Menai
Naujas lietuvių kinas – ir taip, ir ne
Atrodo, puiku, kad vis daugiau mūsų kino režisierių (ir ne tik jų, taip pat – tiesiog mylinčių kiną), atstovėjusių eilėje prie finansų, gauna progą suausti opusą ir visu ūgiu pasirodyti lietuvių kiną adoruojančiai visuomenei. Na, juk iš kokių trijų penkių premjerų viena vis tiek įkris arti optimalaus varianto! Filmą kurti išmokstama rašant scenarijų, filmuojant, montuojant!
Iš bloknoto (62)
Pastebėjau, kad šiais laikais režisieriai vengia statyti pjeses, tarsi bijotų gerai sukaltos, laiko patikrintos dramaturgijos, ir imasi inscenizuoti romanus, pasakas, eiliuotas poemas arba net perrašinėti žinomus kūrinius – viską, ką tik nori, kad ant nuobodaus savo kūrybos rankraščio parašytų žodį „dramaturgas“ ir kad jo asmeninės fantazijos, o kartais ir blūdas būtų įteisinti.
Viskas, ką girdime tyliai
Norėčiau šį kūrinį vertinti kaip dviejų savo srities (dizaino, scenografijos) profesionalių treniruotę meno lauke. Komanda viziją įgyvendino techniškai tvarkingai, garsas buvo įrašytas kokybiškai, vaizdas išlaikė estetišką kompoziciją. Bet…
Kaip spektakliu vaikams sudominti vaikus (ir suaugusiuosius)?
Debiutuojantis režisierius Orestas Razumas – iki šiol pažintas kaip dramaturgas – „Išmintinguoju Sokratu“, oficialiai pristatomu kaip spektaklis 5–8 klasių moksleiviams, taikosi į naują, Lietuvoje dar mažai plėtotą teatro lankytojų amžiaus grupės kategoriją – spektaklis vaikams ir nevaikams.
Įtampos geometrija: „How a Spiral Works“
Tarptautinio kolektyvo „Art For Rainy Days“ darbas „How a Spiral Works“ (2024) yra vienas iš tų šiuolaikinio cirko kūrinių, kuriems suvokti prireikia laiko: pirmiausia jį patiri fiziškai – kaip įtampą, šoką, adrenaliną, – o refleksija atsiranda jau po to, atslūgus kūno reakcijai.
Moterų likimai „Scanoramoje“
Kaip pristatydama filmą kalbėjo Gražina Arlickaitė, moterų likimai – atskira tema „Scanoramoje“ ir vienas tokių filmų – belgų režisierės Alexe Poukine ilgametražis debiutas „Kika“. Anotacijoje jis įvardintas kaip draminė ironiška komedija ir kitokia „Gražios moters“ versija. Šįkart nesutikčiau nei su „Scanoramos“ vadove, teigusia, kad filmas konkuruoja su romantiškomis išgyvenimo sunkiomis sąlygomis istorijomis, nei su filmo įvardinimu ironišku ar juolab panašiu į…
Iš bloknoto (61)
Peržvelgęs ilgą Kosto vaidmenų sąrašą, gali pasakyti, kad vaidinti galėjo viską, visokio žanro ir visokio rango vaidmenis – nuo naivaus Bebenčiuko iki tragiško Makbeto, galėjo įsigilinti į kiekvieną charakterį, ieškodamas jo esmės, jo prigimtinių bruožų, o jeigu tų bruožų kam trūko – dosniai pridėdavo nuo savęs.
Nuostabūs senstantys kūnai
„Kaip priartėti prie to, kas jau priartėjo prie tavęs?“ – keliu sau klausimą po belgų cirko ir šokio trupės „Circumstances“ spektaklio „Glorious Bodies“ (idėjos autorius ir choreografas – Piet Van Dycke). [...] „Kiek jai – šešiasdešimt?“ – už nugaros girdžiu šnabždant vieną iš žiūrovų.
Simonės Brillarelli „W. I. P.“
[Malvina Jelinskaitė:] Simonės Brillarelli paroda-projektas Vilniaus vaikų ir jaunimo meno galerijoje kaip tik yra proga vykstančius procesus stebėti iš menininko perspektyvos. Reziduodamas Vilniuje, jis kuria tiesiogiai ir mes galime tai matyti, patirti. Brillarelli performatyvumas iš esmės yra refleksyvus aktas: stebėdamas aplinką ir save, jis dar ir dar kartą išgyvena savo asmeninį laiką, detalizuoja praeities įvykius dabartyje.
Prieš užsklandą
Gamtos abejingumas žmoniją ištinkantiems sunkumams visada stulbina. Kad ir dabar: ruduo, nepaisydamas nestabilios politinės padėties, protestų ir streikų, gresiančių, prasidedančių ir tebevykstančių karų ir kitų kataklizmų, – tiesiog nepadoriai gražus. „Balansuoju ant gamtos sukelto linijų srauto. Linijos tankėja. Slystu į mito pasaulį“, – rašo Eglė Kuckaitė savo parodos „Meteorai Kalne Čiaudo“ (architektė Rūta Bagdzevičiūtė, dizainerė Agnė Lasinskienė)…
