LiteratūraKnygos
Kas ir ką rašo mumis?
„Ukrainietiško sekso lauko tyrimai“ (ir kaip vidinių judesių, gestų konfigūracijos) ne tik išreiškia, bet ir formuoja daugialypį ir daugiasluoksnį moteriškosios būties pavidalą, išsviestą į kitą pasaulio kraštą, į kitą erdvę, bet tebelaikomą prigimtinių šaknų, pirminės patirties, prigimtos kalbos, per kurią iki atskiro individo atiteka ir gamta, ir istorija.
Suaugti, pasenti ir viską prisiminti
Skaitant Kašubos vaikystės prisiminimus man norėjosi ne stebėtis tiksliai aprašomais rūmais, grafų papročiais ir vaiko išmintimi, bet pastebint detalę po detalės mėgautis modernaus (gal tiksliau būtų sakyti – modernistinio) auklėjimo ir tikrosios nebesančios modernybės vaikystės samprata.
Senienos ir naujienos (24)
Perskaičiau visai kitaip, kaip vieną stipresnių pastaruoju metu išleistų distopijų: stabtelėjau ties fantazija, kad per nuotraukas galima patekti į jose užfiksuotas vietas. Distopija yra pačios paauglystės metafora: tėvai neatpažįsta bręstančių vaikų kaip savo. Paaugliams tai – suaugystės klaikas, kai tėvai tampa kone neveiksnūs ir, be abejo, nesvarbūs.
Nečiupinėtoji lituanistika (5)
1939 m. rugsėjo pabaigoje Putinas buvo nuostabiai produktyvus – kasdien parašydavo po eilėraštį, sklidiną karo pradžios nerimo. Tarp jų ir elegiškasis „Motinai“, kurio negebėjau deramai įvertinti, rašydama magistro darbą. Vokiečių karo cenzūra neleido platinti 1944 m. išleistų „Rūsčių dienų“, leidykla „Sakalas“ visgi kažkiek išplatino nelegaliu būdu.
Senienos ir naujienos (23)
Daujotytės romanas buvo mano laukiamiausias Knygų mugėje; stulbina rašymo visais registrais fenomenas, kompozicijos nuotykis. [...] Daujotytės beletristika mėgsta ilgą sakinį, lengvai moralizuoja, bet skaityti smagu. Pavadinimas – ir apibūdinimas: deja, šiuolaikinei lietuvių prozai nelengva su realizmu, matyt, nėra jis toks apgaulingai paprastas. Labai suprantu norą rašyti utopiją, kai gyvename distopijose.
Šito laiko knyga: trys „Marialės“ pamokos
„Marialė“ kuria kitokią atmosferą – šaltos, aštrios ir slidžios tikrovės su keista nebuvimo akivaizdybe. Nuo pat knygos pradžios prasideda pyktis – be pagiežos, be dirbtinio susimenkinimo, be pavydo, be keršto – kaip Sylvios Plath.
Nečiupinėtoji lituanistika (4)
„Filologijos rudens“ dalyviams bandžiau įteigti, kad kūrinys atsiranda iš didelio egoizmo, o ne iš jo neturėjimo. Niekaip nesugalvojau, kaip tą įrodyti. Menininkų biografijomis? Aukštosios poezijos hermetiškumu? Faktu, kad genijai nebūna ir šventaisiais?
Vieninteliai įmanomi žodžiai
Dronio eilėraščiuose karas nėra epinio herojiškumo arena, jo net šiek tiek privengiama – kaip temos ir objekto. Karas daugelyje eilėraščių tampa savotiška nutylėjimo figūra. Jo tirštai prisisunkę tarpai tarp eilučių, o patys žodžiai nori kalbėti apie meilę, gyvenimą, vaikus ir viltį.
Du Tõnu Õnnepalu romanai
Šis pasakojimas šviesus, net jei jame ir randame tamsių atspalvių, pasimetimo, neužtikrintumo, kai kada nemokėjimo gyventi ir išsaugoti, nes į praeitį žiūrima jau kitomis akimis. Tomis, kurios turi su kuo pasidalinti, kurios žino, kad kitas girdi ir supranta kiekvieną žodį. Toks išsipasakojimas suteikia palengvėjimą.
Senienos ir naujienos (22)
Patiko, kad programišius, nutekinęs vadinamosios Literatūros Madonos tekstą, – vertėja į lietuvių kalbą apsimetusi mokytoja iš Palangos, nuteista už sesers nužudymą. Knygoje yra ir instagramą primenanti vizualinė dalis.
