LiteratūraVertimai
Elegija motinai
jei sakysiu sudievu, tu mirsi
jei pasiųsiu velniop, tu mirsi
jei neišgirsiu skambučio, tu mirsi
jei atsiliepsiu, irgi numirsi
jei prašysi atleisti, tu mirsi
jei neprašysi, irgi numirsi
jei aš prašysiu atleisti, tu mirsi
jeigu nespėsiu, vis tiek mirsi
Apie negimusių paršelių skrodimo pamokas
negaliu patikėti –
kad biblija, koranas ir bhagavadgyta glosto mano ilgus plaukus, kaip tai darydavo mama, šnabždėdami „nepaliauk stebėtis“ –
Lenkiškame Vilniuje
Viena inteligentiška ponia man pakuždėjo: lenkas yra mandagus, sentimentalus ir suktas; rusas – atviros sielos žmogus, garbingas ir draugiškas. Ak, ji manęs neperprato. Aš esu lenkų tautos draugas. Lenkus ilgus šimtmečius persekiojo nelaimės, jiems teko slapstytis, jie negalėjo atvirauti, būdami tų garbingų ir draugiškų rusų priespaudoje. Priespauda paveikia žmogų, jis tampa pažeidžiamas.
Baba mirs per Kalėdas…
Įvasarojus baba visiems pranešė, kad per Kalėdas baigs savo žemės kelionę. Taip ir pasakė: „Mirsiu šiumet ant Kalėdų.“
– Eikit, eikit, – pasakė mano mama, babos duktė, šitai išgirdusi. – Ką dar sugalvosit? Pirma, jums viso labo septyniasdešimt treji, o tai ne tiek ir daug. Antra, anei sergat, anei sveikata skundžiatės.
– Vis vien mirsiu, – nepasidavė baba. – Mano motina pasimirė Kalėdų dieną, turėdama septyniasdešimt trejus, ir jos motina numirė per Kalėdas septyniasdešimt trejų. Ir viena, ir kita jaučio sveikatą turėjo, o kad jau valanda išmušė – gulkis ant lentos.
Haikukū
žaisdavom vakarais
negyvą kareivį
gulėt
ir nejudėt
negalvot
ir nemirksėt
ir tas kuris sugebės
nemirs
niekados
Išaiškinimas
Kokia yra gerumo prasmė?
Nuo šiolei kalbėk ir klausykis kitų taip,
tarsi jie būtų neseniai mirę.
Regimasis ir neregimasis pasauliai iš esmės yra viena.
Vienatvėje
Visgi tai gražu. Žiemoje slypi kažin kas pasakiško. Pasaulis veriasi platus ir aiškus, takai siauri, o keliaujančiųjų jais ne-daug, todėl iš kiekvieno jų tikimasi kažko ypatingo, iš kiekvieno namo, į kurį įžengiama, ‒ nuotykių, nes pasaulis už lango toks tylus, o viduje širdis plaka taip džiugiai, kupina laukimo. Žinoma, galima klysti, bet tik iki tos akimirkos, kai į kambarį įnešama spindinti eglutė…
Menų naktyje
Tačiau priėjusi arčiau nustėrau – tai buvo visai ne katė, net ne žinduolis. Būtybėje nebuvo nė lašo to meilumo ir vaikiško žmogiškumo, būdingo naminiams augintiniams. Tas padaras veikiau priminė kaži kokį vabzdį. Bekailė, gaubta nugara žvilgėjo lyg šarvas. Jis taip pat turėjo bent kelias poras kojų.
Naktį viskas kitaip
Mano pačios košmaruose beveidžiai plėšikai nužudydavo mamą arba pagrobdavo ją į Sovietų Sąjungą. Sapnai mišo su tikrove. Buvau ir užkietėjusi somnambulė: paryčiais kartais prabusdavau balkone ar laiptinės aikštelėje. Klejodama nuo raudonukės temperatūros regėjau haliucinacijas su plazdančiomis, čiauškančiomis žvaigždėmis, kurios kvietė pas save. Ant miegamojo lentynos sėdėjo liesas, klastingas vyras, kuris nesutiko niekur išsinešdinti.
Mineapolio poema
Aš noriu, kad mane pastvertų
Koks didelis baltas, policijai nežinomas paukštis
Ir nuskraidintų tūkstančius mylių, kad kruopščiai paslėptų
Kuklų ir auksinį lyg kokį paskutinį grūdą,
Kupiną kviečių paslapčių ir slėpiningų gyvenimų
Bevardžių vargšų.
