LiteratūraPoezija
Gegutė
Gegutė kukuoja anaiptol
ne iš medžio, o iš krūtinės,
atsilapojančios sieniniu laikrodžiu –
durimis, užrakintomis iš vidaus.
Ji sako: tu mirsi.
sniego klausykla
esu baltas, esu baltas, esu labai baltas
brendu iki kelių
pusnies altoriumi
sukalbu dešimt aš tave myliu
aprengiu knygnešį
elementoriumi
miego dienoraštis
sapnuoju, kad baigėsi dantų pasta
kad nemunu plaukia baltas automobilis
kad laukiuosi vaiko ir esu tame automobilyje
kad stoviu ant kranto ir žiūriu, kaip jis tolsta
Jaunystės dienų kompiuteriui
pamenu kaip sėdėdavome pakaitom
su sesėm prie kompiuterio ir susirašinėdavom
su visokiais egiptiečiais kurie siūlydavo seksą
internetu trylikametėms
manot mes nesutikdavom
Ruduo šalia uždaryto teniso korto
paklydusį teniso kamuoliuką lėtai
kapoja klevų ir liepų lapų raketės
tai bent ilga partija
Poezijos skaitymai
O štai poetas turėtų būti
netikintis Tomas,
kad Viešpats į taurę įpiltų vyno.
Tada prabilus
net uodas nustoja zyzti…
Rudens paradigmos
Sensta ir ruduo. Baigiasi galudienis spalis.
Šiandien nurimo vėjas. Negirdžiu jo rapsodijų.
Sublyksi mėnesienos šukės nušalnotuose
bruknienojuose. Kažką tyliai kužda padriki
apnuogintų drebulių šešėliai.
Pusiau gėlės
Pusiau gėlės
Lapkričio gėlės,
jūs vis labiau primenat vėles,
kasryt sugrįžtančias iš tylių mirties pakraščių.
Rodos, būsit ragavusios Letos vandens –
mažumėlę apdujusios,
spindit jau kito pasaulio šerkšnu.
Persijos princesės laiškai į Vilnių
auksu apkaustytoje skrynioje ją įneš tau į menę
Vilniuje karksi varnos jos taip pasiilgo pavasario
ištiesęs jai ranką stebėsi
kaip lėtai išlipa
šviesų festivalyje barstosi žmonės
išsitiesia krūtys atsiskleidžia
visas grožis
V. R.
ir kai jie naikina –
tik daugina meilę
kurios negali suprasti
todėl ir pergalė niekada nebus jų
nes meilė yra Viktorija
