LiteratūraVertimai
●
Paimki viltį, kiekvienas čionai įžengiantis.
Naudokis tvarkingai ir kaip priklauso.
Neplėšyk, nepurvink, nelaužyk detalių.
Išeidamas palik ją kitam.
Neapykanta
Senasis Zonrėjus pasižymėjo šėtonišku žvilgsniu – šaltu, įtemptu, mestu vien akies krašteliu, skirtu tarsi sau pačiam. Gyvenime jis niekuo nepasitikėjo, žinoma, ir juo nepasitikėjo niekas. Atžari žmogysta.
Poetas romantikas
Tu nebūtumei jo mylėjusi,
suniekino draugas
mokslininkas. Dantis jis valėsi,
jei išvis valės, druska. Jis apgaudinėjo
ir retai kada trinkosi
galvą. Užpakalį šluostėsi
lapais arba delnu.
Poetas ir kiaulė
Baras, gavęs pirmą algą, sumanė nugirdyti visus kvartalo mėlynanosius ir dingti Rygos kryptimi. Sugrįžo po savaitės. Jo pagiringame veide žaidė šypsena – tarsi nieko nebūtų nutikę. Žinodamas sąlygas, jis nesirengė kibti į darbą; sekiodamas paskui mane pasakojo, kad pradžiuginęs savo senus draugus ir atradęs daug nestandartinių rimų.
●
šviesa negali pasenti
šviesa visuomet nauja
šviesa yra ta kur spindi
tunelio atokiam gale
Dėmė
Močiutė plauna man burną
muilu; pusė amžiaus praėjo,
o ji vis dar metasi prie manęs
su tuo klaikiu geltonu muilo gabalu.
Viskas dėl vieno mano ištarto žodžio,
iš tiesų net ne ištarto, o tik pakartoto,
bet: „Išsižiok! – Pastvėrusi mane
už galvos. – Išsižiok, pasakyta!“
Nobelio premijos paskaita
Bet palikime angelus.
Leiskite man tarti keletą žodžių apie žmogaus išdidumą.
Kas gi tu esi, nuostabusis žmogau?
Išradai ratą, išradai ugnį, supratai, kad bendradarbiavimas yra vienintelė tavo išlikimo sąlyga, išradai maitėdystę, kad taptum ponas savo valdomam pasauliui, pritrenkiančiai daug pasiekei savo protu, o tavo smegenys, tokios vagotos ir sudėtingos, kad jų padedamas iš tikrųjų tavo paties pasauliu pramintame pasaulyje įgijai nors ir ribotą…
Hana ir maisto gamyba
hana neturi supratimo apie maisto gamybą.
hana visada viską sudegina.
paskutinį kartą kepė blynus vaikinui, su kuriuo
reguliariai lytiškai santykiavo, nors jam
niekada laiku ar išvis nepasistodavo.
tada hana pasišaipė, šitaip padarydama
jo peniui dar daugiau traumų ir žalos.
Elegija motinai
jei sakysiu sudievu, tu mirsi
jei pasiųsiu velniop, tu mirsi
jei neišgirsiu skambučio, tu mirsi
jei atsiliepsiu, irgi numirsi
jei prašysi atleisti, tu mirsi
jei neprašysi, irgi numirsi
jei aš prašysiu atleisti, tu mirsi
jeigu nespėsiu, vis tiek mirsi
Apie negimusių paršelių skrodimo pamokas
negaliu patikėti –
kad biblija, koranas ir bhagavadgyta glosto mano ilgus plaukus, kaip tai darydavo mama, šnabždėdami „nepaliauk stebėtis“ –
