Iščiustytuose JAV didmiesčių priemiesčiuose, pasirodo, knibždėte knibžda (!) vaikų tvirkintojų: tai jaudina ir intriguoja, o aš jaučiuosi, lyg matyčiau TIESĄ, daugiau, nei mato kiti.

Žaidimo siužetas iki kaulų smegenų paprastas: jūs dirbate milžiniškoje beširdėje korporacijoje, bet gaunate mirusio senelio laišką, kad jums paliktas visas ūkis Stardiu Velio miestelyje, į kurį galite kraustytis, kai jus užknis besielis gyvenimas.

Pakalbėkime apie videožaidimų taksonomiją! Jau rašydamas šį sakinį mintyse regiu, kaip skaitytojai iš karto verčia laikraščio lapą, – bet siūlau neskubėti, pažadu, tikrai ne vien iš moksliukiško entuziazmo šitą temą užvedžiau.

Filmai ir videožaidimai panašūs vieni į kitus panašiai, kaip gyvas žmogus panašus į robotą, tikras obuolys – į vaškinį, draugo parašytas el. laiškas – į dirbtinio intelekto sumestą. Ir net nepasakyčiau, kad šioje poroje tas vaškinis robotas yra videožaidimai.

Dabartinis konsensusas progresyviuose ir kultūringuose ratuose – kad videožaidimai yra menas, į kurį visi kiti menai tebešnairuoja pusiau kaip Leninas į buržuaziją ir pusiau kaip avys į naujus vartus. Menas, kurį myli milijardai žmonių (manoma, kad vienaip ar kitaip „geimina“ apie 3,5 milijardo Žemės gyventojų)…