LiteratūraVertimai
Chemija
Suyra ne visas tavo kūnas. Snapas nesuvirškinamas – taigi bedi į skrandžio prievartį, brauniesi į žarnyną, ten prasiskverbi į florą ir kaip tik tada, kai imi tikėti kerštu, aplink tave pradeda formuotis medžiaga, kuri tave užbalzamuoja. Viskas limpa prie tavęs. Tu pavirsti gumulu.
Slenka dienos, savaitės, mėnesiai, per juos virsti vis didesniu luitu, tada banginis tave išvemia; ir prasideda antroji amžinybė – ją leidi vėmalų plėvelėje plūduriuodamas pasaulinio…
Tėve Viljamai, tu pasenai
– Tėve Viljamai, – tarė sūnus, – pasenai,
Pražilai, ir pakaušis jau plinka,
Bet nejau tokio amžiaus sulaukęs manai,
Kad stovėt ant galvos tau dar tinka?
Mano kalėjimai Lietuvoje
1940-ųjų birželis. Pulkininkas buvo įžvalgus. Apimtas nerimo, klausydavausi radijo: Roterdamas, Briuselis, Ardėnai. Tankų „Panzer“ srautas atrodė nesulaikomas. Mano vargšai tėvynainiai, tikėjęsi išvengti okupacijos, bombarduojami italų lėktuvų chaotiškai bėga iš šalies! O kaip šioje suirutėje laikosi mano tėvai? Mokant studentus mane suimdavo tokia baimė, kad tarpais būdavo sunku kalbėti.
●
Senos užeigos betone vėjas susisuka lizdą. Elnias lyžteli pastato kampe riogsančios gitaros stygą. Aš už baro stalo vaidinu svarbų asmenį, tu nurenki tuščius bokalus. Tačiau gatvė tėra sutrūnijęs atsidūsėjimas tarp sustingusių ratų.
Berniūkštis ant šiltnamio
Vėjas plaiksto mano bridžių sėdynę,
Pėdos traškina sutrūkinėjusį stiklą ir išdžiūvusį glaistą,
Prastypusios chrizantemos lyg kaltintojos žvelgia viršun
Pro padūmavusį, saulėje blyksintį stiklą,
Balti debesys visi iki vieno šiaušia į rytus,
Gluosniai nirčiai kinkuoja tartum ristūnų vora
Ir visi, visi rodo į viršų ir šaukia!
Paveldėtojas
– Aš jos sūnus, – paaiškino Atvaras ir galva mostelėjo į didelį stiklo langą, skiriantį sveikuosius nuo ligonių.
– Ne, ne, ten jūsų mamytės jau nebėra. – Slaugytoja raminamai uždėjo ranką ant jo rankovės ir nusišypsojo. – Dar naktį perkėlėme į palatą.
– Kaip… į palatą? – Atvaro burna, stengdamasi atsakyti į slaugytojos šypseną, negražiai išsikreipė.
– Jūsų mamytei viskas gerai, būsite atsipirkę lengvu išgąsčiu. Eikite tiesiai į skyrių. – Ji nusišypsojo dar plačiau ir mostelėjo ranka į viršų. – Ir nebesijaudinkite, ryt poryt išleisime namo.
Mamos kalbos
Kai jiedvi kalbasi,
į jos vandenmaišį
liejasi nauji sintaksės ritmai,
prie žodžių šokio pridedami judesiai
ir traškantys balsių branduoliai,
kuriuos mals
vaiko burnytė.
Šiugždesiai
Liucė stovėjo visiškai rami. Veikiausiai visu rimtumu pakluso kažkokiems nurodymams, kuriuos indėnas jai vis šnibždėjo, gal kokį užkeikimą, pamanė Ferberis; jis pastebėjo: burbulas kyla iš nedidukės perregimos žarnos po taburetės plokšte. Mergaitė galvą buvo kiek iškėlusi, tai, regis, liudijo pasididžiavimą, drauge lyg ir gynybą ar atsitraukimą. Arba Tereza jai pasakė (dar namie, kur viskas sava, – tai buvo susitarimas)…
Liūtą sau šeriasi
Iš ašutinių maišų, iš alyvos skardinių,
Iš pupų juodųjų ir tižios skalūninės duonos,
Iš rūstybės rūgšties, smalos tiesmukumo,
Iš kreozoto, benzino, pavarų velenų, ratuotų padėklų
Liūtas stiebias.
Daug dar gyvenimo
Įsileidžiu berniuką vidun, numaunu nuo pečių kuprinę, nuvelku nešvarią striukę ir palydžiu į vonios kambarį. Tada virtuvėje imu ieškoti ko nors užkąsti, ir pirmas dalykas, kurį prisimenu apie vaikus, – jie dažnai būna alkani.
Slėpiausi kone ketverius metus, Čikū, gerai uždariau duris, bet galiausiai karas vis tiek įsiveržė į namus.
