LiteratūraKnygos
Matymo trajektorijos Valdo Papievio romane „Ankančiam pasauly“
Gana simptomiška V. Papievio kūrybai, jog pirmas epizodas, kuriame išvystame romano protagonistą, vyksta atšiauriame perone. Jame sušmėžuoja rūkanti žmogaus figūra, laukianti traukinio, pasiruošusi judėti, patirti, įkvėpti sklidinus plaučius pasaulio.
Senienos ir naujienos (19)
„Eilėraščiai dūšiai“, – taip Degutytės eilėraščius yra apibūdinusi Lena Rapalienė. Žmonės ją skaitė, suprato ir mėgo; taip atsitinka ne kiekvienam poetui. Gerą memuaristiką primena Lenos Rapalienės pasakojimas apie anuometinę Salomėjos Nėries mokyklą.
Etmono (at)vaizdai: tarp vaizdinių ir įvaizdžių
…vienu didžiausių šiųmetinių kultūros įvykių Lietuvoje, ypač dailės istorijos ir dailėtyros srityse, yra Tojanos Račiūnaitės monografijos „Etmono atvaizdai: Jono Karolio Chodkevičiaus (savi)reprezentacijos“ pasirodymas.
Menas kaip kalbos išplėtimas
„Kalendoriaus“ vertėjas Laimantas Jonušys šįkart pristato dar sunkiau prijaukinamą latvių prozos personažą. Atsivertus spalvingą, tarsi dažais aptaškytą Sveno Kuzmino romano „Dizažio“ viršelį, iškart panyrama į fikcinio Chochmos miesto (kai kuriomis geografinio reljefo ir istorinio konteksto detalėmis primenančio Liepoją) intrigų epicentrą.
Senienos ir naujienos (18)
Kadaise, studijų metais, su kolege kalbėjomės apie tai, kad lietuvių literatūroje beveik nesama moters kūno fenomenologijos: menstruacijų, sueities, eroso, malonumo, nėštumo, gimdymo, žindymo ir panašių aprašų. Apie tai vengia rašyti pačios moterys, nes autoriai vyrai greitai aprašytų bet ką…
„Kvantinė“ Daujotytės lituanistika
Įžanga: esu prašomas paaiškinti, kas per „žvėris“ ta lituanistika, ar ji kaip nors susieta su humanistika / humanitarika etc., arba – kaip skirti „smulkiąją“ lituanistiką nuo klasikinės, „akademinės“ lituanistikos ir pan. (Apsimetu, kad prašymo neišgirdau; jeigu rimtai pradėčiau aiškinti, ką veiktų pasitinkamos naujosios knygos skaitytojai?)
Senienos ir naujienos (17)
Kokie gražūs meilės laiškai! Meilės, kuri neišsipildė, veikiausiai nebuvo įsisąmoninta ir reiškėsi kaip apsėdimas. Ir visuose kalbama apie kainą, bausmes, kurios turėtų ištikti už tai, kad sekasi, kad gautas kąsnelis laimės. Dar jaunystėje – daug kartų pakartotas imperatyvas negyventi, tarsi jau būtų aišku, kad taip ir padarys.
Didysis Ramusis
Skaičiau Giedrės Kazlauskaitės knygą lėktuve ir, atrodė, girdėjau didingus Marilės garsus. Šventosios žemiškas kūnas kilo į knygos pabaigą ir išsiliejo į eilėraštį be gyvenimą liečiančių prasmių. Tų, kurios lieka laukų bažnyčioje, vienatvės šviesoje, artimiausioj nežinomam Dievui.
Dviratininkė, arba Vieta, kuri galėtų būti teisinga
Giedrės Kazlauskaitės rašymas yra emanacinis – sklidus, sklindantis, pats iš savęs išsiliejantis, tad laisvi ir eilėraščiai, daugiausia laisvo eiliavimo. Sugriežtinti, rimuoti – ne iš knygos centro. Gal ir savotiška prieštara – poetinė pasaulėvoka asketiška, rašymas – plėtrus, teksto ribos sąlyginės. Eilėraščiai išsiplečia ir už eilėraščių. Eilėraščiai rašomi ir ne eilėraščiais.
Proza, skirta mėgautis lėtai
Moterų balsus ir gyvenimus matuojasi net vyrai prozininkai [...]. Man ši mada patinka, tikiu, pamažu artėjame prie suvokimo, kad moters patirtis yra tiek pat universali, kiek ir vyro, ir nebūtina gimti ar save identifikuoti kaip moterį, kad galėtum skaitydamas tapatintis su moterimis veikėjomis.
