Menai
Mirtis alyvose
Po Evelinos Paukštytės parodos „Slapukai“, vykusios „Godò“ galerijoje sausį, tapau jos gerbėja. Mene, kaip ir literatūroje, man patinka juodas humoro jausmas. Dar – drąsa daiktus vadinti savais vardais. Talentas. Ir gebėjimas neužsižaidžiant groteskiškoje plotmėje nerti į giluminius klodus.
Kūno forijos: keletas meninių įspūdžių
Kūno forijos – tai, kas eina per kūną ir ką kūnas perneša, kas būna euforiška arba disforiška, bet ir metaforiška, nes kūnas kone labiau nei bet kas kita netiesioginis, perkeltinis savo reikšmėmis ir prasmėmis.
Iš bloknoto (66)
Kur kas sudėtingiau man kalbėti apie Adomo tapybą, sutelktą parodoje „(ne)retrospektyva“. Čia mus pasitinka ankstyvieji darbai ir septyni patys naujausi, nutapyti po ilgokos pertraukos 2025–2026 metais. Neabejoju, kad ne viena iš Adomo drobių saugoma įvairių šalių muziejuose, asmeniniuose fonduose (ir aš džiaugiuosi turėdama vieną mįslingą „Galvą“).
„Kaskadų“ meistriškumo laikas
…„Kaskadų“ ansamblis: Albina Šikšniūtė (fortepijonas), Rusnė Mataitytė (smuikas) ir Edmundas Kulikauskas (violončelė). Kažkada jis pasivadino vieno Osvaldo Balakausko kūrinio vardu. Greit bus trisdešimt metų, kai jis koncertuoja atkakliai tobulindamas savo muzikinį meistriškumą.
Z kartos Peliukas Mikis
Į MO muziejuje atidarytą parodą „Gen Z. Viskas vienu metu“ (kuratoriai Michalas Novotný ir Marius Armonas) išsiruošiu pavasarišką ir vaiskią pirmadienio popietę. MO muziejus, pasirinkęs dirbti pirmadieniais, kai kiti muziejai ir meno galerijos uždaryti, kaskart nudžiugina, užpildydamas „turiu laiko aplankyti parodą, bet niekas nedirba“ nišą.
Freudo nejauka ir simptomo prasmė filme „Donis Darko“
Pasak Freudo, literatūroje ir psichopatologijoje dažnai pasirodo figūros, kurios funkcionuoja kaip subjekto antrininkai – veidrodiniai atspindžiai, šešėliai ar pasikartojančios personažo versijos. Iš pradžių toks antrininkas gali funkcionuoti kaip savotiška ego apsauga, net kaip simbolinė nemirtingumo garantija.
Iš bloknoto (65)
Prisipažinsiu, kad nesijaučiu pajėgi aprašyti, perteikti skaitytojui tą įspūdį, kurį patyriau žiūrėdama spektaklį. Manau, kad kiekvienas žiūrovas savaip suprato ir vertino režisieriaus ir jam talkinusių menininkų kūrybą, sudėtingus daugiaprasmius įvaizdžius. Ir liko dėkingas už savaip Wilsono perskaitytą Milašiaus poeziją, už mūsų patirtą malonumą.
Iki vasarvidžio dar toli
Šio amžiaus pradžioje Šekspyro „Vasarvidžio nakties sapną“ įžūliai, bet talentingai pastatė Oskaras Koršunovas. Minimalistinis, vien lentomis manipuliuojančių aktorių vaizdas ir bildesys pakerėjo ir įrodė publikai, kiek naujos gyvasties galima išspausti iš senos veikėjais bei įvykiais perpildytos šekspyriškos komedijos.
Lietuviškas stebuklas iš Vokietijos
Mano CD grotuve netikėtai atsidūrė prestižinės pasaulinės įrašų firmos „Naxos“ išleista lietuvių kompozitorių smuiko sonatų įrašų plokštelė. Įrašė ją dvi mūsų Muzikos akademijos auklėtinės, gyvenančios Miunchene: smuikininkė Simona Venslovaitė ir pianistė Veronika Kopjova.
Pasižvalgius po Meškaitytės ir Piekuro peizažus
Puiku, kad Nacionalinėje dailės galerijoje įvyko Lidos Meškaitytės ir Igorio Piekuro peizažų paroda „Neįprastai daug šakelių“, kuruota Eglės Juocevičiūtės ir Rugilės Rožėnės. Regis, šitaip buvo prisidėta tarsi iš naujo aktualizuojant peizažą kaip atskirą visavertį moderniosios realybės dėmenį: šiuo metu tai populiaru aplinkosaugos ir antropoceno tyrimų kontekstuose…
