Naujas lietuvių kinas – ir taip, ir ne

Aktorius Juozas Budraitis – tikrų tikriausia tiek sovietinio, tiek nepriklausomybės laikotarpio kino ir teatro žvaigždė, kuriai pasisekė šviesti be perstojo ir iki šiol, įkopus į devintą dešimtį. Laimės kūdikis (nors jam pačiam, sprendžiant iš interviu, taip neatrodo)! Taip, nuo tų neatmenamų čekiškos „Lanfiero kolonijos“ (1969) laikų įsitvirtino ekraninis intraverto įvaizdis, mažai kalbanti uždara asmenybė, daug tylinti ir vis dėlto užtektinai pasakanti.

Filmo „Senio kelionės“ kadras

Vyresnioji, aktorių puikiai atsimenanti karta, atėjusi pažiūrėti „filmo apie Budraitį“, bus gerokai nustebinta. Režisieriaus Nerijaus Mileriaus „Senio kelionės“ rodo tarsi išvirkščią, intymią, atsiribojančią nuo praeities ir šlovės aktoriaus pusę. Atidaro spintą ir išima iš ten žmogaus griaučius (tokie kadrai išties filme yra). Arba štai – montuoja filme „Ave, vita“ (1970) prie automobilio vairo sėdintį personažą, kuris atsigręžia ir pasižiūri į nūnai jau filme „Senio kelionės“ ant užpakalinės sėdynės įsitaisiusį barzdotą aktorių… Kuris mėgina žvilgterėti į savo praeitį ir sulipdyti bent mažytį jos fragmentą.

Sakyčiau, režisieriui pasisekė parodyti „čia ir dabar“, pakontempliuoti drauge su tais žiūrovais, kuriems nereikia aiškinti, kas toks yra Budraitis. O tie, kurie žino jį tik apytikriai, gaus tiesiog poetinį opusą apie senatvę, nes filmas neturi įprasto biografinio stuburo, svarbiausi aktoriaus profesiniai pasiekimai netgi specialiai aplenkiami, remiamasi itin mažai žinomais faktais, susitinkama su atsitiktiniais žmonėmis. Specialus spontaniškas filmavimas rizikingas, tačiau jis tinka elitiniam artistui – šitaip mėginama priartėti prie garsaus, per daug metų pernelyg nušnekinto ir išrodyto, bet dabar, senatvėje, atsiskyrusio žmogaus.

Vienas įdomiausių filmo sprendimų – taip sakant, filosofuojančių apie sunkiai apčiuopiamą aktoriaus profesiją – aktorystės sugretinimas su neregyste. Budraitis apsilanko pas seną aklą draugą ir aklųjų kombinate – mums neprikišamai parodomos žmogaus studijos. Taip pat jautriai sukuriama milžiniška laiko distancija tarp aktoriaus ir jo anūkės Liepos, be skrupulų visur dominuojančios mažametės „artistės“.

Filme gerokai per daug tuštokų ilgai bėgančios pakelės kadrų; filmo „Sadūto tūto“ (1974) fragmentas žeidžia klausą, nes vaidmuo įgarsintas aiškiai kito aktoriaus; yra net keletas epizodų, kuriuose Budraitis pradeda minti kažin kokią mįslę, bet jos neužbaigia; vis dėlto įmontuojama nepriimtina aktoriui verksmo filme „Niekas nenorėjo mirti“ (1965) scena; minimi 120 vaidmenų įvairiose pasaulio kino studijose, tačiau bijoma paminėti gausiausius darbus Rusijos kine; atskirai kalbama apie aktoriaus studentišką režisūrą, tačiau apeinama svarbi jam kūryba teatre.

Filosofo ir režisieriaus N. Mileriaus filmas tampa savito žanro kino knyga, vis dėlto gilinančia pažintį su ypatingos biografijos artistu.

Ignas Jonynas yra iš tų retų režisierių, kurie mėgina įveiklinti erdves ir teatre, ir kine. Tačiau jo sėkmingiausias filmas „Lošėjas“ (2013, „Sidabrinė gervė“), kaip ir naujausias „Siena“ nekelia jokių asociacijų su patirtimi teatre. Statikos jis bijo, siekia totalios dinamikos. Kriminalinės dramos žanras atriboja jį nuo siauros scenos. Prisukdamas filmo spyruoklę kiek pajėgia, viską aukodamas tempo didinimui, kiekvieną svarbų ir nesvarbų personažą apaugindamas savo paties scenarijuje parašyta tiršta psichologija, jis tarsi sparčiai artėja prie užsibrėžto tikslo – keliadugnio trilerio. Tačiau požiūris „viskas yra svarbu, viskas yra kieta“ daro jo kiną klampų, neišsijotą, su vienodai reikšmingai montuojamais epizodais. „Sienos“ drama piešiama apokaliptiškai. Nors kurgi konkrečiai ta siena driekiasi – išorėje ir savyje, – neiššifruojama.

Filmo „Siena“ kadras

Žiūrėdamas įvykių perkrautą filmą neatsikratai jausmo, kad režisierius tiktai iliustruoja savo prerogatyvinį scenarijų – ir anksčiau parašytą, ir filmuojant vis teberašomą. Istoriją perdėtai dramatizuoja nepaaiškinamai žuvusi motina ir neįgali paauglė dukra (kurios liga pernelyg piktnaudžiaujama), šeimos draugė ir vaiko prižiūrėtoja (kaip visada, ekrane įsimintina aktorė Eglė Mikulionytė), monstriška kontrabandininkų vadė Vanda ir jos kvailelis sūnus, visi pakelėje sutikti korumpuoti muitininkai ir šiaip sau dėl bendro įspūdžio prilipdyti garsūs neaktoriai – tik aktoriaus Remigijaus Bilinsko vaidinamas keistuolis muziejininkas įterpia šviesesnio herojaus spalvą. Pagrindinis personažas ornitologas Vilius (aktorius Šarūnas Zenkevičius) per visą įvykių eigą somnambuliškas, apaugintas nefotogeniška barzda, kuri kontaktui palieka tik sustingusios kančios akis. Tamsiais vargingos šeimos interjero ir pamario krašto atšiaurios gamtos pustoniais nufilmuotas kinas (operatorius Audrius Budrys) spaudžia iš žiūrovo kraštutinę neviltį. Į ją įkritusiam nevykėliui Viliui atsitokėti ir suprasti, kurioje sienos pusėje egzistuoja, paliekamas tik nedidelis laiko ruoželis finale. Grėsmingąją Vandą (chorvedė Danguolė Beinarytė) nuginkluoja taip pat finalinė nepateisinama ir net komiška scena su sūnaus kapu jos namo papėdėje. Taigi, katarsio nesuspėji patirti.

Filmą lydi dominuojanti, karinga tamsa alsuojanti muzika (kompozitorius Dominykas Digimas), kuri gniuždo tiek Vilių, tiek žiūrovus. Filmo kūrėjai sudėjo į savo trilerį viską, ką galėjo, – jie, regis, nuolat puola į priekį ir šturmuodami laužiasi. Deja, sutrombuota „Siena“ nepradeda judėti savarankiškai ir betarpiškai, kaip atsitinka gerame kine.

Dar vienas premjerinis ilgametražis vaidybinis filmas „Smėlis tavo plaukuose“ pirmiausia pristatomas kaip drama apie pagyvenusių žmonių meilę ir nemeilę. Malvina palieka savo vyrą, iškrapšto iš prieglaudos draugužį Kiprą, su kuriuo ilgai susirašinėjo laiškais, ir keliauja į nežinią (iš pradžių planuoja plaukti į užsienį, bet nusigauna tiktai iki mūsų pajūrio)…

Filmo „Smėlis tavo plaukuose“ kadras

Vis dėlto manau, kad daugumai žiūrovų tai bus filmas tiesiog su Jūrate Onaityte (Malvina), kuri paliko Juozą Budraitį (vyras Vincas) ir įnirtingai traukia Liubomirą Laucevičių (Kipras) iš senatvinės rutinos… Filmas – ryškiai aktorinis, žvaigždinis, suteikiantis progą atlikėjams darsyk sublizgėti, pademonstruoti, kaip jie tvarkosi su egzistencine drama. Čia slypi visi tos dramos privalumai ir trūkumai. Mano galva, mažai patirties didžiajame kine turintis režisierius Mantas Verbiejus (komedija „Skyrybos“, 2022) neturi įgūdžių nuodugniai dirbti su aktoriais – jis jais pasitiki ir palieka ekraną jų amatui, kuriam, be abejo, visada reikia griežto režisieriaus žvilgsnio iš šalies. Budraitis, turintis Dievo dovaną – saiko jausmą, neaitrina akių ir ausų, o štai aktoriai Onaitytė ir Laucevičius, gavę daugybę viena paskui kitą byrančių veiksmo scenų, neseikėja, akivaizdžiai perspaudžia, vaidina iš paskutinių jėgų, iš savo teatrinės patirties ima, ką tik gali, ir tai subtilią jausmų istoriją paverčia… smarkia tragikomedija. Kuriai dar, be viso kito, nukandamas ir finalas.

Scenarijaus autoriai – Gediminas Cibulskis ir pats režisierius, – pasirinkę savo projektui paklausią ir Lietuvos kine neišplėtotą amžėjimo temą, sukūrė daug šmaikščių, pritildytai skaudžių dialogų (jau iš anksto matydami prieš save aktorius; neužmiršdami į tekstą įdėti ir graudų filmo pavadinimą) ir visą herojų išsirovimo iš namų liniją nupiešė tvarkingai, numanomai. Veiksmas stumia santykių eigą, o ne atvirkščiai. Kur kas arčiau gyvenimo bei ekrano realybės būtų kameros stabtelėjimai nors valandėlei ir karčios senatvinės monotonijos, naujos meilės neįmanomybės (kurią deklaruoja Malvinos racionalioji duktė) šifravimai. Tokiai pauzei autoriai ryžtasi, tačiau ji demonstratyviai poetiška, sapniška, su šokiais vandenyje.

Atrodo, puiku, kad vis daugiau mūsų kino režisierių (ir ne tik jų, taip pat – tiesiog mylinčių kiną), atstovėjusių eilėje prie finansų, gauna progą suausti opusą ir visu ūgiu pasirodyti lietuvių kiną adoruojančiai visuomenei. Na, juk iš kokių trijų penkių premjerų viena vis tiek įkris arti optimalaus varianto! Filmą kurti išmokstama rašant scenarijų, filmuojant, montuojant!

Ir taip, ir ne.