Kaip spektakliu vaikams sudominti vaikus (ir suaugusiuosius)?
Šio klausimo lietuvių teatras beveik nesprendžia. Meskit į mane akmenį, nes į vaikiškus spektaklius nebevaikštau, o ir apie teatro meną rašau pirmąkart. Visgi niekaip negaliu pamiršti mokyklinių išvykų į teatrą: būtent kelionė tapdavo akcentu, na, o teatras likdavo atpirkimo ožiu, formaliai pateisinančiu išvyką.
Apsilankymai kino teatre atrodydavo visai kitaip. Vakarietiška animacija jau seniai vadovaujasi principu turinį pritaikyti (kartu su vaikais) filmus žiūrintiems suaugusiesiems. Studijos „Pixar“, „DreamWorks“, „Laika“ laikosi šios nerašytos taisyklės taip išspręsdamos žiūrovų amžiaus dilemą: žiūrėti gali bet kas, amžius lemia tik skirtingą peržiūrą lydinčios refleksijos gylį. Dažnu atveju vaikams skirtas lietuvių teatras tokiu bruožu nepasižymi: teatro scena arba pernelyg sudėtinga jauniems žiūrovams, arba tokia primityvi, kad nesukelia klausimų, kuriuos būtų galima plėtoti už pasiūlyto naratyvo ribų. Vaikų palyda – suaugusieji – tokiu atveju dažniausiai atlieka ne peržiūros, o priežiūros funkciją – tikrina laikrodį, skaičiuoja žiovaujančius bendraamžius, ieško pritariančių žvilgsnių.
Debiutuojantis režisierius Orestas Razumas – iki šiol pažintas kaip dramaturgas – „Išmintinguoju Sokratu“, oficialiai pristatomu kaip spektaklis 5–8 klasių moksleiviams, taikosi į naują, Lietuvoje dar mažai plėtotą teatro lankytojų amžiaus grupės kategoriją – spektaklis vaikams ir nevaikams.
Spektaklio „Išmintingasis Sokratas“ daugiasluoksniškumas formuojamas šiuolaikinės Lietuvos politikos kontekste – suaugėliškas sluoksnis išreikštas kostiumų nuorodomis (kostiumų dailininkė – Miglė Liutkevičiūtė) ir veikėjų dialogais, pasiskolintais iš politikos arenos. Aktorių Artūro Dubakos, Samuelio Sauchato, Simono Goptaičio ir Ditos Klinkaitės komanda pristato dviprasmiškus veikėjus, o auditorija tampa spektaklio daugiasluoksniškumo liudytoja: skirtingos žiūrovų reakcijos į siužeto kulminacinius taškus sukelia atitinkamai aukštesnio – jei tai vaikams moderuotos įtampos taškas – arba žemesnio – jei eilute taikomasi į suaugusįjį – registro atgarsį: „Per tave niekas nebeperka mano alyvuogių“ paliečia vaiką, o „paprastas žmogus“ – suaugusįjį.
Be filosofijos pradmenų įvedimo, spektaklis prisiima ir kritikos metimo į reklamos, naujosios medijos, tinklalaidžių ir šiais kanalais skleidžiamos propagandos daržus atsakomybę. Kritika spektaklyje nėra deklaratyvi – ganėtinai subtiliai ji įpinama į veiksmą pasitelkiant žiūrovus. Interaktyvumas veikia dviem kryptimis: juo išbandoma aktorių improvizacijos meistrystė, o žiūrovai tampa spektaklio dalimi:
– Eini į mokyklą?
– Taip.
– O kam?
– Kad nebūčiau bomžė.
– O Diogenas? Jam viskas gerai, be mokslų labai laimingas buvo – sakytumėm, anų dienų bomžas.
Be to, interakcija atliepia ir nepatyrusio žiūrovo poreikius, o šių patenkinimas ilgainiui brandina meilę teatrui, be kurios vargu ar apskritai kas jame lankytųsi. Interaktyvumas čia tampa ne būdu užglaistyti dramaturgijos trūkumus, o priemone diegti mintį, jog žmogus į teatrą eina ne atsakymų ir pamokslų, o dialogo. Sprendimas spektaklį interaktyvinti čia atrodo logiškas: per pirmąją pažintį su teatru žiūrovai turi būti įpareigojami diskutuoti. Spektaklio filosofinės temos leidžia kelti bendražmogiškus klausimus ir būtent tuo „Išmintingasis Sokratas“ skiriasi nuo komercinio teatro vaikams: universalūs klausimai čia patiekiami ant lėkštutės; o štai komerciniai spektakliai dažnai lėkštutę patiekia išvis tuščią. „Išmintingojo Sokrato“ žiūrovai yra ruošiami tolesnėms, sudėtingesnėms diskusijoms, į kurias bus įtraukiami per kitus susitikimus su teatru, kai interakcija vyks jau nebe scenoje, o sąmonėje.
Ne paslaptis, kad nuoširdžiausios spektaklių recenzijos skamba teatro rūbinėje. Nuoširdi ir O. Razumo rūbinė:
– Aš tik nesupratau, kas yra hipotetinė voverė.
– Hipotetinė – tai įsivaizduojama.
– Tai vaiduokliai hipotetiniai?
●
– O spektaklių būna antros dalys?
– Gal šiaip būna, bet jeigu Sokratas numirė, tai kaip jie padarys antrą dalį?
Spektaklio aptarimas rūbinėje visada geras ženklas, ypač kai aptarinėjimu užsiima visos tikslinės grupės. „Išmintingąjį Sokratą“ galima laikyti pavykusiu bandymu kurti teatrą be amžiaus cenzo, o smagiausia tai, kad jį apskritai galima laikyti spektakliu.
