LiteratūraKnygos
Sara Poisson provokuoja
…naujausia poetės knyga yra ryškus, konceptualus ir labai savitas šiuolaikinės lietuvių poezijos kūrinys. Kodėl? Atsakymas paprastas – nes jame susikerta socialinis jautrumas, kūno patirtis, kalbos refleksija, gamtos ir civilizacijos įtampa, o visa tai išreiškiama intensyvia, ritmiška, dažnai provokuojančia poetine kalba.
Lesboezija ir literatūrinė frustracija
Gudru vietoj knygos išleisti „knygeliotę“, kurią labai patogu nešiotis kasdien ir išsitraukti bet kurioje situacijoje, kai turi laiko sukalbėti vienus poterius. Tiems, kas nemėgsta melstis, tai ši knygeliotė gali atlikti ir mados žurnalų funkciją – tiesiog verti, verti, kol paveiksliukai baigiasi, kažką truputį paskaitinėji, ir viskas.
Senienos ir naujienos (28)
Nelengva tą užrašyti, bet Ernestas Parulskis pralenkė Sigitą Parulskį, kurio eseistika man tiek daug reiškė 2000-aisiais. Žodis „pralenkė“ gal kiek netikslus; „transformavo“? „Lėti nuotykiai“ iš pirmo žvilgsnio visai neprimena lietuviškų esė, labiau publicistiką arba detektyvinius apsakymus. Tai jau visai kitokia esė banga, ir, bijau, literatai jos nesupras iškart.
Nečiupinėtoji lituanistika (9)
Studijų metais skeptiškai vertinau Jono Meko eilėraščius: sentimentalios sodžiaus idilės labai jau skyrėsi nuo avangardistinio kino turinio ir stilistikos. Dabar žiūriu kitaip – gal net laikau manifestine kūryba. Įkvepia ir kultūros atašė Akvilės Kavaliauskaitės patvirtinimas, kad amerikiečiai itin domisi Meko, Jurgio Mačiūno gimtinėmis.
Gavendos, arba Kaip pasakoti tai, kuo niekas netiki, bet visi klauso
Formaliai [Gvido Latako] „Gavendos“ – eilėraščių rinkinys, tačiau daugelis jo tekstų vos laikosi eilėraščio rėmuose: tai pasakojimai, artimesni miniatiūrai ar novelei, sudėti į nesustabdomo, be skyrybos ženklų riedančio sakinio tėkmę.
Senienos ir naujienos (27)
Vaižgantas buvo kunigas, kuris per savo smalsumą tikrai pažinojo gyvenimą: nuo įsimylėjimo požymių ligi fakto, kaip atrodo pakaruoklės veidas. Deimančiukų meistras, nors „Pragiedruliai“ daug nuobodesni už pesimistiškąjį Vinco Mykolaičio-Putino romaną „Altorių šešėly“.
Metalo atmintis
Knyga baigiasi eilėraščiu „susitaikymas“, kuriame pasakotojas prisipažįsta, kad tik nustojęs rašyti pradėjo iš tikrųjų gyventi savo gyvenimą, – paradoksali, savirefleksinė pabaiga poezijos knygai, kurioje rašymas kartu ir gydo, ir atitolina nuo tikrovės.
Nečiupinėtoji lituanistika (8)
Formuluojama brandžiai, kolektyviniu balsu: „Mums, kurioms laiku nebuvo tinkamai paaiškintas moterystės santykių klausimas, tik dabar, beauklėjant savo vaikus ir susidūrus su reikalu jiems tą klausimą išaiškinti, atsiveria akys ir net keista darosi, kad Dievo norėtą gyvybės dauginimosi planą mes laikėme kažkuo gėdingu“…
Eilutės stalius
…šis eilėraščių rinkinys pasižymi reta mūsų laikams tekstų kokybe. Tikiu, kad ateities lietuvių literatūros vadovėliai cituos „Seismografą“ kaip simptomišką laikmečio ženklą, knygą, atskleidžiančią karo pašonėje gyvenančiųjų jausenas ir baimes.
Senienos ir naujienos (26)
Šlamšto skaitymas pailsina ir atveria „paprastesnę“ perspektyvą – žmonės taip mąsto, to nori, taip supranta egzistenciją. Nustebino, kad Ispanijoje įprasta vartoti narkotikus. Suaugusieji, kurie taip susikoncentruoja į romantinius ir seksualinius santykius, man atrodo kaip vaikai, bet gal aš pati šiuo klausimu infantilė, nes to nedarau?
