LiteratūraKnygos
Senienos ir naujienos (26)
Šlamšto skaitymas pailsina ir atveria „paprastesnę“ perspektyvą – žmonės taip mąsto, to nori, taip supranta egzistenciją. Nustebino, kad Ispanijoje įprasta vartoti narkotikus. Suaugusieji, kurie taip susikoncentruoja į romantinius ir seksualinius santykius, man atrodo kaip vaikai, bet gal aš pati šiuo klausimu infantilė, nes to nedarau?
Štai taip Hamleto dvasia kalbėjo
Atsivertęs pernai išleistą Jankaus prozos knygą „Hamletas miręs“, matau, kad autorius nuoseklus – renkasi menkai arba visai nepramintus žanro ir stiliaus kelius. Gal net provokuoja mane, skaitytoją, vilioja kažkur, gal į teatro sceną, kur vos viena „dekoracija“ – greitai besisukanti estetinių (ir kitų knygos teksto) ženklų karuselė. Joje sunku likti tik skaitytoju.
Žmogiškumo gelmės, įtampos ir grožis
Vardenas populiarumu Mertonui gal ir neprilygsta, tačiau intriguoja knyga apie skaistumą, teigiant, kad tai – „dorybė, skirta visiems“ (p. 10), o ir pats jo asmuo.
Tylos ir laukimo poetika
Ne taip jau daug yra poezijos knygų, kurios formuotų ne siužetą ar pasaulėvaizdį, o tam tikrą vidinę būseną. Indrės Larssen debiutinis rinkinys „Indo degimas“ priklauso būtent tokioms knygoms.
Nečiupinėtoji lituanistika (7)
Kuo labiau gilinuosi į išeivių literatūrą, tuo labiau įsitikinu, kad egzodas irgi buvo trauma – gal ne to paties laipsnio kaip tremtis ar rezistencija, bet trauma. Grožinė literatūra aiškiai tą parodo. Poezijoje itin dažnai teigiama teisinga istorijos versija: smerkiama Lietuvos okupacija, apverkiami partizanai.
Pasaulio pabaiga kaip kasdienybė
Yra knygų, kurių tarsi neskaitai, – tai jos skaito tave. László Krasznahorkai „Priešinimosi melancholija“ priklauso būtent tokiai kategorijai. Vengrų rašytojo 1989-aisiais parašytas romanas, – tuo metu, kai Rytų Europos komunistinė sistema jau griuvo iš vidaus, bet dar laikėsi, – yra vienas didžiųjų XX amžiaus pabaigos apokaliptinės literatūros kūrinių…
Senienos ir naujienos (25)
Mėgstu senus vertimus, kuriuos skaitydama mintyse ir paredaguoju, ir pasižaviu archaizmais. Kaip gerai aprašyti vaiduokliai! Šiuolaikiniai autoriai taip šiurpiai nesugeba – pats gyvenimas netekęs senovinio manieringumo.
Kas poezijos – poezijai
Ko gero, daugelis tikėjosi itin geros poezijos pliūpsnio, ypač prisimenant ankstesnes jo knygas. Nauja knyga kiek netikėta, ypač kai jis jau kurį laiką eilėraščių neberašė.
Naujoje knygoje, kurioje eilėraščius papildo poeto nuotraukos, Parulskis lieka parulskiškas.
Tarp kūno ir kalbos
V. Maksvytė puikiai įkūnija „moteriškojo rašymo“ (écriture féminine) idėjas, kuriomis rėmėsi žymi prancūzų dekonstruktyvistė Hélène Cixous. Ji kvietė moteris rašyti visu savo kūnu, skatino jas ieškoti savitos kalbos, kuri padėtų užkoduoti išskirtines, su lytimi susijusias patirtis ir vaduotis iš „korektiškos“ retorikos bei kalbinės falokratijos, kuria kaltino žinomą feministę Simone de Beauvoir.
Nerimtai rimta
…pasaulyje atsiranda vis daugiau grafinių romanų suaugusiesiems (pavyzdžiui, Arto Spiegelmano „Maus“ (1980–1991) ir kt.), parašytų politinėmis, istorinėmis ar kitomis temomis. Tarp šių rašytojų atsiduria ir lietuvių filologiją baigusi, animaciją studijavusi autorė Gerda Jord (Gembickienė, g. 1988), kuri 2025 m. pristatė savo ketvirtąjį grafinį romaną „Karalius nakvos Merkinėje“.
