Pokalbiai
Algimantas Rokas Černiauskas: „Tas pats žodis mieste ir kaime turi skirtingas reikšmes“
[Lina Simutytė:] Su Algimantu kalbamės apie regioninės kultūros reikšmę, kintančius šiuolaikinio meno tikslus ir iššūkius, kylančius aistringai renkantis nelengvą, bet adrenalinu pulsuojantį kūrybinį gyvenimą.
Atmintis slepiasi ir gyvena sluoksniuose
[Agnė Taliūtė:] Naujausia Julijos Pociūtės instaliacija „Augalai, skeveldros ir šnibždėjimai“ gegužės–liepos mėnesiais buvo eksponuojama Kauno paveikslų galerijos lauko paviljone „Galerija be sienų“ kaip parodos „Pasaka. Vaikystė Lietuvoje vėlyvuoju sovietmečiu“ dalis…
Dabar man aišku, kad muzika yra kalba
[Eglė Frank]: Seniai norėjau pakalbinti savo tetą, talentingą muzikologę ŽIVILĘ RAMOŠKAITĘ. Pokalbių ir laidų apie jos veiklą – nuolat rašomas koncertų ir operų recenzijas ir mokslinį darbą Lietuvių literatūros ir tautosakos institute – yra nemažai, o aš kamantinėjau, kaip viskas prasidėjo – apie vaikystę, studijų pradžią, bendravimą su literatais, poeziją, namų biblioteką ir paukščius, kuriuos mėgsta stebėti.
Tikslas yra bet kokio bastymosi peilis
[Eglė Frank:] Kai išeinu bastytis, žinau, kad šiuo metu paraleliniuose tyruose greičiausiai irgi bastosi poetas, eseistas GYTIS NORVILAS. [...] Kalbėjomės prieš pat Velykas, pavasariui dar tik keliant žolę ir plėšiant medžių pumpurus.
Tėčio biblioteka
Kovo 18-ąją Kęstučiui Nastopkai būtų suėję 85-eri. Pirmą kartą pavasarį sutiksime be mūsų mokytojo, profesoriaus, kolegos ir bičiulio, literatūros tyrinėtojo, semiotiko. Prieš atiduodant Vilniaus universiteto bibliotekai Kęstučio rankraščius ir knygas su jo dukromis Agne ir Kristina pasikalbėjome apie tėčio biblioteką ir ne tik. Su Kristina susitikome namuose Šeimyniškių gatvėje, jo darbo kambaryje, o su Agne – A. J. Greimo semiotikos ir literatūros teorijos centre (Vilniaus universitete), dar vienoje Kęstučiui svarbioje vietoje.
Jusliškumas ir erotizmas moterų literatūroje
[Kulvinskaitė:] …literatūriniai vertinimai susiję su giliai įsišaknijusiu ir dažnai nesuvokiamu seksizmu, kuriam, kaip rodo mūsų literatūros istorija, net keturiasdešimt metų beveik nieko nereiškia. Net ir šiandien rašytojos, kurios pasirenka nesekti kolegų vyrų nubrėžtom trajektorijom, o rašyti iš moteriškos perspektyvos apie moteriškas patirtis, vis dar kaltinamos, kad rašo „apie savo išskyras“.
Geras redaktorius – diktatorius?
Murkšliną sausio dieną, po Trijų Karalių pailgėjusią per du gaidžio žingsnius, susirinkome „Šiaurės Atėnų“ redakcijoje, Bernardinų vienuolyne. Trys redaktorės: dešimtmetį redaktoriavusi JŪRATĖ VISOCKAITĖ, ilgiausiai prie „Šiaurės Atėnų“ vairo stovėjusi GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ ir aš, EGLĖ FRANK, pusę metų dar tik mėginanti suprasti, kaip, pasak Giedrės, išvirti sriubą iš kirvio. Todėl šįkart buvau klausinėtoja ir kišau nosį visur, žinodama, kad per ją negausiu – Jūratė su Giedre apdovanotos ne tik talentu, bet ir puikiu humoro jausmu.
Danutė Kalinauskaitė: „Išsispausdinti „Šiaurės Atėnuose“ atrodė tikrasis pripažinimas“
[Virginija Kulvinskaitė:] …Danutė Kalinauskaitė nepriklausė vadinamajai „Šatėnų“ mokyklai, tačiau leidinį skaitė nuo pat pradžių. Būtent „Šiaurės Atėnuose“ publikavo ir savo pirmąją po ilgos tylos periodo parašytą esė „Daiktai“.
Rita Tūtlytė: „Kūrinyje ieškau metafizinių dalykų“
Literatūrologės Ritos Tūtlytės brydė lietuvių humanistikos lauke aiškiai matoma – savita ir atskira, tačiau neužželianti, kviečianti žengti tolyn į pasaulį ir gilyn į save. Svarus jos daugiametės darbuotės kraitis: mokytojams ir besimokantiems skirta knyga „Eilėraščio skaitymas“ (1996), monografijos „Antanas Miškinis“ (1997), „Išliekanti lyrika“ (2006), parengtas A. Miškinio „Rinktinių raštų“ tritomis, sudarytos S. Nėries, J. Aisčio poezijos rinktinės, dešimtys…
Su Cesiule – with love
Su AGNE CESIULE – aktyvia literatūrinio lauko dalyve ir Maironio lietuvių literatūros muziejaus kultūrinės veiklos organizatore – kalbasi Eglė Frank
