Patiko, kad programišius, nutekinęs vadinamosios Literatūros Madonos tekstą, – vertėja į lietuvių kalbą apsimetusi mokytoja iš Palangos, nuteista už sesers nužudymą. Knygoje yra ir instagramą primenanti vizualinė dalis.

Dar studijų metais pastebėjau, kad Salomėja parašė eilėraštį „Pėdos smėlyje“, o Kazys Bradūnas – „Pėdos arimuos“. Kaip besistengčiau puoselėti žemininkų dorybes, man artimesnis smėlis.

Meilė tarp skirtingų luomų arba meilės neišsipildymas: lietuvių moterų rašytojų biografijose tai svarbus postūmis rašyti. Viktorijos Daujotytės įvade naujam leidimui raginama skaitant prisiminti ir savas rašytojas.

Nedažnai pasitaiko (net ir tarp klasikų), kad poetas būtų dar ir kalbininkas. Henrikas Radauskas gimė Krokuvoje, mama buvo iš Rytprūsių – pusiau vokietė, pusiau lenkė. Šiomis kalbomis, taip pat ir lietuvių, kalbėta namuose.

Rašydama apie Dovilės Zelčiūtės knygą „Radybos“, kėliau klausimą, ar ji tikrai prastesnė už Kaušpėdo „Koplyčią“ ar Jauniaus Petraičio „Tu kažką turi“. Atsakiau sau, kad jos panašaus lygio, bet Dovilės vis vien literatūriškesnė.

Tokios keistenybės dar nebuvau skaičiusi. Eiliuota poema, matyt, su ambicija parašyti tautinį epą: joje veikia senieji lietuvių dievai, tokie kaip Perkūnas ar Akapirmas. Vaizduojami kunigaikščio Kęstučio valdymo laikai. Trys jaunos merginos, besimaudydamos jūroje, pakliūva į undinų rankas, yra surišamos ir pristatomos į jūrų dievo Bangpūčio dvarą…

„Eilėraščiai dūšiai“, – taip Degutytės eilėraščius yra apibūdinusi Lena Rapalienė. Žmonės ją skaitė, suprato ir mėgo; taip atsitinka ne kiekvienam poetui. Gerą memuaristiką primena Lenos Rapalienės pasakojimas apie anuometinę Salomėjos Nėries mokyklą.