LiteratūraVertimai
Laikas žudyti
Išvydusi mane tarp augalų, toliau ramiai prausėsi, nepaisydama manęs, o galbūt iš tiesų jai nerūpėjau. Kone suėmė juokas ir pamaniau, kad tikriausiai vienas iš mūsų – miražas, bet tik ne aš. Ir nejau ji neprimena vienos iš gražuolių, kurių kareiviai ieško norėdami nufotografuoti arba kitais sumetimais?
Sutraukęs cigaretę žengiau artyn – norėdamas pasiekti taką, turėjau praeiti pro moterį. Ji vėl įbrido į balą ir vėl ėmėsi monotoniško žaidimo. Žiūrėjo, kaip vanduo srūva oda, ir tiek.
Kodėl neateini?
Jau skrenda kregždės į pietus
Ir sodas paberia lapus,
Ruduo atėjo, bet kodėl
Tavęs vis nėr, tavęs vis nėr?
O grįžk į mano glėbį tu,
Taip godžiai į tave žiūriu
Ir bausčiaus švelniai prisiliest
Tau prie širdies, tau prie širdies!
Mano mėlynas klavyras
Žvaigždės grojo po skliautais nakty –
Mergelė giedojo luote.
Žiurkės trypia nūnai žvangesy.
Klavišai išdraskyti visi…
Apraudu mėlyną Motę.
Žmogus, kuris matė Livingstoną
Žmogus, kuris matė Livingstoną, buvo jau praktiškai aklas.
Kada tie anglai netyčia pakliuvo į Afriką –
šeštajame devyniolikto amžiaus dešimtmety, septintajame?
Livingstonas ir jo komanda, jų tinkleliai nuo moskitų
ir mediniai lagaminai, ir jų didysis tyrinėtojas, kuris netrukus ir numirė…
Iš latvių poezijos [Vācietis, Neibarts, Kronbergs, L. Briedis, Žebers, Šlāpins, R. Briedis]
Dedu krūvon
Lengvus lapus
Sunki knyga
Išėjo
Dantys
Dauguma rašytojų lengvai galėtų nerašyti. Dangus nesugriūtų. Skaitydamas vietinę literatūrą neatsikratau jausmo, kad skaitau kai ką, kas neišbraukta. Aš, pavyzdžiui, galiu nerašyti ir nerašau. Toks nuo šiol galėtų būti mano moto. „Aš galiu nerašyti ir nerašau.“ Geri rašytojai parašo labai mažai, blogi – labai daug. Aš galėčiau būti iškilus rašytojas ir nieko nerašyti.
Vienadienis
Nenumanau, kiek dar turiu laiko.
Šis pasakojimas gali nutrūkti bet kurią akimirką. Pakibti vidury žodžio. Užgesti sakiniui nepasibaigus. Tašką šioje keistoje istorijoje teks padėti jums. Taip, jums – žmogui, išdrįsusiam skaityti šias painias eilutes, parašytas bepročio, kuris niekada nebepamatys aušros. Kitas laikrodžio rodyklės žingsnis gali būti paskutinis.
●
mūsų dangaus šimtinėms –
kas žino kiek jų yra dabar
mūsų dangaus šimtinių
iš mūsų kruvinų mūšių laukų
iš mūsų nužudytų dangiškųjų miestų
iš mūsų subombarduotų dramos teatrų
ir moterims ir vaikams ir dar negimusiems –
atsivėrė Eliziejaus laukai
Ukraina
O aš tada galvodavau:
„tai štai kokia ji,
tėvynės pramonė,
nesunaikinama ir beveik amžina,
kaip šitas apsilaupęs rėmas
ir izoliacija apvyniotos rankenos,
štai jis, nepalaužiamumas,
pati tyriausia jo išraiška.“
Apie penktą rakijos stikliuką, arba Koks nuostabus yra gyvenimas
Vaiduoklis neiššoka, bet iš už gebenėmis apžėlusių vartų nelauktai pasirodo guvus septyniasdešimt penkerių senukas. Išvysta mus, žengia žingsnį atgal, tūpteli, pliaukšteli delnais sau per kelius ir skambiai sušunka:
– O, žmonės!
Tokia keista jo reakcija mus taip pat priverčia žengtelėti atatupstiems, bet nekreipdamas į tai dėmesio senolis vėl prabyla:
