Publicistika
Penkiolika metų po Fukušimos avarijos: dienoraštis iš sėkmės salos
Pirmąkart lankydamasis Fukušimoje per šių metų Velykas tikėjausi rasti daugiau apleistų ir apgriuvusių pastatų vaiduoklių ir tuščių, į niekur nevedančių gatvių. Vietoj to radau naujut naujutėlius kvartalus, aikštes, modernias stočių prieigas.
„Literalio“ pavasaris
Kovo mėnesį socialiniuose tinkluose pradėję šmėžuoti įvairiaspalviai šachmatai žalsvame fone intrigavo – bus kažkas naujo! Ėhė, naujas literatūros festivalis!
Švietimo šešėly
Mūsų laida buvo atvirai vadinama švietimo reformų bandomaisiais triušiais, nes 2024–2025 metais mums teko savo kailiu išbandyti atnaujintų brandos egzaminų [...] ir atnaujintų ugdymo programų chaosą. Visa tai vertė ne kartą susimąstyti, kodėl standartizuotų egzaminų užduotys ir pažymiai mūsų ugdymo sistemoje bei visuomenėje taip prokrustiškai sureikšminami…
ETF & Chill: mitologija pagal Barthes’ą
Galimybė nutraukti kaupimą antroje pensijų pakopoje ir atsiimti įmokas bei jų sugeneruotą investicinę grąžą sukėlė rezonansą. Į diskusijas įsitraukė visi: politikai, ekonomistai, fondų valdytojai, gyventojai, kurie kaupė, ir tie, kurie niekada to nedarė. Diskursas tapo toks tirštas, kad neišvengta paradokso…
Apie vaikus
Visa gera literatūra vaikams irgi parašyta tų, kurie nemylėjo ar nemėgo vaikų, – mintis, neseniai pacituota Gyčio Norvilo; kiek anksčiau viename iš interviu tai teigė Gintarė Adomaitytė. [...] Talentingos rašytojos mintis man pasirodė ir baugi, ir kartu paprasta; sakyčiau, net geniali. Sužavėjo tiesos sakymas, apnuoginta esmė – apie mus, žmones.
Knygų ekologija
Prieš keletą metų, betvarkydama savo knygų lentynas, surinkau solidžią stirtą man nereikalingų knygų. Kurių niekada neskaičiau ir neskaitysiu, kažkada dovanotų, atiduotų, o ir neapdairiai nusipirktų. Žemėlapy susiradau du vadinamuosius knygų namelius savo rajone, kur žmonės gali palikti perskaitytas ar neskaitomas knygas. Abu namelius radau jau pritutintus skaitinių, todėl teko ieškoti trečio.
Kai krizė tampa valdymo forma
Kuo ilgiau krizė tęsiasi, tuo labiau ji ima atrodyti normali. Ji nustoja veikti kaip signalas ar perspėjimas ir virsta valdymo režimu. Giorgio Agambenas tai pavadino „nuolatine išimtimi“ – būsena, kai ypatingos priemonės ir skubos logika tampa kasdienybe. Krizė nebepertraukia valdžios veikimo, o jį legitimizuoja: skuba pateisina supaprastinimą, grėsmė – kontrolę, o pavojus – paklusnumą.
Paslydę vertime
Dauguma eis sočiai vakarieniauti, tada sulįs į SPA centrų baseinus, kaip į šiltas, terminių šaltinių garų prisodrintas įsčias.
„Slava Ukraini“, – sakau, žiūrėdama į akis tarnautojai SPA registratūroje, kuri, kreipusis į ją angliškai, globėjiškai prabyla į mus okupantų kalba.
