LiteratūraKnygos
Daugiabalsis sodas
Šiais metais išleistas Nobelio premijos laureatės, amerikiečių poetės, eseistės Louiseʼos Glück eilėraščių knygos „Laukinis vilkdalgis“ vertimas. Už šį 1992 m. pasirodžiusį rinkinį autorė pelnė Pulitzerio premiją. Knygoje galima atrasti paslaptingą sodo gyvenimą, kupiną gėlių, augalų, kartais nušviestą mėnulio šviesos ar į jį užsukančio žmogaus minčių.
Pasaka apie laukinę moterį ir jos vyrus
Imuosi rašyti apie Delios Owens romaną „Ten, kur gieda vėžiai“ dėl jo milžiniško populiarumo sukurtos intrigos. Knygos viršelyje skelbiama apie milijoninius tiražus, pasiekiamus populiarumo rekordus pasaulyje, atrodo, kad ir Lietuvoje situacija panaši. Panorusi ją užsisakyti Mokslų akademijos bibliotekoje į eilę buvau įrašyta kaip aštunta šio romano geidaujanti skaitytoja.
Pradžia ir galas – religinis detektyvas
280 dienų iki gimimo. Apie tai, ką pamiršome nuo apvaisinimo iki to momento, kai nusprendėme gimti…
Išskridus gervėms lieka girgždesys
I. Rudžianskaitės „Iš gervių“ – subtili, jautrių tekstų prisodrinta knyga, kurioje išraiškingais potėpiais perkonstruojant erdvę ir objektus, meditatyvią filosofinę mintį įpinant į emocijos sruvenimą kuriamas prieglobstis asmenybei, sunkiai ištveriančiai būties slėgį.
Kelios mintys apie kultūrų tiltus
Kartais atsitinka taip, kad į visko mačiusio skaitytojo rankas patenka knyga, kurios vienu žodžiu, net ir vienu sakiniu neįmanoma apibūdinti. Būtent toks yra Mahiro Gamzajevo parašytas (parengtas, surinktas, sudarytas ir net, sakyčiau, išgyventas) veikalas „Vilnius–Baku: kultūrų tiltai ir dialogo meridianai“.
Apie tai, kas lieka eilėraščiuose ir fotografijose
Kritikai jau įvardijo ne vieną Juliaus Kelero knygai „Nepaliekantis miestas“ būdingą bruožą – fotografiškumą, saikingą sentimentalumą, tapybiškumą, melancholiją. [...] Autobiografinių motyvų kupina Dovilės Zelčiūtės knyga nukelia į Kauną, į Vilniaus gatvę, kuri užfiksuota ir Algimanto Aleksandravičiaus fotografijose.
Visi tie patys, išsiilgti
„Poezijos pavasario“ per metus truputį pasiilgsti. Ne taip smarkiai, kad veržtumeisi važiuoti į skaitymus regionuose. Neseniai bičiulė pasakojo, kaip vienas klausytojas, vietinis literatas, jos eilėraščius pavadino proza, o po renginio dovanojo dvi eiliuotas savo kūrybos knygas. Bet net ne dėl to.
Ilgieji nuotoliai
Pirmąkart Reginą Katinaitę-Lumpickienę, skaitančią savo eilėraščius aukštaičių uteniškių tarme, išgirdau prieš kokius dešimt metų. Teigiamą įspūdį paliko poetės pasitikėjimas savo žodžiais, plūstančiais gimtąja tarme. [...] šiame, jau dvyliktame, rinkinyje neeliminuodamas egzistencinių, religinių ieškojimų V. Kaziela ypač atviras ir atidus pasaulio įvykiams, visuomenės problemoms.
Biuro planktono išganymo klausimu
Kartais žmonės suranda knygas, o neretai nutinka priešingai. Čia būtent tas atvejis. Maniškis gyvenimas nuo sraunių verslo upių nusuko link ramesnių užutėkių, tad išvydęs pavadinime žodį „office“ suraukiau nosį. Ko galima tikėtis iš tokios knygos?
Kita recenzija
Knygos autorius kunigas Mozė Mitkevičius – mano bičiulis iš jaunystės laikų. Tad galėjau nujausti, ko laukti iš jo knygos. Savo krašte pranašu nebūsi, dėl Mozės vardo ir pašaukimo tai beveik net ne kalambūras. Tikėjausi štampovkės, ir tai dar geriausiu atveju, jei atvirai.
