Įtampos geometrija: „How a Spiral Works“
Tarptautinio kolektyvo „Art For Rainy Days“ darbas „How a Spiral Works“ (2024) yra vienas iš tų šiuolaikinio cirko kūrinių, kuriems suvokti prireikia laiko: pirmiausia jį patiri fiziškai – kaip įtampą, šoką, adrenaliną, – o refleksija atsiranda jau po to, atslūgus kūno reakcijai. Spektaklį sukūrė trijulė iš trijų šalių: režisierius Jasonas Dupree (JK), choreografė ir hair hang atlikėja Alisė Bokalderė (Latvija) ir corde lisse akrobatė Izabelė Kuzelytė (Lietuva). Lietuvoje darbas pristatytas pernai rudenį festivalyje „Helium“, kur žiūrovai jį sutiko itin audringai.
Kristīnės Madjarės nuotrauka. Iš: cirks.lv
Scenografija minimalistinė: tamsa, vienintelis viršutinis prožektorius ir ryškus šviesos ratas ant grindų. Jo centre kabo lynas, prie kurio Bokalderė prisirišusi hair hang mazgu – jos tankiai supinta plaukų kasa perverta per metalinį žiedą, kuris ir laiko visą kūno svorį. Iš pradžių ji stovi nejudėdama, tarsi tikrintų, ar mazgas atlaikys. Po kelių akimirkų prasideda pirmieji judesiai: lėti, plastiški, labiau mechaniniai nei estetiniai. Bokalderė pamažu tyrinėja šviesos rato perimetrą – palinksta į vieną pusę, paskui į kitą; mazgas įsitempia, lynas krypteli. Šioje konstrukcijoje scenografija tampa instrumentu: šviesos ratas nusako ribas, lynas – vertikalę, o Bokalderės kūnas veikia kaip skriestuvas, pradedantis brėžti spiralės trajektoriją. Pusiausvyrą jis išlaiko ne dėl lengvumo, o dėl nuolat koreguojamos įtampos tarp plaukų mazgo, lyno ir grindų, ir būtent ši įtampa žiūrovą paveikia pirmiausia. Tai reta ir fiziškai rizikinga oro akrobatikos forma, kuri čia transformuojama į lėtą, koncentruotą subjektinę būseną. Bokalderė juda taip, lyg tikrintų savo pačios ribas: kiek galima likti, kiek pasiduoti; kur baigiasi vidujybė ir prasideda išorybė.
Kuzelytė į sceną įžengia vėliau – tarsi iš kitos gyvenimo trajektorijos nei Bokalderė. Ji užsliuogia lynu ir vos atsidūrusi ore tampa antrąja spektaklio ašimi. Bokalderė įkūnija vertikalų stabilumą, o Kuzelytė įneša chaosą, svyravimą ir krypties kaitą. Abi jos sukuria dviejų jėgų sistemą, kuri pradeda formuoti spiralę. Kiekvienas Kuzelytės slystelėjimas lynu aukštyn ar žemyn, kiekvienas apsisukimas aplink ašį kuria netolygią, nuolat perkalibruojamą kreivę. Kitaip nei Bokalderė, kurią laiko vienas mazgas, Kuzelytė nuolat perkuria atramos taškus: susiveržia lyną tarp kelių, įsikimba tik riešais, paleidžia kūną trumpam kryčiui. Jos judesys – taip pat nuolatinis ribų tikrinimas: pažiūrėti, ką leidžia lynas, kūnas ir gravitacija.
Ši dviejų technikų jungtis – hair hang ir corde lisse – išryškina santykį kaip dinamišką konstrukciją; dialogiškumo pojūtį sustiprina ir garso takelis, kuriame duslesniam balsui atitaria skaidresnis. Įtampos laukas scenoje primena bet kurių santykių logiką. Poroje ar šeimoje vaidmenys taip pat nėra stabilūs: vienas žmogus laiko vertikalę, kitas ją kvestionuoja; vienas saugo ritmą, kitas jį perrašo; vienas stabilizuoja, kitas išsiūbuoja. Spiralė nėra harmonija, bet ir ne konfliktas. Tai būdas būti kartu, kai dvi funkcijos veikia vienoje struktūroje, o jų nesutapimas tampa pačiu ryšio pagrindu.
Šią dinamiką galima skaityti ir intrasubjektyviai – kaip dviejų traukų sambūvį vienoje psichinėje erdvėje. Hair hang mazgas veikia kaip vidinė ašis, kuri formuoja tapatybės tęstinumą. Jam priešinga jėga – nuolatinė trauka išslysti iš struktūros, keisti kryptį, išbandyti naujas galimybes. Spiralė gimsta būtent iš šios nuolatinės įtampos. Dar vienas įtampos taškas scenoje – nematomas trečiasis, reguliuojantis lyno įtempimą. Jo buvimas tampa tuo išoriniu veiksniu, kuris palaiko struktūrą, bet su ja nesutampa. Šita trijų jėgų sąveika galutinai suformuoja spiralę – ir kaip vidinį, ir kaip tarpusavio santykio veikimo principą.
Kai Kuzelytė pakyla į patį viršų ir pranyksta salės lubų konstrukcijoje, Bokalderė scenoje lieka viena. Šį perėjimą į antrąją spektaklio dalį žymi ir pasikeitęs garso takelis, kuriame baltiškos raudos motyvai susilieja su vandens garsais. Kaip tik tuo momentu iš viršaus ant Bokalderės pradeda lietis vanduo. Iš pradžių – pavienėmis srovelėmis, nuosekliai intensyvėdamas, kol atlikėja lieka kiaurai permirkusi. Vandens elementas keičia hair hang logiką: kasa sunkėja, gravitacija kinta. Bokalderės kūnas virsta įtemptu lanku – lanku, kurio styga galiausiai nutrūksta. Abiejų atlikėjų išėjimas iš struktūros atrodo kaip choreografinė ir fizikinė neišvengiamybė. Bokalderės figūra pasitraukia į tamsą, o virš šlapių grindų tarsi nukirpta bambagyslė lieka kaboti virvagalis. Spiralės nutrūkimą – struktūros suirimą – galime interpretuoti ir kaip mirtį, ir kaip gimimą; kaip pabaigą ir naują pradžią.
„How a Spiral Works“ veikia todėl, kad tą pačią įtampą atskleidžia ir tarp dviejų atlikėjų, ir vieno subjekto viduje. Scenoje matome du kūnus, kurie vienas kitą laiko, trikdo, perima ir grąžina vienas kitam svorį; psichinėje plotmėje – dvi traukas, kurios niekada neveikia išvien. Tai kūrinys, kuriam nereikia įmantrios scenografijos ir vizualinių metaforų, nes tai, apie ką jis kalba, jau įrašyta kūne. Atsakant į pavadinime užkoduotą klausimą, spiralė veikia kaip santykis: nesimetriškas, nenuspėjamas, sykiu traukiamas gyvybėn ir myriop.
