Menai
Ribos
Įspūdžiai po apsilankymo Vlado Urbanavičiaus parodoje „Tarp struktūrų“ (AV17) galerijoje
Ar pasaulyje yra daug vilties?
Po Henriko Ibseno „Laukinės anties“ Jaunimo teatre girdi, kaip publika kuždasi ir mėgina prisitaikyti pjesės rūbelius sau – tuo labiau kad ir per patį spektaklį, trumpam užsidegus šviesai, aktoriai kreipiasi į keletą žiūrovų ir klausia: slepiate, meluojate savo artimiesiems ar mėgaujatės rėždami tiesą? O kaip pats spektaklio režisierius?
Iš bloknoto (63)
Ilgą laiką bičiuliavomės, dažnai susitikdavom pas keramikę Liuciją Šulgaitę, tapytoją Jutą Čeičytę dirbtuvėse ir pas Kazę; kartais kalbėdavomės rimtai, kartais aštriai pajuokaudavom. Tai buvo „tyliojo modernizmo“, pasak Elonos Lubytės, laikai, kai lankyta naujai mąstančių dailininkų dirbtuvės, domėtasi, koks čia vyksta virsmas.
Brėkštančio pavasario belaukiant
Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje Kaune 2025 m. lapkričio 14 d. atidaryta Rūtos Katiliūtės (g. 1944) paroda „Atmosfera“, kuruojama Nijolės Nevčesauskienės, veikia ne tik kaip retrospektyvinis pristatymas, bet ir kaip kvietimas į tapybos erdvę, kurioje laikas ir atmintis teka ne tiesia linija.
Naujas lietuvių kinas – ir taip, ir ne
Atrodo, puiku, kad vis daugiau mūsų kino režisierių (ir ne tik jų, taip pat – tiesiog mylinčių kiną), atstovėjusių eilėje prie finansų, gauna progą suausti opusą ir visu ūgiu pasirodyti lietuvių kiną adoruojančiai visuomenei. Na, juk iš kokių trijų penkių premjerų viena vis tiek įkris arti optimalaus varianto! Filmą kurti išmokstama rašant scenarijų, filmuojant, montuojant!
Iš bloknoto (62)
Pastebėjau, kad šiais laikais režisieriai vengia statyti pjeses, tarsi bijotų gerai sukaltos, laiko patikrintos dramaturgijos, ir imasi inscenizuoti romanus, pasakas, eiliuotas poemas arba net perrašinėti žinomus kūrinius – viską, ką tik nori, kad ant nuobodaus savo kūrybos rankraščio parašytų žodį „dramaturgas“ ir kad jo asmeninės fantazijos, o kartais ir blūdas būtų įteisinti.
Viskas, ką girdime tyliai
Norėčiau šį kūrinį vertinti kaip dviejų savo srities (dizaino, scenografijos) profesionalių treniruotę meno lauke. Komanda viziją įgyvendino techniškai tvarkingai, garsas buvo įrašytas kokybiškai, vaizdas išlaikė estetišką kompoziciją. Bet…
Kaip spektakliu vaikams sudominti vaikus (ir suaugusiuosius)?
Debiutuojantis režisierius Orestas Razumas – iki šiol pažintas kaip dramaturgas – „Išmintinguoju Sokratu“, oficialiai pristatomu kaip spektaklis 5–8 klasių moksleiviams, taikosi į naują, Lietuvoje dar mažai plėtotą teatro lankytojų amžiaus grupės kategoriją – spektaklis vaikams ir nevaikams.
Įtampos geometrija: „How a Spiral Works“
Tarptautinio kolektyvo „Art For Rainy Days“ darbas „How a Spiral Works“ (2024) yra vienas iš tų šiuolaikinio cirko kūrinių, kuriems suvokti prireikia laiko: pirmiausia jį patiri fiziškai – kaip įtampą, šoką, adrenaliną, – o refleksija atsiranda jau po to, atslūgus kūno reakcijai.
Moterų likimai „Scanoramoje“
Kaip pristatydama filmą kalbėjo Gražina Arlickaitė, moterų likimai – atskira tema „Scanoramoje“ ir vienas tokių filmų – belgų režisierės Alexe Poukine ilgametražis debiutas „Kika“. Anotacijoje jis įvardintas kaip draminė ironiška komedija ir kitokia „Gražios moters“ versija. Šįkart nesutikčiau nei su „Scanoramos“ vadove, teigusia, kad filmas konkuruoja su romantiškomis išgyvenimo sunkiomis sąlygomis istorijomis, nei su filmo įvardinimu ironišku ar juolab panašiu į…
