Literatūra
„Kvantinė“ Daujotytės lituanistika
Įžanga: esu prašomas paaiškinti, kas per „žvėris“ ta lituanistika, ar ji kaip nors susieta su humanistika / humanitarika etc., arba – kaip skirti „smulkiąją“ lituanistiką nuo klasikinės, „akademinės“ lituanistikos ir pan. (Apsimetu, kad prašymo neišgirdau; jeigu rimtai pradėčiau aiškinti, ką veiktų pasitinkamos naujosios knygos skaitytojai?)
Senienos ir naujienos (17)
Kokie gražūs meilės laiškai! Meilės, kuri neišsipildė, veikiausiai nebuvo įsisąmoninta ir reiškėsi kaip apsėdimas. Ir visuose kalbama apie kainą, bausmes, kurios turėtų ištikti už tai, kad sekasi, kad gautas kąsnelis laimės. Dar jaunystėje – daug kartų pakartotas imperatyvas negyventi, tarsi jau būtų aišku, kad taip ir padarys.
Didysis Ramusis
Skaičiau Giedrės Kazlauskaitės knygą lėktuve ir, atrodė, girdėjau didingus Marilės garsus. Šventosios žemiškas kūnas kilo į knygos pabaigą ir išsiliejo į eilėraštį be gyvenimą liečiančių prasmių. Tų, kurios lieka laukų bažnyčioje, vienatvės šviesoje, artimiausioj nežinomam Dievui.
Persijos princesės laiškai į Vilnių
auksu apkaustytoje skrynioje ją įneš tau į menę
Vilniuje karksi varnos jos taip pasiilgo pavasario
ištiesęs jai ranką stebėsi
kaip lėtai išlipa
šviesų festivalyje barstosi žmonės
išsitiesia krūtys atsiskleidžia
visas grožis
●
Štai kodėl neskaitykite vaikams pasakų prieš miegą.
Neišjunkite oro pavojų skelbiančio signalo.
Negailėkite apkabų.
Genocidiniame kare viskas taip surėdyta,
kad gyvieji turi pavydėti mirusiems.
O dabar – gyvenkite su tuo.
Gamta varo iš proto
Šių metų rugpjūtį Lietuvoje sunku buvo neišgirsti apie kilnų „Senamiškio rezidencijų“ projektą. Šūkis – įsimintinas: „Grąžinkime gamtą gamtai.“ Buvo renkami pinigai išpirkti ir ateities kartoms išsaugoti apie 20 hektarų biologiškai vertingų miškų plotą. Ar miesto žmogui tai suvokiamas dydis?
Akmuo prie upės
Žvėries ir mano akys susitinka – jis suinkščia. Moteris atsisuka. Krištolinis dubuo krenta ant nugludintų akmenų. Ji sušunka:
– Kirke!
Loterija
Nors senojo ritualo žmonės nebeprisiminė ir senoji juoda dėžė buvo prarasta, jie vis dar žinojo, ką reikia daryti su akmenimis. Akmenų krūva kūpsojo berniukų paruošta, akmenys mėtėsi ir aikštėje pramaišiui su vėjo plaikstomais popierėliais iš dėžės. Ponia Delakroi stvėrė tokį didelį, kad turėjo jį nešti suėmusi abiem rankomis.
●
kai mirsiu
mane atras
ir perskaitę
paliktas eiles
užkas dvigubai
giliau
Atgalybė
Kaimas skatina įsižiūrėti į žiedlapį, į rūdį, į grumstą, kurie suteikia gaivališko džiaugsmo, o ne į globalius dalykus, kurie tik šiurpina, nes pasaulio blogis telkiasi vis arčiau, mažuosius velenus įsuka didieji, galva svaigsta ir nuo šito pagreičio. Kažkodėl lengviau ištverti blogį, kai jis toliau. Toliau laike ir toliau erdvėje. Kuo toliau – tuo lengviau. Atstumas čia svarbus. Tada jis tarsi kažkoks kitas blogis, su mumis lyg nesusijęs ir mūsų neliečiantis. Tarsi įsitvėrus protėvių laikytą padargo kotą blogis būtų lengviau pakeliamas.
