Viskas, ką girdime tyliai
Antrą gruodžio savaitę „Menų spaustuvėje“, nišoje už sunkių juodų užuolaidų, buvo eksponuojamas kelių minučių trukmės videokūrinys „Viskas, ką girdime tyliai“. Jį rodė projektorius, nukreiptas į tolimesnę patalpos sieną, į ją atsuktos stovėjo dvi kėdės, ant jų kabėjo po porą ausinių. Filmuotai medžiagai akompanavo šviesos ir objekto instaliacija – pro šydą regima šėlstanti jūra. Tamsi, jauki erdvė nuteikė saugiai ir leido žvelgti žmogiškai, su empatija.
Videokūrinys (operatorius – Eitvydas Doškus) buvo nespalvotas, scenografija – sterili, o istorija vienalypė: veikėja (vaidmenį atlieka aktorė Augustė Ona Šimulynaitė) sėdi prie stalo, ant kurio – penkios knygos apie jūrą. Pati veikėja yra neatsiejama nuo jūros – atskiru kadru stambiu planu parodoma jos įmantriai pasiūta liemenėlė, primenanti dvi šukučių kriaukles (ekspozicijos autorės Elvita Brazdylytė ir Ugnė Tamuliūnaitė yra profesionalios kostiumų dizainerės). Be penkių iliustruotų knygų apie jūrą, ant stalo dar laukia du vienkartiniai kavos puodeliai, kurie tampa taikliu darbo kultūros simboliu, be to, sufleruoja atsakymą, jog žmogus yra toks padaras, kuriam būtina jausti ryšį su kitu.
Vaizdo įrašą pravartu ne tik pamatyti, bet ir išgirsti. Kompozitorius Demetrio Castellucci iš bangų mūšos išgavo triukšmą, šis palaipsniui didėjo, suteikdamas kūriniui įtampos ir nerimo.
Asmenys, turintys ADHD, autizmo, disleksijos ar kitų neurotipo neatitinkančių požymių, daug ką mato, patiria ir jaučia kitaip. Neurodivergentiški asmenys yra labai talentingi ir gabūs, tačiau jie jautriau reaguoja į išorinius dirgiklius. Kadangi žmogus gali atlaikyti ribotą kognityvinę apkrovą, net ir neurotipinėms smegenims yra sunku apdoroti didelį informacijos (taip pat garsų, vaizdų, pojūčių) kiekį, o neurodivergentiški žmonės į tai reaguoja aštriau, pavyzdžiui, disocijuoja.
Taip nutinka ir „Visko, ką girdime tyliai“ veikėjai: ją prislegia perteklinė stimuliacija ir dėl kognityvinės perkrovos jai nusvyra rankos. Išties sudėtinga rasti laiko ir galimybių pailsinti kūną nuo dirgiklių, pabėgti nuo triukšmo, taršos, šviesos, atplėšti mintis nuo pareigų ir užduočių, išmesti iš galvos begalę matytų žmonių veidų ir vardų, pamiršti telefoną, kuriame žėruoja informacijos lobynai. Tačiau videokūrinys siūlo kitokią išeitį: prie darbo stalo atsiranda antrininkė ir gyvenimas stimulų pertekliuje tampa labiau pakenčiamas, jūra rimsta, triukšmas slopsta, chaosas įgauna ritmą ir prasmę.
Norėčiau šį kūrinį vertinti kaip dviejų savo srities (dizaino, scenografijos) profesionalių treniruotę meno lauke. Komanda viziją įgyvendino techniškai tvarkingai, garsas buvo įrašytas kokybiškai, vaizdas išlaikė estetišką kompoziciją. Bet man „Viskas, ką girdime tyliai“ veikiau priminė tiesmukų simbolių istoriją, pasigedau erdvės interpretacijoms.
Sėdėjau toje tamsioje, jaukioje kamaraitėje „Menų spaustuvėje“ ant vienos iš dviejų kėdžių, užsidėjusi vieną iš dviejų porų ausinių ir svarsčiau, kaip pati priimčiau šią erdvinę instaliaciją, jei būčiau turėjusi savąją antrininkę.
Beje, angliškai videokūrinys pavadintas „Would You Mind Being Around While I Work On This?“. Labai gražus prašymas pabūti drauge, kol prašančioji dirba.
