Menai
Iš bloknoto (58)
Reikšmingi visi su M. K. Čiurlionio metais susiję renginiai – koncertai, parodos, bet ne viską suspėjau pamatyti. Bene didžiausią įspūdį liepos pradžioj man paliko teatralizuotas koncertas, kuriame buvo atliekama įvairių kompozitorių muzika Eimunto Nekrošiaus spektakliams.
Tamsos gyventojai renkasi!
Mindaugo Pupelio parodoje „Patamsyje“ žiūrovas pakviečiamas ne tiek į makabrišką viziją, kiek į vidinį kraštovaizdį, kur sutemos tampa sąlyga regėti. Tamsa čia nėra nei grėsmė, nei įtampos šaltinis – tai erdvė, kurioje ima rastis trapus ryšio ilgesys…
Iš bloknoto (57)
Visų almanacho straipsnių neišvardinsiu, nepaminėsiu, bet noriu patikinti, kad „Dorę“ skaityti verta, jeigu norite giliau pažinti mūsų žemės „kitą krantą“ – jo gamtą, istoriją, žmones.
Shelley Hirsch: dainuoju nuostabą
[Milda Arčikauskaitė:] Shelley niekada nesilankė Lietuvoje, ir apie šią ypatingą Niujorko avangardinės scenos vokalistę, atlikėją, improvizatorę, muzikos ir tekstų autorę niekada nebuvo rašoma lietuviškai. Metas praskleisti šydą. Ir ne tik dėl to, kad Shelley senelis kilęs iš Lietuvos.
Knyga ir du spektakliai
Mūsų vienintelė profesinius kino aktoriaus mokslus baigusi persona Gražina Baikštytė „Alma litteroje“ išleido ketvirtą knygą „Jaunystė. Gražiausi gyvenimo metai“… Taigi jos tikriausi vaidmenys lietuvių kine – šios pokalbių knygos, nes mūsų režisieriai nekvietė aktorės net į kostiuminius, nuotykių ar, sakykim, filmus vaikams.
Iš bloknoto (56)
Nenoriu tepti savo rašinio, todėl kiek žemiau rašau apie gėdingą Nacionalinio dramos teatro poelgį neįsileidžiant žydų teatro į savo patalpas. Jiems nepatinka Netanjahu. Jie nori būti pasaulio teisuoliais, pamiršę, kad „Gesher“ teatras iš Tel Avivo atvyko su paskutiniu Rimo Tumino, kuris ne tik dirbo Nacionaliniame teatre, bet ir jam vadovavo, jo įsčiose pradėjo Mažąjį, spektakliu.
Kaip skamba sužeistos širdys
„Kino pavasaryje“ pristatytas ir Europos festivaliuose pastebėtas režisieriaus Vytauto Puidoko stebimosios dokumentikos filmas „Murmančios širdys“ atveria žiūrovui langą į uždarą Skiručių kaimo bendruomenę – atokų ūkį, kuriame su priklausomybėmis kovojantys vyrai mėgina susigrąžinti gyvenimo kontrolę.
Galiausiai visi monstrai yra mūsų tolimi giminaičiai
Fikcinė novelės situacija keistu būdu primena tai, ką išgyvenau lankydamasi Felicios Honkasalo ir Samo Williamso parodoje „Nemylimi“, veikusioje galerijoje „Atletika“ iki gegužės 17 d. Čia pagrindinį vaidmenį atliko piktžolės figūra – kultūrinės nemeilės, atmetimo, nepakviesto augimo simbolis. Paroda kalbėjo apie tuos, kuriems nėra vietos tvarkingose sistemose…
Iš bloknoto (55)
„Užrašų“ leidinyje daug Eimunto piešinių su tekstukais. Piešiniai mėgėjiški, bet įdomūs, kai supranti, ko režisierius siekia. Savotiška kalba. Vartau knygą, skaitinėju lyg vaikščiodama po Nekrošiaus minčių labirintą ir galvoju, kad kiekvienas rašytinis darbas ar darbelis apie mūsų didžiuosius menininkus jiems jau išėjus rodo, jog mes jų nepamirštam, su jais tebegyvenam.
Kai sacrum priartėja prie profanum
Kai rašau šį tekstą, režisierės Giedrės Beinoriūtės filmas „Sacrum ir profanum Pievėnuose“ tebekeliauja po Lietuvą, o aš, pažiūrėjusi jį dar kovo pradžioje „Kino pavasaryje“, kur buvo surengta filmo premjera, tebesinešioju savyje.
