejinės „Kopelijos“ Nacionaliniame operos ir baleto teatre Vilniuje šių metų gruodį. Daugybė įdomių eksponatų – afišos, iškalbingos nuotraukos, straipsnių iškarpos, spektaklių scenografijos eskizai, autentiški kostiumai, baleto meistrų portretai, įvairių metų skulptūros, išsaugoti sceniniai ir asmeniniai papuošalai – viskas čia kažkaip organiškai randa savo vietą ir sukuria sodrią teatrališką atmosferą. Atrodo, jauti ir tų eksponatų nuotaiką, ir pudros bei grimo kvapą.
Eksponatų gausa liudija itin sutelktas muziejaus darbuotojų pastangas, profesionalumą ir parodos kuratoriaus Helmuto Šabasevičiaus sumanymo užmojį bei meilę savo darbui. Medžiagos parodai, pirmųjų šokio ir baleto fragmentų paieškos veda į XVII–XVIII šimtmečių archyvus ir paties muziejaus saugyklas, į Lietuvos ir Lenkijos senąsias bibliotekas, kaip antai Vrublevskių Vilniuje ar Jogailaičių Krokuvoje. Skolinta medžiagos ir iš privačių turėtojų – baleto solistams priklausę autentiški sceniniai kostiumai, papuošalai, laiškai, fotografijos.
Man asmeniškai įdomiausia čia buvo pamatyti daugybę scenografijos eskizų visoms per šimtą metų pastatytoms „Kopelijoms“, taip pat ir kitiems baleto spektakliams. Iš jų kartu su portretais susidarytų atskira, aišku, kuklesnė, baleto scenografijos paroda. O tai būtų Mstislavo Dobužinskio, beje, ir jo sūnaus Rostislavo, Olgos Dubeneckienės (ji ne tik scenografė, bet ir balerina ir pirmos Lietuvoje baleto mokyklos steigėja), Vladimiro Dubeneckio, Adomo Galdiko, Stasio Ušinsko, Ludolfo Liberto, Telesforo Kulakausko, Felikso Navicko, Eldaro Renterio darbai, egzotiški, personažo charakterį išreiškiantys Australijos lietuvio Vaclovo Rato kostiumai, etnografiškai tikslios ir sykiu teatrališkos, emocingos skirtingų metų Dalios Mataitienės ir itin talentingos Rimčio Gibavičiaus improvizacijos „Eglės žalčių karalienės“ tema, Sergejaus Barchino, Marijaus Jacovskio baleto vizijos – visų juk neišvardinsi, – tarsi margas kilimas, kuriame atsispindi ir svarbiausios Lietuvos dailės gyvenimo slinktys, ir intensyvus baleto kultūros augimo ir brendimo kelias. Įspūdį palieka ir baleto artistų portretai: netikėtai laisvas, tarsi šokio įkvėptas pokario dailės „akademikės“ Irenos Žebenkienės tapytas didelės apimties Genovaitės Sabaliauskaitės portretas, puikus Henriko Cipario pieštas Vytauto Kudžmos portretas, keletas pagavių Romualdo Džiugo pieštų šaržų… Jeigu domina pats šokis, solistai – gali žiūrėti baletų ištraukų vaizdo įrašus kone kiekvienoj saliukėj. Išeini iš parodos vildamasis į ją sugrįžti, atsivesti draugų.
Skaudi buvo žinia apie dailininkės, scenografės, talentingos sceninių kostiumų kūrėjos Nadeždos Gultiajevos-Nekrošienės ankstyvą mirtį. Ši žinia sukėlė prisiminimų bangą ir grąžino į kitus – taikesnius, ramesnius laikus, kai buvo laiko džiaugtis, mylėti draugus, lengvai pasiduoti netikėtumams.
Papasakosiu apie pirmąją pažintį su Nadia, kuri įvyko Vilniuje, bičiuliui iš Leningrado, jau tada žymiam scenografui Eduardui Kočerginui paprašius porai naktų priimti jo mokinę Nadią ir būtinai nuvesti į Kaziuko mugę. Septintojo dešimtmečio pradžioje Kaziuko mugė dar buvo natūrali, liaudiška, joje dar galėjai pamatyti ir arkliais atvykusių valstiečių, tiesiai iš vežimo parduodančių savo prekes. Ir prekės dar buvo tik iš natūralių medžiagų – iš medžio, molio, pintos iš vytelių, žolių, o svarbiausia, jau per Kaziuką buvo pardavinėjamos ir verbos. Jokio kičo, viskas tikra. Įvairių sovietijos respublikų dailininkai ypač domėjosi tais natūraliais turgumis ir sėmėsi čia įspūdžių.
Sulaukėm Nadeždos – pro duris įėjo aukšta, šviesi, besišypsanti spindinčio žvilgsnio žydraakė sibirietė (Eduardas sakė, kad kilusi iš Sibiro, iš Irkutsko). Aš ir sūnus ją priėmėm, parodėm, kur miegos, ir kartu nuėjom į virtuvę užkandžiauti. Pro penkto aukšto Mokslininkų namų langus parodžiau jai Gedimino pilį, Trijų Kryžių kalną, pagrindines miesto kryptis ir orientyrus. Po to buvo kelionė į turgų, džiaugsmingi apsipirkimai. Kitą dieną Nadia vaikščiojo po miestą, o prieš išvažiuodama origamio būdu prilankstė visokių baltų paukščių, sukabino juos sūnaus kambaryje kaip dėkingumo ženklą. Tie paukščiai, parodę ypatingą Nadeždos jautrumą, moterišką kūrybiškumą, ilgai siūbavo po lempom ir iki dabar stovi mums prieš akis.
Kai Nadia tapo Eimunto Nekrošiaus žmona, atvažiavo į Vilnių gyventi ir dirbti, matydavomės jų namuose prie Filharmonijos. Ten sueidavo daugybė lankytojų, nuo kurių Eimis dažniausiai užsidarydavo savo kambaryje, aktorių po spektaklio, o Nadia priiminėjo virtuvėj prie ilgo stalo. Ką turėjo, tuo vaišino, visi ko nors atsinešdavo – kas bandelių, kas vyno, o kas čeburekų. Viskas būdavo sušluojama. Pavargdavo, bet savo nuovargio ar nepasitenkinimo niekada nerodė.
Kaip dailininkė Nadežda buvo jautri, kūrybinga, visuomet girdėjo režisierių ir spektaklyje nesistengė dominuoti. Jos kuriami kostiumai buvo subtilūs, išradingi, ne kartą juos matėme parodose. Niekada nepamiršiu nerealizuoto Eimunto Nekrošiaus spektaklio apie Darių ir Girėną maketo parodoje: tai buvo griežtas, konstruktyvus kylantis lėktuvo takas ant neaukšto postamento. Šiame darbe buvo išreikšta viskas – drąsa, veržlumas, pavojus, garbė ir tragedija! Vėlesniais metais jie – Marius, Eimuntas ir Nadežda – dirbo, galvojo, darė trise. Tokiuose darbuose nelengva išskirti kurį vieną. Ir man savotiškai gaila, kad jos talentas kažkur išsiliejo, susiliejo, susilydė. Bet ir savaip pasiaukodama Nadežda turėjo prasmingą, kūrybingą, įdomų gyvenimą teatre, mylimoj ir mylinčioj šeimoj. Tebūna lengva jai Lietuvos žemelė.
