Menai
Kaip išmokti priimti visas gyvenimo spalvas
Naujausio [R. Zabarausko] kūrinio – trilerio „Aktyvistas“ – pasakojimas susikoncentruoja į pagrindinio veikėjo Andriaus, įtikinamai įkūnyto aktoriaus Roberto Petraičio, pastangas infiltruotis į Kauno neonacių grupuotę, kad surastų savo mylimojo Deivido žudiką.
(Kaip) lietuviškas – tikrai geras
Peržiūrėjusi kaip niekada gausią šiųmetinio „Kino pavasario“ lietuviškų premjerų programą, panorau apžvelgti du labai skirtingus, bet nuo pat pirmų kadrų apie gerą kiną sufleruojančius filmus. Tai „Dulkės, kaulai ir stebuklai“ (rež. Aistė Žegulytė) ir „Renovacija“ (rež. Gabrielė Urbonaitė).
Kada liausimės kurti užsienietiškų filmų pavadinimus?
Ilgainiui imame Džoną užjausti: būdamas dvidešimt šešerių, jis neturi nei draugų, nei darbo ir, kad ir kaip stengtųsi judėti į priekį, susigadina visas perspektyvas. Šie vienas kitą filme keičiantys nusivylimai priverčia žiūrovą susimąstyti ir mažina stigmą, būdingą Tureto sindromui.
Iš bloknoto (64)
Aleksandra Jacovskytė mini savo jubiliejų. Samuelio Bako muziejuje veikia dailininkės jubiliejinė paroda „Teatras. Kostiumai. Eskizai“. Pasitinkant jubiliejų, ankstesniais metais buvo ir kitų renginių…
Nejauka cirke: „La strada“
Tačiau kokia yra toji nejaukos būsena? Freudas tekste „Das Unheimliche“ (1919) šią būseną apibūdina kaip baimę, kuri kyla ne iš svetimo dalyko, o iš to, kas mums gerai pažįstama, tačiau netikėtai tampa keista, iškreipta ar grėsminga.
Kaip vienuolis tapo drugeliu: Sigito Benedikto Jurčio išpažintis
Spektaklis „Vienuolio išpažintis“ (rež. Tomas Jašinskas ir Taurūnas Baužas) mūsų dėmesį patraukė dėl skirtingų priežasčių. [...] Premjerai išleista ir Sigito Benedikto Jurčio knyga „Brolio Benedikto išpažintis. 15 stočių“…
Ribos
Įspūdžiai po apsilankymo Vlado Urbanavičiaus parodoje „Tarp struktūrų“ (AV17) galerijoje
Ar pasaulyje yra daug vilties?
Po Henriko Ibseno „Laukinės anties“ Jaunimo teatre girdi, kaip publika kuždasi ir mėgina prisitaikyti pjesės rūbelius sau – tuo labiau kad ir per patį spektaklį, trumpam užsidegus šviesai, aktoriai kreipiasi į keletą žiūrovų ir klausia: slepiate, meluojate savo artimiesiems ar mėgaujatės rėždami tiesą? O kaip pats spektaklio režisierius?
Iš bloknoto (63)
Ilgą laiką bičiuliavomės, dažnai susitikdavom pas keramikę Liuciją Šulgaitę, tapytoją Jutą Čeičytę dirbtuvėse ir pas Kazę; kartais kalbėdavomės rimtai, kartais aštriai pajuokaudavom. Tai buvo „tyliojo modernizmo“, pasak Elonos Lubytės, laikai, kai lankyta naujai mąstančių dailininkų dirbtuvės, domėtasi, koks čia vyksta virsmas.
