LiteratūraKnygos

JULIUS KELERAS

Gavendos, arba Kaip pasakoti tai, kuo niekas netiki, bet visi klauso

Formaliai [Gvido Latako] „Gavendos“ – eilėraščių rinkinys, tačiau daugelis jo tekstų vos laikosi eilėraščio rėmuose: tai pasakojimai, artimesni miniatiūrai ar novelei, sudėti į nesustabdomo, be skyrybos ženklų riedančio sakinio tėkmę.

GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ

Senienos ir naujienos (27)

Vaižgantas buvo kunigas, kuris per savo smalsumą tikrai pažinojo gyvenimą: nuo įsimylėjimo požymių ligi fakto, kaip atrodo pakaruoklės veidas. Deimančiukų meistras, nors „Pragiedruliai“ daug nuobodesni už pesimistiškąjį Vinco Mykolaičio-Putino romaną „Altorių šešėly“.

JULIUS KELERAS

Metalo atmintis

Knyga baigiasi eilėraščiu „susitaikymas“, kuriame pasakotojas prisipažįsta, kad tik nustojęs rašyti pradėjo iš tikrųjų gyventi savo gyvenimą, – paradoksali, savirefleksinė pabaiga poezijos knygai, kurioje rašymas kartu ir gydo, ir atitolina nuo tikrovės.

GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ

Nečiupinėtoji lituanistika (8)

Formuluojama brandžiai, kolektyviniu balsu: „Mums, kurioms laiku nebuvo tinkamai paaiškintas moterystės santykių klausimas, tik dabar, beauklėjant savo vaikus ir susidūrus su reikalu jiems tą klausimą išaiškinti, atsiveria akys ir net keista darosi, kad Dievo norėtą gyvybės dauginimosi planą mes laikėme kažkuo gėdingu“…

KAROLIS BAUBLYS

Eilutės stalius

…šis eilėraščių rinkinys pasižymi reta mūsų laikams tekstų kokybe. Tikiu, kad ateities lietuvių literatūros vadovėliai cituos „Seismografą“ kaip simptomišką laikmečio ženklą, knygą, atskleidžiančią karo pašonėje gyvenančiųjų jausenas ir baimes.

GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ

Senienos ir naujienos (26)

Šlamšto skaitymas pailsina ir atveria „paprastesnę“ perspektyvą – žmonės taip mąsto, to nori, taip supranta egzistenciją. Nustebino, kad Ispanijoje įprasta vartoti narkotikus. Suaugusieji, kurie taip susikoncentruoja į romantinius ir seksualinius santykius, man atrodo kaip vaikai, bet gal aš pati šiuo klausimu infantilė, nes to nedarau?

VYTAUTAS MARTINKUS

Štai taip Hamleto dvasia kalbėjo

Atsivertęs pernai išleistą Jankaus prozos knygą „Hamletas miręs“, matau, kad autorius nuoseklus – renkasi menkai arba visai nepramintus žanro ir stiliaus kelius. Gal net provokuoja mane, skaitytoją, vilioja kažkur, gal į teatro sceną, kur vos viena „dekoracija“ – greitai besisukanti estetinių (ir kitų knygos teksto) ženklų karuselė. Joje sunku likti tik skaitytoju.

AUGUSTĖ ŽIČKYTĖ

Žmogiškumo gelmės, įtampos ir grožis

Vardenas populiarumu Mertonui gal ir neprilygsta, tačiau intriguoja knyga apie skaistumą, teigiant, kad tai – „dorybė, skirta visiems“ (p. 10), o ir pats jo asmuo.

SIGITAS BIRGELIS

Tylos ir laukimo poetika

Ne taip jau daug yra poezijos knygų, kurios formuotų ne siužetą ar pasaulėvaizdį, o tam tikrą vidinę būseną. Indrės Larssen debiutinis rinkinys „Indo degimas“ priklauso būtent tokioms knygoms.

GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ

Nečiupinėtoji lituanistika (7)

Kuo labiau gilinuosi į išeivių literatūrą, tuo labiau įsitikinu, kad egzodas irgi buvo trauma – gal ne to paties laipsnio kaip tremtis ar rezistencija, bet trauma. Grožinė literatūra aiškiai tą parodo. Poezijoje itin dažnai teigiama teisinga istorijos versija: smerkiama Lietuvos okupacija, apverkiami partizanai.