LiteratūraVertimai
Iš latvių poezijos [Vācietis, Neibarts, Kronbergs, L. Briedis, Žebers, Šlāpins, R. Briedis]
Dedu krūvon
Lengvus lapus
Sunki knyga
Išėjo
Dantys
Dauguma rašytojų lengvai galėtų nerašyti. Dangus nesugriūtų. Skaitydamas vietinę literatūrą neatsikratau jausmo, kad skaitau kai ką, kas neišbraukta. Aš, pavyzdžiui, galiu nerašyti ir nerašau. Toks nuo šiol galėtų būti mano moto. „Aš galiu nerašyti ir nerašau.“ Geri rašytojai parašo labai mažai, blogi – labai daug. Aš galėčiau būti iškilus rašytojas ir nieko nerašyti.
Vienadienis
Nenumanau, kiek dar turiu laiko.
Šis pasakojimas gali nutrūkti bet kurią akimirką. Pakibti vidury žodžio. Užgesti sakiniui nepasibaigus. Tašką šioje keistoje istorijoje teks padėti jums. Taip, jums – žmogui, išdrįsusiam skaityti šias painias eilutes, parašytas bepročio, kuris niekada nebepamatys aušros. Kitas laikrodžio rodyklės žingsnis gali būti paskutinis.
●
mūsų dangaus šimtinėms –
kas žino kiek jų yra dabar
mūsų dangaus šimtinių
iš mūsų kruvinų mūšių laukų
iš mūsų nužudytų dangiškųjų miestų
iš mūsų subombarduotų dramos teatrų
ir moterims ir vaikams ir dar negimusiems –
atsivėrė Eliziejaus laukai
Ukraina
O aš tada galvodavau:
„tai štai kokia ji,
tėvynės pramonė,
nesunaikinama ir beveik amžina,
kaip šitas apsilaupęs rėmas
ir izoliacija apvyniotos rankenos,
štai jis, nepalaužiamumas,
pati tyriausia jo išraiška.“
Apie penktą rakijos stikliuką, arba Koks nuostabus yra gyvenimas
Vaiduoklis neiššoka, bet iš už gebenėmis apžėlusių vartų nelauktai pasirodo guvus septyniasdešimt penkerių senukas. Išvysta mus, žengia žingsnį atgal, tūpteli, pliaukšteli delnais sau per kelius ir skambiai sušunka:
– O, žmonės!
Tokia keista jo reakcija mus taip pat priverčia žengtelėti atatupstiems, bet nekreipdamas į tai dėmesio senolis vėl prabyla:
Žmogui [iš paskutiniųjų]
Miesto garsai. Duobės
mano akių, jaučiu jas. Dulkės,
visa nuklosiančios. Dangus, kiti kurį gręš akimis
po manęs.
Ar upė vėl prisipildys.
Ar bus pasigailėta.
Ar vėl kada lis.
Kas yra „kada“? Kas yra „vėl“?
Plekšnė ir Dievulis
Guli Plekšnė ant kranto, plempia alutį.
Eina Dievulis prošal ir pamoja:
„Žiū, kaitinas mano plekšnytė!“
„Ar tau danguj maža vietos,
kad valkiojies čia, mano pakrante?“ –
Plekšnė subliūva ir gurkšteli dar.
Gyvenimas yra banalus
Mirtis taip pat.
Pacientų jausmų pasakojimai
Yra banalūs, nes kiekvienas
Jaučia kažką panašaus:
Atstumto mylimojo gėdą,
Pyktį dėl išdavystės…
