Avižų kioskas
„Esu laiminga. Protarpiais“: Andros Neiburgos dienoraščiai (tęsinys)
Užtat teatre, ypač per premjeras, problema kita. Ten kažkaip neišeina susilieti su kėde, nes daug šviesos ir kiekvienas, įeinantis į salę, žiūri ne į vietas ir ne į bilietą, kaip kine, bet iškart patenkintas apsidairo, ieškodamas pažįstamų (tik pažiūrėkit, aš čia! Ir kas gi dar šiandien čia?).
Sūriai
Kvaili sūriai, užmušti juos reikėtų. Ne, užmušti būtų per maža. Net nežinau, kaip čia išėjo. Blyn, ir kodėl aš jiems paklusau. Kodėl ėjau kartu. Nu tai aišku, kodėl. Todėl, kad buvau vienas. O ką aš vienas jiems galėjau padaryti? Jakobas ir Rudis jau buvo išėję. Debilai sūriai.
Aguonos sėkla Vilniaus šimtalapyje
Primenu sau, kad aš privalau liudyti versdama, darydama tai, ką moku geriausiai. Nors nieko kita nemoku daryti geriau, vis tiek dažnai apima prakeiktas apsišaukėlės jausmas. Raminuosi, kad vienas vienintelis tiksliausias vertimas neegzistuoja, reikia ir toliau groti tekstu pagal autorių užrašytas natas, kiek įmanoma gyviau ir tikriau. Lietuvos rašytojų sąjungoje manęs eilinį kartą klausia, ar rašau ir ar rašysiu pati, kodėl pradėjau versti. Sakau: už vertimo ir verčiamo autoriaus taip puikiai galima pasislėpti, niekada gyvenime nerašysiu, jokiais būdais, man būtų baisu.
Lietuva latgaliečio rašytojo Antono Rupainio kūryboje, arba Kokia tauta gyveno Latgaloje: lietuviai ar latviai?
Keletą metų intensyviai rengiau knygą „Lietuva ir lietuviai latvių literatūroje“, kurią su Lietuvos mokslo tarybos finansine parama suplanuota išleisti pavasarį. Joje aprėpiama gausi medžiaga nuo XIX a. vidurio iki pat šių dienų…
Kalbos peizažas
Kodėl tavo tokie pilki plaukai, broli?
Kodėl pelenų žymė tau kaktoje, sese?
O skruostai lyg žiedlapiai baltagalvės boluoja
Į ateities gaisravietes atsigręžę.
„Mažais gabalėliais, dusdama arba užgniaužus kvapą“: Andros Neiburgos dienoraščiai (tęsinys)
[Laura Laurušaitė:] Tai dar vienas priartėjimas prie skausmingos, kontroversiškos latvių rašytojos Andros Neiburgos tikrovės. Šie tekstai, publikuoti interneto platformoje „Sviesta ciba“, o 2024 m. išleisti Latvijoje dviem tomais, liudija jos gyvenimo vidinį lūžį.
Aš esu tai, kas lieka. Dienoraščiai
Nieko labai reikšmingo ar gero šiais metais nenuveikiau. Praradau gebėjimą rašyti (net „Ciboj“) ir neradau nusiraminimo (ar susitaikymo) tylioje, šeiminėje buityje. Pasitikėjau daugeliu žmonių. Įgijau kelis gerus draugus. Su daugeliu elgiausi negailestingai ir neteisingai. Ir aš netikiu savimi.
Būties skrodimas žodžiais
Dėstydama priskiriu Neiburgą prie „Niūriųjų undinių“ greta šiuolaikinių rašytojų moterų Gundegos Repšės, Ingos Ābelės, Noros Ikstenos, nors latvių literatūros istorijoje ji priklauso „Piktosioms mergaitėms“, kurios debiutavo XX a. paskutinio dešimtmečio viduryje, nušluodamos suvešėjusias metaforas ir alegorijas, reabilituodamos realistinį kodą, siužetinį pasakojimą, apsakymo žanrą.
Kūno dienoraštis
[Laura Laurušaitė:] ANNOS AUZIŅOS išpažintinė knyga „Buveinė“ – atviras ir bekompromisis tekstas. Toks, kokių trūksta. Drąsiai kalbantis apie fiziologiją, kūniškumą, jusliškumą. Skaičiau atsiliepimų, kad latvių literatūroje iki šiol nėra buvę tiek sekso vienoje knygoje, bet toks apibrėžimas labai susiaurintų kūrinio esmę.
Desertas su avižom
Šiemet konferencijoje akcentas – Ukraina. Latvijoje niekas taip garsiai kaip pas mus nekalba nei apie grėsmes, nei apie palaikymą (nuosaikieji liuteronai), bet abu plenariniai pranešimai simboliškai pagerbia kariaujančią šalį. Sumanyta kaip literatūrologų konferencija, ji vis labiau plečia temų spektrą.
