Menai

GINTAUTAS MAŽEIKIS

Kanto sapnai būdraujant

Apie Oskaro Koršunovo spektaklį „Kantas. Kambarys, kuriame negalvojama“ pagal Mariaus Ivaškevičiaus pjesę

EDITA PUSKUNIGYTĖ, DALIA JAKAITĖ

Kaip vienuolis tapo drugeliu: Sigito Benedikto Jurčio išpažintis

Spektaklis „Vienuolio išpažintis“ (rež. Tomas Jašinskas ir Taurūnas Baužas) mūsų dėmesį patraukė dėl skirtingų priežasčių. [...] Premjerai išleista ir Sigito Benedikto Jurčio knyga „Brolio Benedikto išpažintis. 15 stočių“…

JŪRATĖ STAUSKAITĖ

Ribos

Įspūdžiai po apsilankymo Vlado Urbanavičiaus parodoje „Tarp struktūrų“ (AV17) galerijoje

JŪRATĖ VISOCKAITĖ

Ar pasaulyje yra daug vilties?

Po Henriko Ibseno „Laukinės anties“ Jaunimo teatre girdi, kaip publika kuždasi ir mėgina prisitaikyti pjesės rūbelius sau – tuo labiau kad ir per patį spektaklį, trumpam užsidegus šviesai, aktoriai kreipiasi į keletą žiūrovų ir klausia: slepiate, meluojate savo artimiesiems ar mėgaujatės rėždami tiesą? O kaip pats spektaklio režisierius?

AUDRONĖ GIRDZIJAUSKAITĖ

Iš bloknoto (63)

Ilgą laiką bičiuliavomės, dažnai susitikdavom pas keramikę Liuciją Šulgaitę, tapytoją Jutą Čeičytę dirbtuvėse ir pas Kazę; kartais kalbėdavomės rimtai, kartais aštriai pajuokaudavom. Tai buvo „tyliojo modernizmo“, pasak Elonos Lubytės, laikai, kai lankyta naujai mąstančių dailininkų dirbtuvės, domėtasi, koks čia vyksta virsmas.

AKVILĖ JASIUKAITYTĖ

Brėkštančio pavasario belaukiant

Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje Kaune 2025 m. lapkričio 14 d. atidaryta Rūtos Katiliūtės (g. 1944) paroda „Atmosfera“, kuruojama Nijolės Nevčesauskienės, veikia ne tik kaip retrospektyvinis pristatymas, bet ir kaip kvietimas į tapybos erdvę, kurioje laikas ir atmintis teka ne tiesia linija.

JŪRATĖ VISOCKAITĖ

Naujas lietuvių kinas – ir taip, ir ne

Atrodo, puiku, kad vis daugiau mūsų kino režisierių (ir ne tik jų, taip pat – tiesiog mylinčių kiną), atstovėjusių eilėje prie finansų, gauna progą suausti opusą ir visu ūgiu pasirodyti lietuvių kiną adoruojančiai visuomenei. Na, juk iš kokių trijų penkių premjerų viena vis tiek įkris arti optimalaus varianto! Filmą kurti išmokstama rašant scenarijų, filmuojant, montuojant!

AUDRONĖ GIRDZIJAUSKAITĖ

Iš bloknoto (62)

Pastebėjau, kad šiais laikais režisieriai vengia statyti pjeses, tarsi bijotų gerai sukaltos, laiko patikrintos dramaturgijos, ir imasi inscenizuoti romanus, pasakas, eiliuotas poemas arba net perrašinėti žinomus kūrinius – viską, ką tik nori, kad ant nuobodaus savo kūrybos rankraščio parašytų žodį „dramaturgas“ ir kad jo asmeninės fantazijos, o kartais ir blūdas būtų įteisinti.

AISTĖ DAGYTĖ

Viskas, ką girdime tyliai

Norėčiau šį kūrinį vertinti kaip dviejų savo srities (dizaino, scenografijos) profesionalių treniruotę meno lauke. Komanda viziją įgyvendino techniškai tvarkingai, garsas buvo įrašytas kokybiškai, vaizdas išlaikė estetišką kompoziciją. Bet…

GYTĖ KULIKAUSKAITĖ

Kaip spektakliu vaikams sudominti vaikus (ir suaugusiuosius)?

Debiutuojantis režisierius Orestas Razumas – iki šiol pažintas kaip dramaturgas – „Išmintinguoju Sokratu“, oficialiai pristatomu kaip spektaklis 5–8 klasių moksleiviams, taikosi į naują, Lietuvoje dar mažai plėtotą teatro lankytojų amžiaus grupės kategoriją – spektaklis vaikams ir nevaikams.