Menai
Iš bloknoto (67)
Šiandien eidamas į teatrą rizikuoji susigadinti nuotaiką ir net savijautą. Vis dažniau žmonės klausia, ką jiems rekomenduočiau pasižiūrėti. Mat ta karta, kuri yra gyvenusi kūrybingo, išradingo, aistringo teatro laikais, vis dar tikisi patirti panašių išgyvenimų. Bet aš, bijodama suklaidinti, nuo rekomendacijų stengiuosi susilaikyti.
Kiti pasauliai, kitokie šokiai
Milijonai žiūrovų aikčioja prieš meno kūrinius, ūmai neva atpažinę ką nors, kas visiškai „kaip gyvenime“. Fotomenininkė, grafikė [...] Daiva Kairevičiūtė kuria ne šitiems. Jeigu ji rašytų eilėraščius, vargu ar tai būtų vadinamoji „išpažintinė poezija“, kurioje poetui svarbiausia savirefleksija. Spėju, kad Daiva būtų kur nors arčiau Williamo Blake’o, Edgaro Allano Poe, Arthuro Rimbaud ar Rainerio Marios Rilkės…
Dėmė ant marškinių
Šalia tapybos ir asambliažų ryškėja ir kita svarbi Modesto Saukaičio kūrybos ašis – artimas santykis su „Fluxus“ estetika ir mąstysena. Kartu su Gintaru Sodeika jis inicijavo ir kuravo pirmąją Lietuvoje „Fluxus“ parodą, ji surengta 1992 m. Moksleivių rūmuose.
Mirtis alyvose
Po Evelinos Paukštytės parodos „Slapukai“, vykusios „Godò“ galerijoje sausį, tapau jos gerbėja. Mene, kaip ir literatūroje, man patinka juodas humoro jausmas. Dar – drąsa daiktus vadinti savais vardais. Talentas. Ir gebėjimas neužsižaidžiant groteskiškoje plotmėje nerti į giluminius klodus.
Kūno forijos: keletas meninių įspūdžių
Kūno forijos – tai, kas eina per kūną ir ką kūnas perneša, kas būna euforiška arba disforiška, bet ir metaforiška, nes kūnas kone labiau nei bet kas kita netiesioginis, perkeltinis savo reikšmėmis ir prasmėmis.
Iš bloknoto (66)
Kur kas sudėtingiau man kalbėti apie Adomo tapybą, sutelktą parodoje „(ne)retrospektyva“. Čia mus pasitinka ankstyvieji darbai ir septyni patys naujausi, nutapyti po ilgokos pertraukos 2025–2026 metais. Neabejoju, kad ne viena iš Adomo drobių saugoma įvairių šalių muziejuose, asmeniniuose fonduose (ir aš džiaugiuosi turėdama vieną mįslingą „Galvą“).
„Kaskadų“ meistriškumo laikas
…„Kaskadų“ ansamblis: Albina Šikšniūtė (fortepijonas), Rusnė Mataitytė (smuikas) ir Edmundas Kulikauskas (violončelė). Kažkada jis pasivadino vieno Osvaldo Balakausko kūrinio vardu. Greit bus trisdešimt metų, kai jis koncertuoja atkakliai tobulindamas savo muzikinį meistriškumą.
Z kartos Peliukas Mikis
Į MO muziejuje atidarytą parodą „Gen Z. Viskas vienu metu“ (kuratoriai Michalas Novotný ir Marius Armonas) išsiruošiu pavasarišką ir vaiskią pirmadienio popietę. MO muziejus, pasirinkęs dirbti pirmadieniais, kai kiti muziejai ir meno galerijos uždaryti, kaskart nudžiugina, užpildydamas „turiu laiko aplankyti parodą, bet niekas nedirba“ nišą.
Freudo nejauka ir simptomo prasmė filme „Donis Darko“
Pasak Freudo, literatūroje ir psichopatologijoje dažnai pasirodo figūros, kurios funkcionuoja kaip subjekto antrininkai – veidrodiniai atspindžiai, šešėliai ar pasikartojančios personažo versijos. Iš pradžių toks antrininkas gali funkcionuoti kaip savotiška ego apsauga, net kaip simbolinė nemirtingumo garantija.
Iš bloknoto (65)
Prisipažinsiu, kad nesijaučiu pajėgi aprašyti, perteikti skaitytojui tą įspūdį, kurį patyriau žiūrėdama spektaklį. Manau, kad kiekvienas žiūrovas savaip suprato ir vertino režisieriaus ir jam talkinusių menininkų kūrybą, sudėtingus daugiaprasmius įvaizdžius. Ir liko dėkingas už savaip Wilsono perskaitytą Milašiaus poeziją, už mūsų patirtą malonumą.
